Naujasis Europos naratyvas. V.Radžvilas: Šitą dokumentą parašė žmonės, kurie žino – jie niekada už nieką neatsakys (papildyta)

Tiesos.lt prieš savaitę supažindino su Europos Komisijos iniciatyva suburto ir ES finansuojamo komiteto parengta deklaracija „Naujasis Europos naratyvas“ (susipažinti galima ČIA).

Daugiau negu metus rengtos deklaracijos autoriai – menininkai ir akademikai iš įvairių Europos šalių, savo idėjas pristatė trijose didelio masto konferencijose Briuselyje, Varšuvoje ir Milane. Jose dalyvavo ir Europos Sąjungos politiniai lyderiai: Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Lenkijos ministras pirmininkas ir būsimasis Eurropos Sąjungos prezidentas Donaldas Tuskas.

Siūlome susipažinti su filosofo prof. dr. Vytauto Radžvilo komentaru. Profesorių pakalbino jo kolega, Tiesos.lt bendradarbis dr. Laisvūnas Šopauskas.

Pokalbį filmavo Aušra Gabalytė („Aikštės TV“).

Skelbiame ir pokalbio išrašą, kurį parengė propatria.lt redakcija.

Vytautas Radžvilas. „Naujojo Europos naratyvo“ iniciatyva

Europos Parlamento ir Europos Komisijos iniciatyva buvo pradėtas projektas sukurti naująjį Europos naratyvą. Šiam projektui įgyvendinti suburtas komitetas neseniai publikavo dokumentą, kuriame, kaip galima suprasti, yra nubrėžtos gairės, pagal kurias tas naujasis Europos naratyvas bus suformuluotas. Ir štai šiame dokumente randame įdomių teiginių: skelbiama, kad Europa – tai pasaulėžiūra; deklaruojama, jog negalima leisti, kad vyrautų populistinis ir nacionalistinis naratyvai. Na, o kosmopolitizmas yra paskelbtas vienu iš svarbiausių kultūrinių idealų. Gerbiamas profesoriau, kaip galėtumėte pakomentuoti šį dokumentą bei visą „Naujojo Europos naratyvo“ iniciatyvą?

Šitas dokumentas anksčiau ar vėliau turėjo pasirodyti ir tai suprato visi, kurie turėjo drąsos priimti akivaizdų faktą, jog Europos lyderių pareiškimai, kad tautos ir nacionalinės valstybės turi keliauti į istorijos sąvartyną, nėra tušti žodžiai. Tai, kas buvo dar pavienių įtakingų asmenų pasisakymai, galų gale tapo iš tiesų programiniu dokumentu. Ir tai, kad čia dalyvauja Europos Parlamentas ir Europos Komisija, rodo, jog užmojai yra iš tiesų rimti. Pirmiausiai, kalbant apie šį vadinamąjį naratyvą, galima šį terminą sieti su iš pirmo žvilgsnio labai keistu teiginiu, jog Europa yra pasaulėžiūra. Manyčiau, sąsaja yra tokia: faktiškai, kai kalbama apie naratyvą ir pasaulėžiūrą, turima omenyje (nors nevartojamas pats terminas) būtent ideologija. Kitaip tariant, yra pasakoma, kad Europos Sąjungos tolesnė integracija, kuriai suteiktas labai miglotas būsimosios federalizacijos pavadinimas, faktiškai yra naujas tam tikros ideologijos, kurią galbūt galima vadinti paneuropeizmu, įgyvendinimo etapas.

O kad tai yra rimta, galima suprasti prisiminus kai kuriuos pamatinius faktus ir istorines paraleles. Šitas dokumentas bent man asmeniškai stipriai primena vieną labai garsų tekstą, kuris prasideda sakiniu: „Šmėkla klaidžioja po Europą. Komunizmo šmėkla“. Pagrindinė šito dokumento mintis yra ta, jog minėtoji šmėkla turi iš pagrindų sugriauti XIX a. viduryje buvusią Europos tvarką.

