Rosita Garškaitė | lzinios.lt
„Jei egzistuoja autentiškas vertybinis pagrindas, vienijantis neformaliai, nenaikinantis asmenų savasties – tokio nereikėtų baidytis“, – apie tai, ar šiandien vienybė tebėra aktuali sąvoka, kalba Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros docentas dr. Naglis Kardelis.
Viešojoje erdvėje esame linkę pabrėžti savo skirtumus bei toleranciją kaip vertybę, visai pamirštame kalbėti apie tai, kas bendra. Gyvename it nesusiekiantys indai, sako filosofas, ir pasiūlo siekti autentiškumo bei būti stipriems. Pasak jo, šiuolaikinis žmogus, nepritariantis vyraujančiai ideologijai, neturi prarasti tiek daug, kiek galvoja.
Apie žmogaus ir visuomenės būklę postmodernioje kultūroje, mažumų grupių privilegijavimą, filosofų įsipareigojimą politinei bendruomenei bei vienybės idėją lzinios.lt kalbėjosi su doc. dr. Nagliu Kardeliu.
Viešojoje erdvėje esame linkę akcentuoti mūsų skirtybes, nebendramatiškumus, diskutuojame apie supratimo svarbą, orientaciją į Kitą. Kokie neigiami šios tendencijos aspektai?
Kito ieškojimas reiškiasi tiktai kultūros arba politinių sprendimų plotmėje. Dažnai mes nejautrūs kitų žmonių kitoniškumui, bet norėdami tapti ar išlikti politiškai korektiški, bandome deklaruoti, kad egzistuoja vadinamasis Kitas iš didžiosios raidės. Labai dažnai savo bendravimą su kitais skleidžiame tiktai funkcinėje plotmėje – žvelgiame į kitą žmogų kaip į funkciją, nematome kitoniškos asmenybės. Kito sureikšminimas politinių deklaracijų lygmeniu labai disonuoja su pajėgumu kitame žmoguje įžvelgti tiktai panašios funkcijos atlikėją. Tarkime, žmonės, dirbdami kolektyve, ir save, ir kitus suvokia kaip funkciją ir jos bendrumas visus subendravardiklina. Esame nejautrūs tiems, kurie su mumis nėra susiję artimesniais ryšiais kaip šeimos nariai ar giminės.
Kita vertus, Vakarų visuomenė patyrė ryškią transformaciją maždaug XX amžiaus viduryje, kai buvo pradėtos kvestionuoti tradicinės vertybės, prie to ypatingai prisidėjo postmodernizmo įsigalėjimas. Siekta atsisakyti vertybių, kurios suvoktos kaip privalomos visiems įpareigojančiu moraliniu kodeksu. Taip pat filosofinių nuostatų, grindžiamų suvokimu, kad egzistuoja bendra žmogaus prigimtis. Dėl to postmodernioje kultūroje bandoma ginčyti vyraujantį žmogaus tipo supratimą. Tokį žmogų, kuris atitiktų klasikines vertybines nuostatas, plaukiančias iš antikinės bei krikščioniškosios kultūros. Sakoma, kad toks žmogus standartizuotas, ideologiškai indoktrinuotas, nėra atsinaujinęs ir ne jam priklauso ateitis.
Ateitis priklauso vadinamai multikultūrinei įvairovei. Todėl pabrėžiami marginaliniai visuomenės elementai, kurie anksčiau reiškėsi antrame plane. Taigi vertybinio branduolio atsisakymas atvedė prie didesnio dėmesio kreipimo į paraštinius visuomenės sluoksnius. Visa, kas netipiška, suvokiama kaip geriau už normą. Tarkime, netradicinė seksualinė orientacija, nestandartinės politinės pažiūros ir taip toliau. Postmodernūs filosofai tai vadina vertybių hierarchijos inversija. Deklaratyviai visos nuostatos pripažįstamos kaip lygios, bet realiai atitinkančios inversinį apvertimą traktuojamos kaip geresnės. Panašiai kaip George‘o Orwello romane „Gyvulių ūkis“, kur visi gyvuliai lygūs, tik kai kurie lygesni už kitus. Matome beveik schizofreninį pasidalijimą, būdingą šiuolaikinei kultūrai.
