Skelbiame pagal piliečių pasiūlymus atnaujintą ir papildytą Naglio Puteikio, kandidato į Lietuvos Respublikos Prezidentus, rinkimų programą.
Prieš penkerius metus, siekdama Prezidentės pareigų, Dalia Grybauskaitė pažadėjo „sukurti pilietinę Lietuvą“, „solidarią visuomenę be atstumtųjų“, „įtvirtinti tikrą demokratiją“, paversti „pilietį visateisiu valstybės šeimininku“, kuriam „valdžia tarnauja ir atsiskaito“.
Deja, šalies vadovei šių siekių įgyvendinti nepavyko. Sustiprėjo ne piliečių galios, bet nomenklatūros savivalė. Nomenklatūra šiandien vis įžūliau pamina konstitucines tautos ir piliečių teises. Padidėjo atotrūkis tarp „valdančio elito“ ir pažemintos „antrosios Lietuvos“. Valstybė netapo saugiais tautos namais. Per penkerius metus Lietuva neteko beveik 230 000 piliečių: 190 000 iš jų emigravo. Šalyje buvo prarasta per 200 000 darbo vietų. Augant bendrajam vidaus produktui, žmonių realiosios pajamos sumažėjo 10 nuošimčių, padidėjo socialinė atskirtis – 30 nuošimčių lietuvių atsidūrę ties skurdo riba. Lietuvio darbo valanda yra viena pigiausių Europoje – už ją darbdavys moka keturis kartus mažiau, nei mokama vidutiniškai Europos Sąjungoje. Europos Komisijos teigimu, Lietuva per krizę vykdė tokią politiką, nuo kurios labiausiai nukentėjo neturtingiausi gyventojai.
Lietuvos piliečiai tikrai yra verti oresnio ir teisingesnio gyvenimo, o Lietuva – didesnės sėkmės.
Todėl visų pirma siūlau keisti pačią sistemą: atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą.
Turime grįžti prie Konstitucijos, prie joje apibrėžtų demokratijos principų, kad suvienytume Lietuvą ir sutvirtintume tautos gyvenimo pamatus. Juk Lietuvos valstybės galia kyla ne iš valdžios, ne iš komisarų, o iš piliečių.
Siūlau iš esmės keisti Lietuvos politinę darbotvarkę. Joje turi vyrauti tautos likimo ir išlikimo klausimai: teisingumo užtikrinimas, žmogaus orumo ir gerovės gynimas, emigracijos stabdymas, socialinės atskirties ir skurdo įveikimas, parama vaikus auginančioms šeimoms, piliečių ir tautos kūrybinių galių ugdymas, nacionalinio saugumo stiprinimas.
I. Valstybės valdymo pertvarkymas
Norint sugrąžinti tautai politines galias, būtina atkurti į Seimą renkamų tautos atstovų ryšius su piliečiais, sumažinti jų priklausomybę nuo anoniminių jėgos grupuočių, paversti Seimą tikra Tautos atstovybe.