Bet norint suvokti šito naujojo Europos Sąjungos dokumento tikrąją prasmę, reikia prisiminti dar vienus be galo įsidėmėtinus žodžius. Jeanas Monnet, faktiškai pagrindinis neofunkcionalistinės Europos integracijos architektas, yra pasakęs štai ką: „Europa niekada neegzistavo. Ją iš tikrųjų turime sukurti, kad ji atsiskleistų sau“. Įsidėmėtina, kad šitie žodžiai parašyti 1950 m. gegužės 4 d. Jais buvo pirmą kartą paskelbta, kad ta Europa, kurią sąlygiškai, galima sakyti, pažinojome nuo Renesanso iki XX a. vidurio, dar nebuvo, bent jau Europos Sąjungos kūrėjams, tikra Europa. Vadinasi, šitas dokumentas išduoda, kas iš tikrųjų slypi po Europos integracija.

Galbūt didžiausia problema ir savotiška nelaimė yra ta, kad šita integracija yra suvokiama vadinamojo sveiko proto požiūriu. Kitaip tariant, yra labai lengvai pasiduodama retorikai, kad tai yra paprastas žmonių, tautų, valstybių vienijimasis, o iš tikrųjų, ypač jeigu toliau atidžiau skaitai „Naujojo Europos naratyvo“ dokumentą, yra visiškai aišku, kas yra toji integracija. Tai yra dar vienas vadinamosios Apšvietos revoliucijos tarpsnis.

Kitaip tariant, Europos integracija iš esmės yra socialinės ir antropologinės inžinerijos projektas, kurio atžvilgiu vadinamasis įprastinis europietis, kuris kaip jau ką tik minėjau, formuojasi nuo Renesanso iki XX a. vidurio, yra beviltiška atgyvena. Ir dabar mes įžengiam į visiškai naują šito projekto realizavimo tarpsnį. O jeigu kalbėtume iš esmės, tai, kas dabar vyksta po Europos integracijos vėliava, aš vadinčiau permanentine europeizacijos revoliucija. Šita revoliucija tiesiog yra Prancūzijos revoliucijos, Rusijos bolševikinės revoliucijos, permanentinės rinkos revoliucijos, kurios šaltinis ir varomoji jėga yra JAV, naujas variantas, netgi gerokai radikalesnis.

O kur čia išlenda kosmopolitizmas?

Kalbėkime nuosekliai. Kas krenta į akis, kai kalbame apie Europos vertybes, kurios galiausiai turės būti įtvirtintos? Iš karto krenta į akis tai, kad kai kalbame apie vadinamojo naratyvo arba ideologijų šaltinius, matome daug labai abstrakčių frazių ir keletą konkretybių. Šitos ideologijos arba naratyvo šaltiniais laikomi Renesansas, Apšvieta, bet patariu įsidėmėti – ten nėra krikščionybės. Tai yra papildomas argumentas, kad tai yra dar viena Apšvietos revoliucija. Kitos vertybės taip pat yra įsidėmėtinos, nes tai yra absoliučios abstrakcijos: laisvė, lygybė, demokratija. Modernios politinės idėjos yra savitos tuo, kad jos yra abstrakčios, o tai reiškia, kad joms gali suteikti kokį tik nori turinį. Kuria prasme vertybe gali būti demokratija, jei tai yra tik valdymo forma? Arba ką reiškia lygybė ir laisvė dabartinėmis sąlygomis? Lygybė ir laisvė gali reikšti daugybę dalykų, nes, pavyzdžiui, po lygybės ir laisvės vėliava stumiamos tokios naujovės, kurios tradicinei kultūrai ir etikai būtų net nesuvokiamos – nuo labai įvairių šeimos formų iki ko tik norite.

Vadinasi, kai kalbame apie naujosios Europos kūrimą, tas abstraktumas išduoda, kad būsimasis europietis, kurį F. Nyčė jau XIX a. vadino geruoju europiečiu, bus įvairių socialinės inžinerijos technologijų produktas. Kitaip tariant, mes galime tik spėlioti, kas iš visų šitų eksperimentų su žmogaus prigimtimi, su įvairiomis jo gyvenimo ir santykių formomis išeis.