Vienas tokios kultūros požymių – tolerancijos kaip ypač svarbios vertybės akcentavimas. Daugelis mano, jog tai susiję su jautrumu kitam žmogui, tačiau praktikoje ja privilegijuojamos mažumų grupės, taikomi dvigubi standartai.
Žodis tolerancija įdomus etimologiniu požiūriu. Lotyniškas veiksmažodis tolerare reiškia „pernešti ant pečių, ištverti“. Tos pačios šaknies yra ir kitos veiksmažodis tollo; tollere – „kelti“. Lietuviškas žodis tiltas yra tos pačios šaknies. Matome, kad tolerancija kreipia dėmesį į pakentimą, sakytume, pro sukąstus dantis. Iš tiesų nejaučiame artimumo tam dalykui, kurį toleruojame, o tiesiog nešame jį ant pečių kaip vargą. Nemažas šiuolaikinės visuomenės trūkumas ir nelaimė yra tai, kad fragmentacija politinėje, socialinėje plotmėse suvokiama kaip geras dalykas. Skirtybės formaliai pripažįstamos, toleruojamos, tačiau tarp jų nėra jokio jautrumo ar dialoginio santykio. Visuomenė suprantama kaip nesusisiekiančių indų sistema.
Iškilus filosofas Arūnas Sverdiolas yra pastebėjęs, kad mūsų visuomenė ir kultūra kaip korys, sudarytas iš pertvaromis atidalytų akučių. A. Sverdiolas nori pasakyti, kad skirtingų kultūros sričių atstovai domisi tik labai siaurais profesiniais dalykais, nesirūpina, kas daroma kitose kultūrinėse akutėse. Matyt, toks požiūris į kultūrą atėjo iš visuomenės ir grįžtamuoju ryšiu iš kultūros srities projektuojamas į platesnę visuomenę. Iš esmės tai yra nulemta pačios techninės civilizacijos prigimties.
Jau Platonas „Valstybėje“ yra sakęs, kad kiekvienas turi daryti tai, kam yra gabus. Žinoma, Platonas nenumatė visų tokio požiūrio pasekmių. Jis daug plačiau žiūrėjo ir į filosofiją, ir į pasaulį, bet būtent jam priklauso mintis, kuri buvo ir Karlo Marxo pastebėta – kad būtina suvokti darbo pasidalijimo reikšmę. Tačiau atvedamas iki absurdo darbo pasidalijimas lemia siaurą funkcinį mąstymą. Jeigu technokratas dar domisi kultūra, kažkuo daugiau nei jo profesinė sritis, jis suvokiamas kaip švaistantis laiką. Mąstyti apie dvasinius dalykus, diskutuoti apie perskaitytas knygas, vertybes, juo labiau religiją – tai traktuojama kaip senamadiškų pažiūrų demonstravimas. Galbūt galime apie tai mąstyti lovoje prieš užmigdami, bet ne kolektyve ar viešumoje, politiniuose debatuose. Esame modernybės užprogramuoti mąstyti konkrečiai, tikslingai ir tai atveda prie nesidomėjimo kitais, empatijos stokos. Politinės deklaracijos apie kitokių žmonių toleravimą plaukia ne iš to, kad juos užjaučiame, o iš mūsų racionalaus politinės naudos siekimo. Matome, kad tokia yra konjunktūra.
Tai politinis korektiškumas – kai siekiama ne pagarbaus, jautraus ryšio, bet paklusti dominuojančioms nuostatoms, nes „taip reikia“?
Politinis korektiškumas dažnai asimetriškas. Priešingai nei įprastai manoma, į skirtingas elgesio galimybes jis nežvelgia vienodai korektiškai. Politinio korektiškumo adeptai ir patys pripažįsta, kad tai, kas anksčiau buvo diskriminuota, dėl patirtų skriaudų dabar turi patirti „pozityvią diskriminaciją“ – tam tikras privilegijas. Mažumos proteguojamos priimant į darbą ar aukštąją mokyklą: jei visos sąlygos vienodos, tai priklausymas kokiai nors netradicinei grupei tampa papildomu balu. JAV tokia nuostata taikoma afroamerikiečiams, bet tai ateina ir į feministinį, netradicinės seksualinės orientacijos gynėjų diskursą. Dėl to daugumai žmonių ir susidaro įspūdis, kad mažumų teisės yra perdėm akcentuojamos jų teisių sąskaita.