Tam reikia:
• atsisakyti Seimo rinkimuose partijų sąrašų ir rinkti tautos atstovus tik tiesiogiai vienmandatėse apygardose, taip sutvirtinant Seimo narių ryšį su piliečiais ir sumažinant Seimo narių skaičių;
• suteikti piliečiams teisę inicijuoti pirmalaikius Seimo nario rinkimus savo apygardoje;
• išskaidrinti teisėkūros procesą ir sudaryti sąlygas jame dalyvauti piliečiams – įteisinti privalomas viešąsias konsultacijas, viešuosius klausymus, gyventojų apklausas, referendumus rengti 100 000 piliečių iniciatyva;
• užtikrinti veiksmingą parlamentinę valdžios kontrolę – visi parlamentiniai tyrimai, išskyrus labai retus ypatingus įstatymu apibrėžtus atvejus, privalo būti vieši; 30 000 piliečių turi teisę inicijuoti parlamentinį tyrimą;
• prie visų Seimo komitetų sukurti visuomeniniais pagrindais veikiančias ekspertų tarybas (Lietuvos ekonomikos tarybą, Biudžeto tarybą, Užsienio reikalų tarybą ir kitas), teikiančias viešas ekspertines išvadas ir pasiūlymus Seimo komitetams ir Seimui;
• nacionalinio biudžeto formavimą padaryti viešą – detalus biudžetas, jo išlaidos privalo būti visiems piliečiams matomos elektroninėje erdvėje;
• užtikrinti sąlygas pilietinei visuomenei, pilietinėms organizacijoms prižiūrėti valdžios institucijas, dalyvauti valstybės valdyme ir savivaldoje;
• sukurti Lietuvos visuomenei ir pasaulio lietuviams atvirą Prezidento instituciją, kuri inicijuotų piliečių diskusijas ir viešąsias konsultacijas strateginiais valstybės gyvenimo klausimais, kartu su ekspertais ir visuomene brėžtų strategines tautos raidos gaires;
• sudaryti sąlygas išeivijai dalyvauti Lietuvos valstybės ir tautos kūrime – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti nuostatą, kad prigimtos, iš tėvų paveldėtos Lietuvos pilietybės iš žmogaus valdžia negali atimti.
II. Tikros savivaldos įtvirtinimas
Kad Lietuvos piliečiai taptų savo vietovės, krašto ir Tėvynės šeimininkai, būtina:
• Lietuvoje, kaip visoje Europoje, atkurti pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį – įteisinti piliečių renkamas seniūnijų tarybas;
• seniūnijų ir esamas savivaldybių tarybas rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tiesiogiai vienmandatėse apygardose;
• suteikti teisę esamų savivaldybių taryboms deleguoti savo atstovus į kraštų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Sūduvos, Dzūkijos – tarybas ir skirti lėšų šių kraštų ūkio, kultūros, švietimo, aplinkosaugos ir kitiems bendriems projektams įgyvendinti;
• savivaldos sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais, gyventojų apklausomis;
• įtraukti piliečius į savivaldybių biudžetų formavimą: detalūs savivaldybių biudžetai, jų išlaidos turi būti visiems piliečiams matomos elektroninėje erdvėje.
III. Teisingumo užtikrinimas
Teisingumas yra laisvos valstybės pamatas. Jį užtikrinti, laiduoti žmogaus teises ir laisves, įmanoma tik pertvarkius teisėtvarką. Būtina užkirsti kelią politinei valdžiai ir slaptosioms tarnyboms naudotis teismais kaip savivalės įrankiu. Tam reikia:
• reformuoti teismų sistemą – perduoti Konstitucinio Teismo funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam teismui, administracinius teismus įjungti į bendrosios kompetencijos teismų struktūrą;