Taigi, jeigu kalbam apie kitus aspektus, galima paklausti, ką reiškia šis vadinamasis kosmopolitizmas? Šitas projektas bent jau man asmeniškai labai primena dar vieną deklaraciją, kuri matyta prieš keliasdešimt metų. Kažkada Komunistų partija buvo paskelbusi, kad ji kuria naują internacionalinę žmonių bendriją – tarybinę liaudį. Jeigu kalbame apie šitą Europos Sąjungos dokumentą, kai yra kovojama su nacionalizmu ir pabrėžiamas kosmopolitinis jo pobūdis, tai visiškai akivaizdu, kad kuriama irgi nauja betautė žmonių bendrija – abstraktus europietis.

Kuomet kas nors prabyla pas mus apie tai, jog Europos Sąjunga virto tautų ir valstybių naikinimo mechanizmu, ne vienas klausytojas ironiškai nusišypso ir tada tenka labai ramiai paaiškinti, kas turima omenyje. Kai kalbam apie tautų naikinimą, mums atsakoma – nejaugi Briuselis uždraus kalbėti lietuviškai? Nejaugi jis atims mūsų dainas, šokius, papročius ir visa kita? Be abejo, ne. Bet juk ištautinimas ir yra visai kas kita. Ištautinimo esmė yra taip pakeisti dabartinių europiečių savimonę, kad jie nebesuvoktų savęs kaip politinių tautų atstovų. Ką tai reiškia kalbant apie Lietuvą? Iš mūsų sąmonės norima išrauti suvokimą ir netgi atmintį apie kol kas dar formaliai veikiančios Lietuvos Konstitucijos svarbiausią straipsnį: „Lietuvių tauta sukūrė savo valstybę“. Kitaip tariant, jeigu yra išraunamas šitas supratimas, kad politiniai Europos subjektai yra savo valstybes sukūrusios tautos, mes ir turime tobulą sovietinės liaudies arba tarybinių žmonių analogą ir pakaitalą. Tai reiškia, kad visose dabartinėse Europos valstybėse gyvena žmonės, kuriems tai, kas vadinama tautiškumu, yra tam tikra etnografinė dekoracija.

Su šitokiu reiškiniu aš prieš daug metų pirmą kartą asmeniškai susidūriau būdamas išvykoje Madisone. Ten mums esant, buvo paskelbta miesto etninių bendruomenių šventė. Ir visos etninės bendruomenės jai ruošėsi, repetavo šokius ir t.t. Dalyvavau tame renginyje ir sutinku, kad jis buvo visiškai gražus, tačiau problemos esmė yra ta, kad šitie žmonės, kurie dar ir ne visi sugebėjo lietuviškai pakalbėti, pašoko, padainavo, tačiau tai nebeturi jokios politinės reikšmės. Jie yra JAV piliečiai. Tai štai tokį tautiškumą mums, be jokios abejonės, visi sutinka palikti. Tačiau norima, kad tai būtų tik toks tautiškumas, kuris mus nubloškia dar į XIX a. Tuomet Lietuvos elitas kokia nors derliaus nuėmimo proga noriai pasigrožėdavo, kaip šoka ir dainuoja politinių teisių neturintys baudžiauninkai, net nesuvokiantys, ką reiškia būti savivaldžia politine tauta. Panašų vaizdelį regėjome ir sovietmečiu, kai tautos ir valstybės interesams absoliučiai abejingi, netgi nesuvokiantys, kad tokie yra, kompartijos bonzai tame pačiame Vingio parke žiūrėdavo, kaip aborigenai dalyvauja savo Dainų šventėje. Taigi, esminis dalykas yra tas, kad kai kalbame apie kosmopolitizmą, Europoje mėginamas realizuoti tas modelis, kurį paminėjau pateikdamas Madisono pavyzdį.