Ar esate galvojęs apie priešnuodį tokiai būklei, kai gyvename it nesusiekiantys indai, nepripažindami vienas kito skirtingumo ir norą suprasti deklaruodami vien formaliai?
Visų pirma – autentiškumo siekis ir savęs įsivaizdavimo kaip stipraus. Šiuolaikinis žmogus jaučiasi truputį užspeistas į kampą. Jam atrodo, kad nėra pakankamai stiprus, jei konformistiškai nesilaiko to primetamo kalbinio ir ideologinio režimo. Jei žmonės jaustųsi stipresni, elgtųsi pagal savo protingą įsitikinimą, remdamiesi moraliniu instinktu – neatsižvelgtų tiesiogiai į tai, kokia susiformuos politinė opinija, ar tai paveiks profesinę karjerą. Būtina suprasti, kad žmogui nereikia prarasti tiek daug, kiek jis mano. Jis bijo daug ką prarasti, nes yra prisirišęs prie materialių dalykų. Esame užhipnotizuoti daiktų, norime jų įsigyti kuo daugiau, o tam reikia išlaikyti pajamų lygį. Mūsų galimybės daug uždirbti priklauso ne tik nuo gebėjimo atlikti profesinę funkciją, bet ir nuo to, kaip į mus žiūri visuomenė. Saugome savo viešąjį įvaizdį – tai nėra blogas dalykas, nebent jis mus pavergtų. Romėnai sakydavo, kad reikia saugoti savo genijų – vidinę savastį, išreiškiančią gabumus. Šia prasme kiekvienas žmogus yra genialus, ne tik tie genijai, kaip mes dabar juos suvokiame. Tą genijų globojame, kai esame autentiški, ištikimi patys sau. Tuomet atveriamas kelias ir šiltesniems žmonių santykiams.
Stipresni jaučiamės, kai turime bendraminčių. Tačiau ginantys tradicinę šeimą ar tautą viešumoje neretai išvadinami radikalais, mąstančiais atgyvenusiomis sąvokomis.
Kai kalbame apie tradicinių vertybių išlaikymo būtinybę, galime neabejoti, kad turime tikrai daug bendraminčių. Jie tyliai pritaria, tačiau neprisipažįsta, nes bijo dėl savo statuso. Matydami gerą pavyzdį ilgainiui jie galbūt irgi išdrąsės. Akademiniame kontekste toks išdrąsėjimas daug lengvesnis. Dirbdamas su studentais matau, kad jie nori ne tiktai įgyti žinių, išmokti mąstyti, bet ir sužinoti tikrąsias vertybines dėstytojo nuostatas. Ir patys studentai sako, kad politinis korektiškumas turi ribas ir dažnai yra sunkiai suderinamas su akademine laisve.
Praėjusiais metais Lietuvoje lankęsis sociologas Zygmuntas Baumanas iškėlė mintį, kad esama didžiulio atotrūkio tarp intelektualų bei visuomenės. Jis netgi įvardijo tai dviejų klasių – skrajojančios ir šliaužiojančios – pasidalijimu. Tarkime, universitetų dėstytojai skraido iš vienos tarptautinės konferencijos į kitą ir nežino, kaip gyvena visuomenė, o šioji nesupranta, ką tyrinėja akademikai. Ar jūs tai pastebite kaip filosofų gildijos atstovas?
