Jevgenij Kuzmenko | censor.net.ua
Ar daugeliui mūsų prieš vienerius metus rūpėjo Maidanas? Neapgaudinėkime savęs – taip, daugeliui jis nebuvo svarbus. Tačiau aš pažįstu nemažai žmonių, kurie, pasak jų, nors anuomet į Maidaną žvelgė „be fanatizmo“, tačiau dabar padeda armijai ir pabėgėliams iš Donbaso. Padeda uoliai – negailėdami lėšų, laiko, sveikatos.
Šiuo klausimu aš pirmąsyk rimtai susimąsčiau, kai pasikalbėjau su Automaidano aktyviste Katia Kuvita. Ramiu, tyliu balsu, tarsi samprotaudama apie aviečių sodinukų puoselėjimo taisykles, jauna graži moteris pasakojo apie tai, kaip Euromaidanas pakeitė ją supantį pasaulį:
– Iš tiesų – labai stipriai pasikeitė bendravimo aplinka; radosi daug nuostabių draugų, drąsių ir narsių vyriškos lyties atstovų. Greta jų iš tikrųjų pajunti tvirtą palaikantį petį. Ir po to, kai sugrįžti į savo ankstesnįjį bendravimų ratą, regi namuose vogčiomis tūnančius vyrus, čiaumojančius spragėsius ir socialiniuose tinkluose arba televizoriuje stebinčius Maidano šturmą… Kuomet sugrįžti į tą inertišką, latentinį sociumą, kuris Veidaknygėje mano esąs įvykių dalyvis – su tuo susitaikyti būna sudėtinga…
Tai buvo 2013-ųjų gruodį, neilgai trukus po pirmojo Nepriklausomybės Maidano šturmo. Laikrodis rodo pusę dvyliktos nakties, mes sėdime Katios automobilyje ir kartu su kitomis Automaidano kolonos mašinomis pajudame nuo Lukjanovsko tardymo izoliatoriaus, kuriame laikomi Andrejus Dzindzia ir Viktoras Smalija, kitų numatytų vietų link. Tamsoje žibintų apšviesti, baugščiai dairosi vieniši praeiviai, garso signalais su mumis sveikinasi sutiktieji automobiliai. O Katia, savo kasdieniame gyvenime dirbanti Ombudsmeno biure, neatitraukdama akių nuo kelio, aiškina:
– Juk čia visi suvokia, kuo rizikuoja. Vieni paprasčiausiai paliko savo verslą, kitiems problemų su verslu atsiranda iš šalies. Čia susibūrė žmonės, kurie dėl kilnių tikslų pasirengę aukoti savo pinigus, sveikatą, gerovę. Tai išties įkvepia. Apskritai – čia šitokia pozityvios informacijos ir pozityvių žmonių koncentracija… Savo aplinkoje to neaptiksi…
„Savo aplinkoje to neaptiksi“ – ši Katios frazė man tapo simboliu visko, ką per šiuos metus patyrė žmonės. Ir kalbu ne apie vidinio nerimo būseną, prie kurios gali priprasti; ne apie įprotį keliskart per dieną peržvelgti naujienų pranešimus. Tiesiog daugeliui mūsų Maidanas tapo asmeninio gyvenimo erdvės tektoniniu lūžiu. Net kraštovaizdis pakito: anksčiau už lango plynojo stepė, o dabar –tarsi kažkoks pomiškis, kurio gilumoje dar girdėti ir šūvių aidas.
„Aš tą jūsų revoliucinį mėšlą laikau infantiliu, – sausio pradžioje rėžė man žmogus, kurį daug metų pažinojau kaip gerą bičiulį. – Vyro pareiga – rūpintis savo šeima, siekti karjeros. Na, dar pavalgyti, išgerti, palakstyti „į šoną“ – visa tai, kas gyvenimą daro įdomų. Sveiku egoistu reikia būti! O jūs ten pas save žaidžiate kareivėlių žaidimus…“.
Nuo to karto mes nebendraujame, ir mūsų santykiai nutrūko abipuse iniciatyva. Du draugai, kadaise sykiu suvalgę ne vieną pūdą druskos, netikėtai suvokė, jog šneka visiškai skirtingomis kalbomis. Tokiomis skirtingomis, jog tolesni kontaktai nebetenka prasmės.