• išskaidrinti visų grandžių teisėjų atranką, taip užtikrinant, kad teisėjais būtų tik sąžiningi ir kompetentingi teisininkai: kandidatus į teisėjus prieš mėnesį visuomenei pristatyti viešai, sudarant sąlygas piliečiams užduoti jiems klausimus ir išsakyti pastabas – visi teisėjai skiriami tik po viešųjų klausymų;
• pakeisti apygardų ir apylinkių teismų teisėjų skyrimo tvarką: apygardų teismų teisėjus Prezidento teikimu skiria Seimas, o apylinkių teismų teisėjus, po viešųjų klausymų savivaldybių taryboms pritarus, skiria Prezidentas;
• užtikrinti visuomenės dalyvavimą vykdant teisingumą – korupcijos, piktnaudžiavimo tarnyba ir kitose visuomenei svarbiose bylose privalo dalyvauti tarėjai, o ypatingas bylas turi nagrinėti prisiekusiųjų teismas;
• suteikti piliečiams teisę kreiptis į teismą su kolektyviniais ieškiniais ginant viešąjį interesą;
• įteisinti tvarką, kad generalinį prokurorą ir jo pavaduotojus Prezidento teikimu po viešųjų klausymų skirtų Seimas, ypatingoms byloms ištirti Seimas su Prezidentu galėtų skirti ypatingąjį prokurorą;
• įgyvendinti nuoseklią teisėtvarkos liustraciją, uždraudžiant dirbti teisėtvarkos sistemoje KGB darbuotojams ir bendradarbiams;
• išvaduoti pažeidžiamus piliečius iš Valstybės saugumo departamento šantažo: išviešinti visus neteisėtos, VSD vykdytos kabinetinės liustracijos duomenis;
• pertvarkyti VSD, paliekant jam tik kontržvalgybos funkcijas ir griežtai uždraudžiant naudoti žvalgybinės kovos priemones (dezinformaciją, šantažą ir kitas) prieš Lietuvos visuomenę ir piliečius;
• įstatymu kiekvienam piliečiui užtikrinti teisę susipažinti su valdžios įstaigų apie jį surinkta informacija;
• sukurti veiksmingą valstybinę paramos nusikaltimų aukoms sistemą;
• pertvarkyti Seimo kontrolierių instituciją, suteikiant jai galias realiai ginti žmogaus teises nuo valdžios savivalės ir patikint atsakomybę už jų apsaugą;
•sugrąžinti valstybei antstolių tarnybą, kad ji nepamintų socialiai pažeidžiamų asmenų teisių.
IV. Visuomenės gerovės ir solidarumo stiprinimas, emigrantų susigrąžinimas
Dėl socialinės sanglaudos ir teisingumo stygiaus, skurdo ir nedarbo šiandien Lietuva silpsta ir nyksta fiziškai. Ypatingai gausi lietuvių emigracija keičia ne tik tautos dabartį, bet ir ateitį. Mažėja aktyvių, darbingų, kūrybingų žmonių. Mažėja piliečių, galinčių kurti ir ginti savo valstybę. Dalis Lietuvos vietovių tampa socialinėmis dykromis. Masinė emigracija ir nepalankios demografinės tendencijos – didžiausias iššūkis mūsų nacionaliniam saugumui. Norint sustabdyti fizinį Lietuvos nykimą, būtina:
• įtvirtinti valstybės gyvenime socialinio teisingumo bei solidarumo principus ir jų nuosekliai laikytis; ekonominę politiką nukreipti į žmonių gerovės didinimą ir ūkinio savarankiškumo stiprinimą: bendrojo vidaus produkto augimas yra svarbu, tačiau daug svarbiau, kaip jis pasiskirsto Lietuvos visuomenėje – valstybė ir privatus verslas solidariai turi rūpintis dirbančiųjų gerove (šiuo metu daugiau nei 38 proc. Lietuvos dirbančiųjų į rankas gauna 1250 Lt ir mažiau, todėl gyvena ties skurdo riba);
• įdiegti solidarią diferencijuotą mokesčių sistemą: mažesni mokesčiai – mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, bei šeimoms, auginančioms vaikus;
• palaipsniui sumažinti darbo mokesčius, kurie yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje;
• pasiekti, kad valstybiniame sektoriuje apmokėjimo už darbą skirtumai aukštąjį išsilavinimą turintiems darbuotojams nebūtų didesni daugiau nei 4 kartus – nedidinti atlyginimų didžiausias pajamas gaunantiems biudžetininkams, kol nebus pakelti kitų grupių atlyginimai (šiuo metu valstybės sektoriaus darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, atlyginimų skirtumai siekia 8 ir daugiau kartų);
• esmingai sumažinti politinę ir buitinę korupciją, atsisakyti nepotizmo valstybės tarnyboje ir viešajame sektoriuje – skaidriais konkursais šiuos sektorius atverti gabiam ir išsilavinusiam jaunimui;
• užtikrinti pilietinę viešųjų finansų kontrolę ir taupų bei veiksmingą viešųjų finansų valdymą – biudžeto lėšos privalo būti naudojamos efektyviai; įdiegti privalomą valstybės bei savivaldos projektų naudos ir kaštų analizę – prioritetą skirti projektams, kurie teikia didžiausią socialinę naudą (šiuo metu įvairiuose valdžios lygiuose paslaugų, prekių pirkimui bei investiciniams projektams išleidžiama per 10 mlrd. Lt.);
• nuosekliai demonopolizuoti ekonomiką ir užtikrinti veiksmingą valstybinę bei pilietinę monopolijų kontrolę (Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, pagal antimonopolinės politikos efektyvumą Lietuva yra 98 iš 148 pasaulio šalių);
• įdiegti europinius vartotojų teisių užtikrinimo standartus (nuo šildymo skaitliukų įvedimo iki šiukšlių mokesčio skaičiavimo pagal svorį);
• išplėtoti ir padaryti verslui palankią finansų rinką (Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, pagal priėjimą prie paskolų Lietuva iš 148 šalių užima tik 109 vietą);
• daug aktyviau rūpintis vidaus ir užsienio investicijų pritraukimu, kuo tolygesniu jų pasiskirstymu Lietuvos regionuose;
• sprendimą dėl pinigų politikos priimti įvertinus jo poveikį visuomenės gerovei – po argumentuotų diskusijų ir piliečių pritarimo (dabartinė skuba jungtis į euro zoną neatrodo ekonomiškai pagrįsta: pirma, dideli stojimo kaštai – tiesioginės įmokos į stabilizavimo fondą sieks 1 mlrd. Lt, techninės euro įvedimo sąnaudos – dar apie 900 mln. Lietuvos valstybė taip pat turės suteikti garantijas, sieksiančias 8,5 mlrd. Lt, antra, eurozonoje esama ekonominio sąstingio, didelis nedarbas Pietų šalyse);
• peržiūrėti ir sumažinti biurokratiją – valstybės tarnautojų skaičių (šiuo metu, Ūkio ministerijos duomenimis, Lietuvoje veikia 68 kontroliuojančios institucijos, o Lietuvos verslo konfederacijos duomenimis – 138. Per metus Lietuvoje atliekama daugiau nei 260 tūkst. patikrinimų);
• kaime ir miesteliuose sudaryti sąlygas kurtis ir plėtotis vidutiniams bei smulkiems šeimos ūkiams; įgyvendinti kaimo ir miestelių jaunimo verslumo skatinimo programas;
• negalią turintiems žmonėms, kurių Lietuvoje yra per 200 000, sudaryti sąlygas dirbti ir realizuoti savo gebėjimus, nemažinant jiems socialinės paramos, padėti jiems įsitraukti į visuomenės gyvenimą;
• vaikams, augantiems socialiai pažeistose šeimose, užtikrinti lygų gyvenimo startą – suteikti jiems reikalingų papildomų socialinių paslaugų.
V. Energetinio savarankiškumo užtikrinimas
Lietuvos visuomenės ekonominė galia ir valstybės savarankiškumas didele dalimi priklauso nuo energetikos politikos – nuo pasiekto energetikos ūkio savarankiškumo. Norint užsitikrinti energetinį savarankiškumą, visų pirma reikia:
• pradėti vykdyti nuoseklią ir skaidrią, piliečių kontroliuojamą, viešojo intereso viršenybe ir profesine kompetencija grįstą energetikos politiką;
• kuo greičiau pateikti Lietuvos piliečiams ir regioniniams partneriams aiškius, išsamius ekonominius ir politinius argumentus dėl atominės jėgainės, sudaryti sąlygas visuomenei apsispręsti dėl jos statybos;
• jei nusprendžiame nestatyti atominės jėgainės, būtina apsibrėžti, kiek elektros energijos privalome ir galime pasigaminti patys: įvertinti esamus gamybos pajėgumus ir jų perspektyvas, numatyti perspektyvinį elektros energijos poreikį ir jo pirkimo iš užsienio sąlygas, tada apsispręsti dėl naujų elektros energijos gamybos pajėgumų ir kogeneracijos naudojimo;
• grąžinti šilumos ūkio valdymą į valstybės rankas – pasibaigus esamoms nuomos sutartims, jų nepratęsti;
• ypatingą valstybės dėmesį skirti Vilniaus ir Kauno šilumos ūkių pertvarkymui (šiedu miestai suvartoja apie 50 proc. visos Lietuvoje suvartojamos šilumos energijos);
• racionaliai susitvarkyti šalies šilumos ūkį: inventorizuoti šilumos energijos gamybos pajėgumus, įvertinti perspektyvinį šilumos energijos poreikį, apsispręsti dėl esamų gamybos šaltinių modernizavimo, kuro rūšių diversifikavimo, naujų šaltinių pritraukimo;
• planingai renovuoti ir optimizuoti šilumos tiekimo tinklus (vamzdynus);
• imtis biokuro gamybos ir tiekimo rinkos valstybinio reguliavimo, pasiekti, kad biokuras būtų gaminamas Lietuvoje;
• užtikrinti taupų šilumos energijos vartojimą – įgyvendinti efektyvią ir skaidrią pastatų renovavimo programą, pirmenybę teikiant dalinei – šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų – renovacijai.
VI. Tautos kūrybinių galių stiprinimas
Rūpestis švietimu, kultūra, mokslu, informacija turi tapti Lietuvos politinės darbotvarkės prioritetu. Būtent nuo šių sričių plėtros priklauso piliečių bei visuomenės kūrybinės galios, tautos laisvė, jos tapatybė ir išlikimas. Stiprinant tautos kūrybines galias, reikia:
• užtikrinti vaikams, jaunimui ir suaugusiems švietimo bei visaverčio kultūrinio gyvenimo prieinamumą: išplėtoti kokybišką ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo tinklą, atverti jį socialinių problemų turinčioms šeimoms; kaimo ir miestelių vaikams, jaunimui sudaryti galimybes pažinti miestų kultūros centrus;
• suteikti Lietuvos vaikams ir jaunuoliams kokybišką išsilavinimą: glaudžiai susieti ugdymo turinį ir mokyklų gyvenimą su Lietuvos tikrove, jos istorinėmis tradicijomis, jaunosios kartos patirtimi ir pasaulinėmis ugdymo pasiekimų tendencijomis;
• per apsibrėžtą laiką pasiekti, kad Lietuvos vaikus ir jaunimą ugdytų gabiausi ir geriausią išsilavinimą turintys asmenys: iš esmės pagerinti ne tik mokytojų rengimo ir tobulinimo sistemas, bet ir jų darbo sąlygas, sudaryti galimybes įvairiais keliais į mokyklas ateiti jauniems profesionalams – programą „Renkuosi mokytis“ paversti nacionaline programa;
• sustiprinti mokytojų kultūrinį, visuomeninį ir politinį vaidmenį valstybėje;
• mokslo, studijų, švietimo, informacijos politiką stipriau susieti su Lietuvos visuomenės ir valstybės raida, dabartiniais jos uždaviniais: akademinę bendruomenę kryptingomis programomis skatinti ne tik išsaugoti savarankiškumą, bet ir aktyviai įsijungti į valstybės gyvenimą, prisidėti prie visuomenės kūrimo; išplėtoti akademinių diskusijų, viešųjų paskaitų, viešų ekspertinių vertinimų, atvirųjų universitetų praktikas;
• kryptingai formuoti polilogišką ir savarankišką Lietuvos informacinę erdvę, kuri veiktų kaip visiems piliečiams atviras forumas, kurioje būtų aptariamos svarbiausios visuomenės problemos, ją telkiančios idėjos ir vertybės;
• visuomenei ir Lietuvos kultūrai atverti „visuomeninį transliuotoją“, išvaduoti jį iš valdžios ir specialiųjų tarnybų įtakos;
• ypatingą dėmesį skirti jaunimo ir visuomenės pilietiniam bei politiniam ugdymui: ryškesnį pilietinį matmenį suteikti visam ugdymo turiniui ir mokyklos gyvenimui;
• valstybės programomis remti ir plėtoti regionų kultūrą, skatinti profesionaliosios kultūros ir jaunųjų menininkų kūrybos sklaidą regionuose;
• nuosekliai rūpintis lietuvybės išsaugojimu išeivijoje – kurti ir įgyvendinti įvairaus pobūdžio išeivių vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų lituanistinio ugdymo programas, stiprinti vaikų ir jaunimo ryšius su Lietuva, finansuojant kultūrines vasaros stovyklas, seminarus, akademijas, specialias kolegijų ir universitetinių studijų programas;
• pasiekti, kad švietimui būtų skiriama ne mažiau kaip 6 nuošimčiai šalies bendrojo vidaus produkto.
VII. Nacionalinio saugumo užtikrinimas: krašto gynyba ir užsienio politika
Norint išvengti 1940 metų klaidų ir užsitikrinti Lietuvos saugumą naujų grėsmių bei iššūkių akivaizdoje, būtina peržiūrėti ir iš esmės atnaujinti valstybės gynybos ir užsienio politiką. Rūpinantis saugumu reikia:
• NATO struktūroje esmingai sustiprinti gynybinį bendradarbiavimą su Baltijos, Šiaurės ir Višegrado šalimis;
• skatinti kuo glaudesnį Europos Sąjungos ir JAV bendradarbiavimą, NATO pajėgų stiprinimą organizacijos rytiniame pakraštyje;
• aktyviai veikiant Europos Sąjungos struktūrose siekti bendros veiksmingos gynybos ir energetikos politikos, nuosekliai kelti Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimą;
• atkurti ir išplėtoti ryšius su demokratinėmis Rusijos ir Baltarusijos jėgomis, aktyviau imtis Rytų partnerystės programų;
• siekti Europos Sąjungos „išbiurokratinimo“, stengtis kurti Europą kaip piliečių ir tautų, o ne biurokratų valdomą valstybių sąjungą;
• kaip Lietuvos saugumo pagrindą nuosekliai stiprinti demokratiją, konstitucinę santvarką, piliečių solidarumą ir jų pasirengimą ginti savo ir valstybės laisvę kaip aukščiausią vertybę;
• kuo greičiau atkurti pasitikėjimo ryšius tarp politikų, valstybės institucijų ir piliečių;
• atlikti nepriklausomą kariuomenės auditą ir jį pristatyti visuomenei;
• profesionaliai parengti krašto gynybos planus ir su jais supažindinti piliečius;
• artimiausiu metu padidinti finansavimą krašto apsaugai iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto – šias lėšas panaudoti griežtai pagal krašto gynybos planus taip, kad būtų veiksmingai sustiprinti tautos gynybiniai pajėgumai;
• įgyvendinti generolo Jono Kronkaičio siūlymą ir grįžti prie 1998 metais sudarytų krašto apsaugos plėtros planų: suformuoti karinio rezervo vienetus iš 60 000 atsargos karių, atkurti 2002 metais panaikintą Antrąją (Vakarų) brigadą priskiriant jai rezervo vienetus, pradėti periodinius rezervo mokymus, pertvarkyti išpūstą ir neveiksmingą vadovavimo struktūrą – sumažinti štabų personalą, išformuoti Jungtinį operacinį štabą, o jo funkcijas perduoti Sausumos pajėgų vadui; įvesti Lietuvos piliečiams trumpus visuotinius karinius apmokymus.
Pasiūlymus programai prašytume siųsti Nagliui Puteikiui elektroniniu paštu: puteikis@gmail.com