Taip, ta tendencija ateina ir į Lietuvą. Akademinių sluoksnių atstovai Lietuvoje dar neturi tiek medžiaginių resursų, kad galėtų save laikyti, kaip sako britai, jet set nariais. Tais, kurie skraido reaktyviniais laineriais ir vienas kitą pažįsta kaip lėktuvo bendrakeleivius. Be abejo, šiai tendencijai įsigalėjus, atsiras pavojus, kad nematysime tų, kurie šliaužioja pažemiais. Z. Baumano palyginimas prasmingas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Yra pavojus, kad akademikai, mintyse skraidydami padebesiuose, dirbs su intelektualiomis teorijomis, tačiau jos nedarys jokios įtakos visuomenės gyvenimui. Didelė grėsmė filosofams prarasti ryšį su socialine tikrove, o tokio tipo filosofijai – su bendrąja kultūra. Nuo antikos laikų buvo pabrėžiamas filosofijos ryšys tiek su bendrąją kultūra apskritai, tiek su politiniu gyvenimu, tuo, ką žmonės daro agoroje.
Filosofija, išminties meilė, veikiau buvo gyvenimo būdas, nei profesija. Ji niekada nebuvo suvokiama kaip technika. O šiandien ji yra tapusi viena meistryste iš daugelio, tam tikra prasme amatu. Jeigu filosofas suvokia save tik kaip profesionalą, turintį parašyti tam tikrą kiekį knygų, straipsnių ar dalyvauti atitinkamame kiekyje konferencijų, nėra įsipareigojęs bendruomenei – savęs kaip mąstytojo nerealizuoja. Todėl ir žavimės tokiais žmonėmis kaip Arvydas Šliogeris, Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas, nes jie yra daugiau nei filosofai profesionalai, jų darbai daug ką reiškia bendrosios kultūros ir politikos kontekste. Jiems skauda, jie rūpinasi žmogumi, tauta, visuomene.
Vinco Kurdirkos „Tautiškoje giesmėje“ yra tokia eilutė „Vardan tos Lietuvos / Vienybė težydi“. Šiandien galima išgirsti vieną filosofą teigiant, kad vienybė – atgyvenusi sąjūdinė sąvoka. Ar vienybė galėtų būti atsvara tolerancijai, kuri iš tiesų nepadeda kurti nuoširdžių tarpusavio ryšių tarp politinės bendruomenės narių?
Vienybės atmainų yra labai daug. Jei egzistuoja autentiškas vertybinis pagrindas, vienijantis neformaliai, nenaikinantis asmenų savasties – tokio nereikėtų baidytis. Manau, kad žmonės, išlikdami labai skirtingi, gali vienytis pagrindu to, kas juos iš tikrųjų jungia. Kai lietuvių tauta vadavosi iš sovietinės okupacijos gniaužtų, žmonės patyrė tą tikros vienybės jausmą, nes valstybingumo, nepriklausomybės idėja vienijo neformaliai. Kai tas tikslas buvo pasiektas, kito vienijančio pagrindo, kuris būtų tiek pat sutelkiantis, nebeliko.
Svarbu tai, kad vienybės idėjos negalima išlaužti iš piršto ar primesti per prievartą ideologinės indoktrinacijos būdu, ką matome šiuolaikinėje Rusijoje, kur Putino režimas palaikomas aštuoniasdešimties ir daugiau nuošimčių gyventojų. Propaganda įpiršo Rusijos didybės idėją, kuri yra neautentiška. Manydami, kad didybė priklauso nuo teritorijos dydžio ir karinės galios, jie nesupranta, sumenkiną tikrąją rusų tautos ir valstybės vertinimo indeksą pasaulio tautų akyse. Norėdami atrodyti didesni, atrodo mažesni. Vertiname rusų kultūrą dėl Levo Tolstojaus, Antono Čechovo, Piotro Čaikovskio, o ne dėl Vladimiro Putino ar Dmitrijaus Rogozino. Vienijančios didybės šaltinis klaidingai identifikuojamas ir tokia grėsmė tyko bet kurios tautos.
Be neformalumo ir autentiškumo, svarbu, kad vienybės idėja būtų konceptualiai turtinga. Mes, lietuviai, kartais sakome, kad mūsų antroji ar tikroji religija yra krepšinis. Be abejo, ši idėja vienija neformaliai, bet filosofine prasme ji gana lėkšta. Jei tik sportas gali suvienyti tautą – prastas simptomas.