Lūžis visuomenės viduje vyko skausmingai ir keliomis kryptimis. Žmonės susiskirstė į aistringus ir abejingus, drąsius ir bailius, „už tuos“ ir „už anuos“. Kivirčijosi visur: virtuvėse ir įmonėse, baruose ir viešajame transporte. Daugelį metų antraeiliai atrodę klausimai dabar ėmė aitrinti sielą ir kaitinti kraują.
Krymo aneksija ir karas Donbase šį susiskaldymą tik pagilino. Kadaise draugiškos ir viena į kitą panašios (tiesiog „vandeniu neperliesi“) šeimos dabar ėmė gyventi visiškai skirtingomis dienotvarkėmis. Vieni po darbo ėjo į supermarketus, tėvų susirinkimus, garažų kooperatyvus; kiti, greitomis pavakarieniavę, lėkė į savanorių įrengtus sandėlius – rankioti paketus su tvarsliava, pakuoti „bercus“ (rus. берцы – kariškių avalynės išorės dalys, pridengiančios pėdos paviršių – vert. past.), priimti į frontą siunčiamus vaikų piešinius.
Vieni prie arbatos puodelio svarstė automobilio pirkimo perspektyvas, kiti laukė į frontą išvykusio šeimos tėvo skambučio. Jau nebe pirmą dieną jis skambino maždaug apie 10-tą valandą – ryšys buvo aidus, su pertrūkiais. Vyresnioji duktė po to dar ilgai negalėjo užmigti; pranešimus iš fronto visa šeima skaitė užgniaužusi kvapą.
O giminės kituose miestuose, kitapus sienos? Televizorius sudarkė sielas, sukiršino ištisas šeimynas, vieno kraujo žmones perskirstė į skirtingas barikadų puses:
– Lida, atvažiuokit pas mus, į Permę, juk pas jus ten Kijeve – badas, gaisrai…
– Nataša, kokie dar gaisrai, jūs ten savo Kiseliovu mažiau tikėkite! Na, tiesiog kliedesys kažkoks! Supranti, čia – laisvi žmonės, kurie…
– Tu Maidano auka! Na, ir dvėskite dabar su savo laisve! (numesto ragelio trenksmas, nutrūkusio pokalbio signalai).
Tokiomis situacijomis labiau negu bet kada prireikdavo išminties ir kantrybės.
„Kaip išsaugoti santykius? Nekalbėti apie politiką, – šią vasarą man paaiškino radijo laidų vedėja ir muzikantė Sonia Sotnik. – Ir dar – atkreipk dėmesį į tai, jog pokalbyje pirmieji startuojame ne mes. Tai ateina iš anos pusės: „Į startą, dėmesio, marš!“ Tu ramiai skambini savo draugams, giminaičiams ir paklausi: kaip reikalai? Ar su tavimi viskas gerai, ar tavo gyvenimas saugus? Ir privalai suvokti, jog dabar kalbėtis būna sudėtinga. Geriau sau uždrausti šnekėti kai kuriomis temomis ir šitaip išsaugoti santykius…“
Uždrausti sau kalbėti šiomis temomis? Žinoma, galima, bet juk neuždrausi nustebusio kaimynės žvilgsnio: ir kur ši kvailė vidury nakties lekia? Savanoriauti? Geriau jau nusipirktų sau naujus aulinius!
O ta „kvailė“ atsigręžusi žvelgia: na, kaip gi taip, kaip galima būti tokiai ištižusiai, bejausmei, apatiškai perekšlei?
„Aš turbūt galėčiau Ukrainos visuomenės struktūrą palyginti su savo namo laiptinės struktūra, – tame interviu samprotavo Sonia Sotnik. – Paimkim, pavyzdžiui, kad ir savo laiptinę, kurią būtų galima lengvai apeiti. Ir štai tada, kai nutinka bėda, vieni atsiliepia noriai, o kiti baiminasi išeiti iš buto: girdi, „koks ten triukšmas? Geriau jau liksiu namuose“. O kur dar bobulės, kurios aktyviai priešinasi viskam…“.
