valstietis.lt
Kas yra tauta? Tauta – tai žmonės. Vadinasi, tu ir aš. Mes. Ir vis dėlto vien to nepakanka. Žmones turi kažkas sieti. Kas sieja žmones, besivadinančius vienos tautos vaikais? Apie tai – šiame straipsnyje.
Pažiūrėkime, ką šiuo klausimu mums sako LR Konstitucija. Juk LR Konstitucija – tai pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią ir apibrėžiantis pagrindinius mūsų valstybingumo aspektus: politikos, teisės ir ekonomikos pagrindus.
LR konstitucijos įžangoje randame tokią prakalbą:
„LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.“
Tad ką, anot mūsų Konstitucijos, reiškia – būti lietuviu? Labiausiai noriu sustoti ties 3, 4 ir 5 punktais. Trečiajame punkte minima, kad lietuvių tauta šimtmečiais gynė savo laisvę ir nepriklausomybę. Tuo išties galime didžiuotis, kadangi ginti – tai viena, o išlikti – kas kita. Taigi – gynėme ir išlikome ir todėl išsaugojome „savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius.“ Ganėtinai nuostabu tokiame oficialiame dokumente rasti žodį „dvasia“. Taiklus išvardijimas – tautos dvasia ir reiškiasi, gyvuoja būtent per šiuos dalykus: gimtąją kalbą, raštą ir papročius. Bet vien šių dalykų būtų maža, todėl džiaugiuosi rasdama papildymą penktojoje skiltyje apie „prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje“ . Štai ir turime kertinius tautinės tapatybės „akmenis“: kalba – kultūra (tradicijos) – žemė. Visi trys jie yra ne tik valstybingumo, bet ir valstybingumą laiduojančio tautiškumo pamatai.
Ką mes darome su pamatais? Pamatai yra pagrindas, ant kurio kažkas statoma, kuriama. Štai, pavyzdžiui, ant namo pamatų statomas namas – sienos, stogas ir t.t. Jei valstybę palyginsime su didžiuliu namu, gausime štai tokią konstrukciją. Valstybės pamatai – dvasia, besireiškianti ir gyvuojanti per kalbą, kultūrą ir žemę. Josios sienos – tai tautiškumas, įvairiai pasireiškiąs: tėvynės meile, tautiečių vienybe, gerovės puoselėjimu. Valstybės stogas, arba – karūna, vainikuojanti visą šį vyksmą, yra laisvė – vidinė saviraiškos laisvė ir išorinė laisvė, nepriklausomybė. Šiuos tris dalykus – gimtąją kalbą, žemę ir kultūrą mes turime saugoti kaip savo akį. Ir jei nors menkiausia užuomina ateina, jog gresia pavojus kuriai nors iš šių sudedamųjų, privalome suklusti.
Kaip manote, dėl ko namo sienos kreivos ar stogas pakrypęs? Visų pirma reikia žiūrėti į pamatus. Juk siekdami tėvynės meilės (natūralaus tautiškumo jausmo, kuris yra motinos meilė, tik platesne prasme), vienybės (tikros, neprimestos ir nesuvaidintos) ir gerovės (tokios, kuri nedaro žalos nė vienam doram tautos nariui nei pačiai valstybei) gerokai prisikamavome, o rezultatai nesikeičia arba keičiasi labai nežymiai. Jeigu valstybę statysime taip trumparegiškai, niekas nesikeis dar ilgą laiką. Čia nekritikuoju politikų; mano suvokimu, tautiškumą kuria visi tautos žmonės. Ką gali padaryti politikai, jeigu patys pamatai kliba? Ką gali padaryti saujelė išrinktų atstovų, jei visa minia plėšosi tarpusavy ir dar kaltina tuos, kurie imasi veiksmų? Tautos pamatas yra tautos dvasia. Kokios ji būklės šiuo metu, parodo mūsų realijos. Visi sunkumai, su kuriais susiduria valstybė ir pati tauta, yra pasekmė to, kad valstybė pamatas – dvasia – negaluoja. Ir šį negalavimą išgydyti – ne vien politikų darbas. O ne, tai yra visų mūsų darbas. O ypač šią užduotį gabi atlikti moteris.
Jeigu valstybės pamatai yra dvasia, kuri reiškiasi per kalbą, kultūrą ir žemę, norėdami stiprinti pamatus, turime stiprinti pirmiausiai kultūrą. Tautos kultūra pareina nuo šeimos kultūros, o šios kultūra – nuo moters padėties šeimoje. Todėl, kad moteris yra gimdytoja ir auklėtoja, ji perduoda, ugdo vaikams ilgaamžes tautos vertybes. Nuo to, kaip mes vertiname moterį, priklauso, kokie esame. Vergės vaikai užaugs vergais. Laisvos, orios, vertinamos ir save vertinančios moters vaikai užaugs laisvais, oriais, vertinamais ir save vertinančiais žmonėmis. Kokios visuomenės mes norime? Vergų ar laisvų piliečių visuomenės? Ko norime, tą ir kurkime. Grįžkime prie tikrų vertybių, kurios laiduoja tikrą gerovę, o ne tik pinigais matuojamą, kurios gimdo tėvynės meilę, o ne iškelia ją retsykiais kaip vėliavą per šventes, kurios puoselėja vienybę, o ne ją drasko.
Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į kitus pamato sudedamuosius: gimtąją kalbą ir žemę, kurioje, anot pagrindinio valstybės įstatymo, valstybės piliečiai turi įgimtą ir neginčijamą teisę kurtis, joje tvarkytis, ja rūpintis. Šių dienų Lietuva – maža valstybė. Maža ploto prasme, bet ne tautiškumo. Manau, kad turime labai daug ugnies, tik per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus apsnūdome. O juk esame Amžinosios Ugnies vaikai! Kelkimės ir atminkime, kas yra mūsų pamatai. Kelkimės ir žiūrėkime, kas ant jų statoma ir kas stato – mes patys ar pašaliečiai? Nekaltinkime, o susimąstykime. Jei patys nedarome, darys kažkas kitas. Jei patys nemąstome ir nematome, pamąstys ir pamatys kažkas kitas. Nėra laiko gaišti kaltinimams. Bet, rodos, lietuviai jau bunda. Sveika nuovoka kužda, kad žemė nėra turgaus prekė, o šventas dalykas.
Man gėda dėl to, kad gyvename tokiu laiku, kai lietuviams reikia sakyti: neprekiaukite savo žeme! Neįsileiskite skalūnų dujų magnatų, kurie užterš mūsų vandenis. Nekirskite miškų – juk taip „uždirbti“ pinigai neatneš laimės jūsų giminei. Lyg lietuviai – bent kai kurie – būtų jau ne mąstantys kilnios tautos palikuonys, o nužmogėję nesusipratėliai. Nejauku, kad jauna būdama turiu „mokyti“ vyresnius apie tautos pagrindus, šventus mums dalykus. Juk tai senieji turėtų mus, jaunuosius, mokyti! Ir savo pavyzdžiu rodyti, kaip reikia kurti klestinčią, laimingą Lietuvą.
Kur mes einame, Lietuva, ką mes kuriame? Kur mūsų laisvė, jei nėra laisvos minties, savarankiškos, logiškos minties vystymo? Kokia gi čia logika, jei kai kurie žmonės (lietuviai!) svarsto galimybę apie žemės išnaudojimą – kad ir skalūnų dujų atveju (atsikvošėkime, pinigais sotūs nebūsime, o užnuodytas vanduo bus nebetinkamas gerti – nekaskime sau duobės!); kai kurie svarsto galimybę leisti įsigyti žemę užsieniečiams. Ne užsieniečiai baisūs, o faktas, kad žemės pirkimu suinteresuotos, visų pirma, didžiulės įmonės ir asmenys, kurie pasišovę daryti verslą iš mūsų žemės, taigi – siekti pelno bet kokia kaina, išnaudoti mūsų žemę kaip susimanys – masiniam ūkininkavimui, kiaulidėms ir kitiems „pelningiems projektams“. Kokia šio pelno kaina ir kas pasipelnys? Tik jau ne Lietuva. Žiauriausias okupantas neturėjo tokių užmojų, nes niekada lietuvis nebūtų „pasirašęs“ pats, savo noru parduoti žemę išnaudotojams, nuodyti savo šaltinių ir šulinių vandenis. Tai ne tik nelogiška, tai yra katastrofiška. Žemės pardavimo užsieniečiams įstatymas pažeistų LR Konstituciją – pagrindinį valstybės įstatymą. Juk tai reiškia, kad lietuviai nebeturės „prigimtinės teisės laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje“ . Nebeturės, nes ją po gabalą išpirks pasipelnyti trokštantys užsieniečiai, nes nemąstantys lietuviai mielu noru parduos žemę brangiau, už tiek, kiek paprastas Lietuvos pilietis neišgalės sumokėti, norėdamas įsigyti žemės sodybai ar kokiam šviesiam sumanymui. Todėl metas tarti savo balsą mums, mąstantiems ir mylintiems Lietuvos žemę – pačią Lietuvą.
Mūsų Lietuvai reikalingi žmonės, galintys padėti rinkti parašus referendumui dėl žemės išsaugojimo.
Daugiau informacijos ieškokite čia: gajamoterims.lt
Taip pat skaitykite:
Pranciškus Šliužas. Prarandame teritoriją – netenkame valstybės
Skaitytojos Elonos laiškas draugams ir visiems, kam brangi Lietuva: „Kviečiu į talką!“