Bet čia yra daug gilesnė problema, nes nenorima suvokti, kad Europa ir JAV nėra tas pats. JAV yra asmenų, kurie pavieniui atvyko į šitą šalį, iš esmės nutraukę ryšius su savo tautomis, susibūrimo vieta. Tai yra individų sambūris. O realizuoti tokį modelį Europoje reiškia skausmingą ir absoliučiai destruktyvią procedūrą – esamas tautas reikia dirbtinai suardyti. Kitaip tariant, mes esame replėse eksperimento, kurį jau praktiškai patyrėme. Čia yra tik šito projekto sumodernintas ir europeizuotas variantas. O praktiškai tai reiškia, kad liūdnas galas laukia to, ką mes vadiname Lietuvos valstybe. Todėl, kad kuo, pavyzdžiui, modernioji Europa skiriasi nuo Vakarų krikščionijos? Moderniosios Europos esmių esmė, kad tai yra tautinių valstybių visuma. Ir dabartinis Europos Sąjungos integracijos kaip federalizacijos projektas puikiai parodo, kaip yra įgyvendinami Jeano Monnet žodžiai. Pasakoma, kad ta Europa, kuri buvo tautinių valstybių Europa, ne tik nereikalinga, bet ji apskritai nebuvo Europa. Todėl faktiškai yra kuriamas betaučio europiečio tipas, kurį jau minėjau, o įvairovė yra tik išorinė ir tariama. Kaip sakiau, jei patinka, galite valgyti cepelinus, jeigu esate ir gyvenate kokiame nors kitame krašte, mėgaukitės kitais patiekalais; norite – šokite klumpakojį ar dainuokite „Ant kalno mūrai“, bet politiškai jūs turite būti vienalytė europiečių masė. Kadangi toji masė neturi savo valstybingumo formos, ją virštautinis arba viršnacionalinis paneuropinis elitas valdo kaip panorėjęs.

Realiai dabar vyksta tas pats, ką mes regėjome iki modernios tautinių valstybių Europos. Valdo viršnacionalinis elitas, tuo tarpu baudžiauninkai tiesiog yra baudžiauninkai ir neturi jokių politinių įrankių ginti savo teises. Manyčiau, kad šitas procesas įsibėgėja dėl labai svarbių priežasčių, apie kurias reikėtų kalbėti labai ilgai, bet dar sykį kartoju – šitas dokumentas Lietuvoje vėl greičiausiai liks nepastebėtas ir neįvertintas, o tai labai blogai dėl banalios priežasties – mūsų šalyje niekas nesidomi idėjomis.

Kitaip tariant, Europos integracija yra suvokiama tokiu pat stiliumi ar būdu kaip ir komunizmo statybos: statėme komunizmą nesuprasdami, ką tai reiškia, lygiai taip pat ramiai integruojamės į Europą, net nemėgindami svarstyti, kas slypi po pačia integracijos sąvoka. O aš teigiu, kad tai yra ne tautų ir valstybių susivienijimas, bet ypatingas žmogaus prigimties perdirbinėjimo metodas. Ir šitas metodas gali vesti kur nori. Mes matome jo pirmuosius daigelius – nuo visų įmanomų šeimos formų iki daugybės kitų eksperimentų. Tokia yra realybė ir todėl būtų įdomu, jeigu Lietuvoje įsižiebtų rimtesnė diskusija būtent idėjiniame lygmenyje. Pas mus Europos integracija suvokiama grynai techniniu požiūriu: ar yra priimtos Lietuvoje tam tikros direktyvos, kaip jos įgyvendintos, sukurta techninė bazė ar ne. O kad ši konstruojama Europa yra nauja tikrovės ir žmogaus forma, pas mus suvokia tik vienetai.

Ką mums duotų šitoks atviras ir aiškus kalbėjimas? Paprasčiausiai, mano įsitikinimu, bėda yra ne ta, ar mes integravomės į Vakarų struktūras, blogai yra tai, kad mes į jas integravomės ir integruojamės 1940 metų liaudies seimo stiliumi. Todėl, kad mes neturime nei politinio, nei intelektualinio elito, kuris turėtų tautinę ir valstybinę sąmonę ir atitinkamai integraciją vykdytų tiek, kiek jinai negriauna fundamentalių mūsų tautos tapatumo pagrindų, kiek jinai yra mums naudinga. O tolesnis abejingumas mums, aišku, dabar jau akivaizdu, gresia visiška katastrofa.