Klausiausi jos ir prisiminiau epizodą iš savo mėgstamos Vladimiro Dudincevo knygos „Balti apdarai“ („Белые одежды“). Dviese žiūrinėja paveikslą, kuriame pavaizduotas mirštantis imperatoriaus Diokletiano leibgvardijos pulkininkas, slapčia pakrikštijęs apie pusantro tūkstančio krikščionių ir už tai, skundikui įdavus, nubaustas mirtimi. Vienas knygos herojų aiškina: „Štai, matai, pirmame plane pavaizduotas žmogus. Jis miršta. Miršta ne veltui, o už idėją. Ir vis tiek tai regėti sunku. O už jo – visi tie, dėl kurių jis ryžosi šiam pavojingam reikalui. Balkonuose miestietės iškabino kilimus. Viena į kitą nepažiūri, puikuojasi. Štai stovi moteris su kūdikiu, panirusi į savo motinystę. Na, jai leidžiama. Štai girtuoklis nudribo ant grindinio ir miega. Tolumoje, pažvelk, vaikštinėja du mantijomis apsigobę filosofai. Šnekučiuojasi. Ar Saulė sukasi apie Žemę, ar Žemė aplink Saulę? Ir ar įmanomas savaiminis pelių užgimimas ąsotyje su nešvariais skalbiniais ir kviečių grūdais? Dar nieko neįrodė, o į mantijas jau sulindo. O štai čia, dešinėje, du kariškiai. Šnekučiuojasi apie tai, kaip praleido naktį. „Velniava, – sako vienas jų. – Visiškai prasilošiau, kad juos kur… Bet išgertuvės buvo puikios. Vos kelią į kareivines radau“. Ir kitas kažką rimtai aiškina. O čia miršta žmogus – pačiame aikštės vidury. Ir matai, visi juk įsigudrina šito nepastebėti! Jiems visiškai tas pats, Fedka. Visiems absoliučiai vis vien, kad kažkas ten…“
Ar daugeliui mūsų prieš vienerius metus rūpėjo Maidanas? Neapgaudinėkime savęs – taip, daugeliui jis nebuvo svarbus. Tačiau aš pažįstu nemažai žmonių, kurie, pasak jų, nors anuomet į Maidaną žvelgė „be fanatizmo“, tačiau šiais laikais padeda armijai ir pabėgėliams iš Donbaso. Padeda uoliai – negailėdami lėšų, laiko, sveikatos.
O kiek iš tų, praėjusią žiemą stovėjusių Maidane, išvyko į frontą? Kiek jų jau žuvo vardan to, ką cinikai su šypsena pavadina „infantilizmu“? Ir ko iš tų cinikų tikėtis, jeigu Donbaso karas peraugs į mėsmalę visoje Ukrainoje?
„Mane ėmė stipriai erzinti saliutai ir fejerverkai, – duodama interviu portalui „Cenzor.net“ neseniai prisipažino savanorė Galina Almazova. – Kai girdžiu tuos garsus, nenoromis įsitempiu. Dar daugiau – akivaizdu, kad dabar visiškai ne metas fejerverkams ir saliutams. Žinoma, supranti, jog ir toliau vis taip pat gimsta vaikai, kažkas švenčia jubiliejus. Protu ir logika visa tai tu suvoki. Tačiau širdimi – tam priimti stinga jėgų…“.
Į visuomeniškai aktyvią veiklą G.Almazova įsijungė dar gerokai prieš dabarties įvykius. Kai praėjusių metų pavasarį Kijevą stipriai užgulė sniegas, ji sykiu su kitais neabejingaisiais iš pusnynų iškasdavo automašinas, stotyse gelbėjo vaikus. Vėliau į Maidaną savo mašina vežiojo padangas, gamino sumuštinius, pirko medikamentus. Dabar laksto iš užnugario į frontą, perveža svarbius krovinius armijai. Rizikuodama gyvybe, ji padeda tiems, kuriems garbė ir tarpusavio pagalba – ne „infantilizmas“, o priedermė – kaip būtiniausia savigarbos sąlyga.
Taip, Maidanas nubrėžė ryškią ribą, perskiriančią ukrainiečius. Tačiau, matyt, tokia yra būtina sąlyga tam, kad visuomenė taptų brandesnė. Juk mes net neįtarėme, kiek daug tarp mūsų šitokių žmonių! Ir dabar mes, žvelgdami į juos, stiebiamės aukštyn, siekdami pasisemti iš jų kilnumo, kad ir patys taptume geresni…
Tas patyrimas pritrenkiantis – juk daugelis mūsų jau seniai liovėsi augti ir net pamiršo, kas tai yra.
Dabar – prisiminė.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas