Šį savaitgalį Italijoje rinkimus laimėjo „Italijos broliai“, o dar prieš savaitę Švedijoje antrą vietą rinkimuose užėmė Švedijos demokratai. Abi partijos rinko virš 20 procentų, abi (greičiausiai) formuos savo šalių vyriausybes, abi prieš dešimtmetį net nepatekdavo į parlamentą. Abi šias partijas galima drąsiai pavadinti nacionalistinėmis: jos prieš nevaldomą migraciją, gilesnę Europos integraciją, multikultūralizmą. Globalistams jos kelia traukulius ir siaubą.
Liberalų ir žiniasklaidos įprastai skelbiama, kad tokios partijos privalo būti prokremliškos, Putino išlaikomos ar bent palaikomos. Bet yra priešingai: tiek „Italijos broliai“, tiek Švedijos demokratai yra labai antirusiški, labai už pagalbą Ukrainai, įskaitant ginklais. Būtų galima net sakyti, kad tai labiausiai antiputiniškos savo šalių partijos. Tiesa ta, kad Europoje yra dvi grupės nacionalistinių partijų: vienos jų iš tiesų prorusiškos ir Europos Parlamente buriasi į „Tapatybės ir demokratijos“ frakciją, kitos gi yra labai antirusiškos ir buriasi į Konservatorių ir reformistų frakciją (yra pavienių išimčių).
Naujosios valdžios ir premjerės Meloni lauks labai daug ir labai įvairių iššūkių: objektyvių struktūrinių Italijos ūkio problemų, vidinių koalicijos įtampų su ekscentriškais partneriais, įprasto Italijos vyriausybių nestabilumo, Briuselio priešiškumo jos programai ir nacionalizmui. Begalinė Italijos skola ir priklausomybė nuo Briuselio pinigų riša Meloni rankas vykdyti savo rinkiminius pažadus.
Kas laukia Italijos valdžios ir ko iš jo tikėtis, o kartu ir kas tie Švedijos demokratai, kas juos sieja ir kas skiria – apie visa tai kalbėjomės laidoje Neredaguota. Kaip visada, nuoroda komentare. O aš tuo tarpu sirgsiu ir linkėsiu sėkmės naujajai Italijos valdžiai – retai tiek patraukli ir jokių „bet“ pasakyti nereikalaujanti partija laimi rinkimus. Tik ar išlaikys išbandymą valdžia, klausimas.