Pavyzdžiui, reikia vieną kartą aiškiai pripažinti, kad Europos Sąjungos plėtra į Rytus buvo daugelio Vakarų Europos problemų sprendimo būdas ir, kad ir kaip liūdna, mūsų sąskaita. Pavyzdžiui, šiandien mes turime aiškiai pripažinti, jeigu nebijome žiūrėti tikrovei į akis – akivaizdu, kad mūsų niekas negins agresijos, tarkime, iš Rytų, atveju. Tuo tarpu ką davė neprotaujantis europeizavimasis ir verternizavimasis su atitinkamu jaunimo ugdymu? Kad per ketvirtį amžiaus mes praktiškai išauginome savotišką euromankurtų kartą. Ir kai reikia dabar kelti klausimą, kas gintų valstybę, paaiškėja, kad tų gynėjų nėra per daug. Ir tu negali sakyti, kad mūsų jaunoji karta savaime yra bloga ar kokia kitokia. Ji tiesiog buvo mokoma, kad tauta, valstybė ir vadinamasis Basanavičiaus projektas yra atgyvena. Kad tai yra nemodernu, nešiuolaikiška, neeuropietiška, nepažangu. Ir dabar esame baisioje padėtyje.

Viliuosi, kad jeigu vyktų viešos diskusijos, tai gal kažkas pajudėtų iš mirties taško. Aš manau, kad tai kaip tik ir turėtų daryti, sakykime taip, visuomeniniai-pilietiniai sambūriai, nes tiek, kiek sukuosi vadinamųjų europeizacijos tyrinėjimų virtuvėje, galiu pasakyti – mūsų politologai, akademinis esteblišmentas šito klausimo nekels ir nesvarstys. Kodėl? Todėl, kad mūsų politologija vis dėlto yra gimusi ant mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos pamatų, o tai reiškia, kad reprodukavosi schema paprasčiausiai atlikti vadinamuosius sovietizacijos tyrinėjimus ir pagrindinėti komunizmo statybos pergales, šitas įprotis išliko be galo giliai įsišaknijęs. Tiesiog jisai tapo antrąja prigimtimi. Todėl mes neturime nei politinio elito, kuris turėtų valios ginti tautos ir valstybės interesą, nei panašių žmonių branduolio ir viešojoje-akademinėje erdvėje.

Pavyzdžiui, kad ir mūsų istorikai. Jie tiesiog nesupranta, kad į pasaulio istoriją galima žvelgti Vilniaus akimis. Jie būtinai turi matyti Maskvos, Briuselio, Vašingtono ar kieno tik nori žvilgsniu.

Lygiai tas pats yra ir su politika. Pasižiūrėkite kad ir dabar, kai iškilo klausimas, kaip gintis nuo rusiškos propagandos, ne vienas politologas bukai kartoja pseudoeuropietiškai skambančius liberalius paistalus, kad žmonės kritiškai mąsto ir patys viską atsirinks. Nejaugi nėra suprantamas akivaizdus dalykas, kad jeigu žmonės turėtų jau tokią pasakišką galią savarankiškai mąstyti ir kritiškai atsirinkti, tai ar tokios valstybės tuščiai mėtytų milijardus beviltiškam reikalui? Matyt, propaganda tokiu mastu tam ir egzistuoja, nes yra gerai suprantama, kad tų kritiškai mąstančių ir savarankiškai atsirenkančių bet kurioje visuomenėje visais laikais niekada nebus dauguma. Kodėl? Todėl, kad tam reikia mažiausiai dviejų dalykų: informacijos ir dar intelektualinio paruošimo ją analizuoti. Ką gali paprastas pilietis, kuris nėra specialiai apmokytas, tarkime, politinės filosofijos, socialinių mokslų ir t.t. principų, ką jis gali iš tikrųjų atsirinkti toje propagandoje? Ypač jeigu jinai kaip tik yra konstruojama be galo meistriškai?

Kitaip tariant, tuo metu, kai tave puola sutelkta armija, pas mus girdime bejėgišką vapėjimą, kad, matote, valstybės saugumą ir likimą statykime ant pavienio piliečio pastangų, sąmoningumo ir t.t. Tai faktiškai yra savižudžių filosofija. Bet kodėl ši savižudžių filosofija šiandien klesti? Todėl, kad daugiau nei 20 metų mums buvo kalama, jog tauta yra abstrakcija, o realus yra tik individas. Arba valstybė yra kone priešas, nes ji tik plėšia mokesčius. O tai, kad tauta yra ypatinga saviorganizacijos forma, kad ji vienintelė gali būti veiksmingas skydas nuo minėtų dalykų, kad valstybę reikia ne keikti, o kaip tik daryti viską, kad jinai taptų tikra valstybe, šitokios filosofijos labai maža. Ir blogiausia yra tai, kad štai šitokie dokumentai paradoksaliu būdu plauna paskutinius likučius, kas dar yra likę.

Kitaip tariant, jeigu tokia politika Europos Sąjungoje bus įgyvendinta, tai bus didžiausia dovana, kokia tik gali būti tam pačiam Putinui. Nes Putinui yra labai reikalingos mankurtiškos, demoralizuotos, individualistinės ir hedonistinės visuomenės, kurios neturi net elementarios disciplinos. Paimkime kaip pavyzdį kad ir seksualinių mažumų teisių klausimą. Jeigu nors kiek išmanai istoriją, juk privalai žinoti, kada ir kurioje valstybėje pirmą kartą pasaulio istorijoje buvo juridiškai panaikinta šeima ir legalizuoti visi šitie dalykai. Lenino Rusijoje. O įdomiausias dalykas yra tas, kad tai, ką darė Lenino bolševikai, įkvėpti Engelso ir kitų XIX a. teoretikų, šiandien mums yra pateikiama kaip paskutinis europinių vertybių žodis. Ir mes visiškai nesuprantame, kad jeigu nesidomime, kas yra Europos Sąjunga, tada niekada nesužinosime, kokios yra grindžiančios europines vertybes idėjos. Jokių europinių vertybių nėra. Tai, kas vadinama europinėm vertybėm, yra šiandien Europos architektų pasirinktos ideologijos postulatai. O dvi ideologinės doktrinos, kurios šiandien lemia Europos veidą, yra eurokomunizmas ir ypatingos rūšies libertarizmas – dvi kosmopolitinės ideologijos, kurių postulatai, taigi ir žmogaus vizija, yra mums pateikiami kaip neva kažkokios europinės vertybės.

Iš tikrųjų tai yra seni dalykai, o įdomiausia tai, kad abi ideologijos, jeigu žvelgi istoriškai-politiškai, yra bankrutavusios. Komunistinė ideologija bankrotą patyrė čia, žinome savo kailiu, o kas liečia libertaristinę ideologiją, tai, manau, visi žinome ir suprantame, kad ta ką tik buvusi finansinė krizė nesibaigė ir niekas neišspręsta.

Kitaip tariant, abi šios ideologijos yra baisios tuo, kad, atrodytų, būdamos išoriškai visiškai priešingos, jos iš esmės kaip priešybės sutampa. Nes absoliutus kolektyvizmas, kuris naikina individą, yra lygiai tas pats, kas absoliutus individualizmas, kuris eliminuoja bendrąjį interesą. Individualizmas mums dabar yra pragaištingas, nes jis mums neleidžia kaip tautai vėl virsti kolektyviniu subjektu. Kodėl visi tie pilietiniai, visuomeniniai judėjimai ir pan. šiandien yra absoliučiai bejėgiai? Todėl, kad nėra suburiančios ir mobilizuojančios ideologijos. Nors daug tų judėjimų narių yra geranoriai, bet jie nesupranta, kad nieko neįmanoma padaryti visuomenėje, kurios socialiniai ryšiai yra sąmoningai nutraukinėjami ir tos visuomenės nariai yra atomizuojami būtent pasitelkus individualistinę ideologiją. Todėl tokie judėjimai niekada neišaugo ir neišaugs į kažką daugiau nei į būrelius tokių geranoriškų ir drąsių entuziastų. Tai neįmanoma.

Bet reikia suprasti, kad šitos ideologijos nenukrito iš dangaus, kad štai šiandien jos įgyja pavidalą, yra institucinamos ir formalizuojamos aukščiausiu Europos Sąjungos instituciniu lygiu. Todėl šis dokumentas tam tikrai prasme lemia visos Europos likimą, čia yra labai aiški totalinio dabartinio europiečio perdirbimo programa.

Kaip Jūs manote, kaip toliau bus – štai, pasirodė šitas dokumentas, kuris, kaip turbūt reikėtų manyti, nubrėžia tam tikras gaires to būsimojo naratyvo, po kažkiek laiko turbūt ir tas naratyvas turėtų būti suformuluotas ir pasirodys kaip kažkokia knygelė, o po to, jau esant tai knygelei, kas toliau gali būti daroma?

Kas bus yra visiškai aišku. Yra siūloma šitą dokumentą svarstyti, bet lygiai taip pat Brežnevas kažkada siūlė svarstyti konstituciją, kai ji buvo priiminėjama, taip pat buvo siūloma svarstyti ir Europos Sąjungos konstituciją, kuri taip ir liko nepriimta. Taigi, bus taip: vyks parodomieji pasvarstymai akademiniuose ar kituose sluoksniuose, kurie neturės absoliučiai jokios reikšmės ir svorio, o tie, kurie įgyvendina šitą programą, galiausiai tuos svarstymus apibendrins ir surašys tai, ką jiems reikia. O tada šitas dokumentas bus nuleistas į visus dar egzistuojančius Europos kraštus, kažką panašaus į dar esamas valstybes, ir čia reikia suprasti banalią tiesą, kad kiekvienoje šalyje, taip pat ir Lietuvoje, yra ištisas milžiniškas apmokamų ideologinių propagandininkų tinklas.

Lygiai taip pat kaip sovietmečiu. Skirtumas tik tas, kad jeigu sovietmečiu jis buvo labai aiškiai apibrėžtas, visur galėdavome matyti mokslinio komunizmo ar kompartijos istorijos katedrą, ideologijos ir propagandos skyrius komjaunimo ar kompartijos komitete, dabar tai vadinama viešosios politikos analizės institutais ir įvairiausiais centrais. Tam tikra prasme, jis yra šiek tiek suprivatizuotas ir veikia ne kaip grynai valstybei pavaldi struktūra, bet faktiškai tai yra struktūra, kuri maitinama ir išlaikoma iš tos pačios Europos Sąjungos bei dideliu mastu iš Lietuvos biudžeto lėšų. Beje, labai įdomus klausimas, kiek Lietuvos biudžetas skiria tokiai propagandai. Nes jeigu kas nors pamėgintų padaryti tų visų teisių gynimo, rinkų ir panašių institutų sąrašą, jis būtų begalinis.

Papildomai bus nupirkta žiniasklaida. Kaip ir sovietmečiu, yra labai paslaugių autorių, ir jie paprasčiausiai darys, kas daroma kitose srityse. Taip, kaip šiandien rašo, koks absoliutus gėris yra alternatyvios šeimos, kaip šiandien rašo, kokia atgyvena yra tautiškumas ir valstybiškumas, atitinkamai jie pakoreguos savo tekstus, kiek tai bus neišvengiama, ir toliau plaus smegenis.

O mūsų problema yra ta, kad jeigu šita sistema žlugs, o jinai pasmerkta žlugti ne todėl, kad aš ją mėgstu ar nemėgstu, bet todėl, kad ji stovi ant dviejų bankrutavusių ideologijų derinio, prancūzai, vokiečiai, anglai ir panašios tautos išsisuks be ypatingų problemų. Aišku, sukrėtimas bus baisus, daug nemalonumų ir nepatogumų, tačiau mums reikėtų vieną kartą pramerkti akis ir pažiūrėti, kur mes gyvenam. Todėl mums tai būtų visiška katastrofa. Bet klausimą aš formuluoju taip: ar nueisime tuo pačiu keliu kaip 1939 m.? 1939 m. įžvalgesnė visuomenės dalis jau jautė, kad kažkas labai negero artinasi. Aš tą laikotarpį, kiek leidžia galimybės, atidžiau patyrinėjau ir vis tik matyti, kad pritrūko ryžto, valios, netgi proto mobilizuotis. 1940 m. birželis Lietuvą užklupo nepasiruošusią, ir atsitokėta tik po kelių mėnesių. Šiandien man labai įdomu, ar mes pradėsime skirti esminius dalykus nuo antrinių, ar vis dėlto tautoje pavyks pradėti kažkokį sąjūdį ar impulsą, kuris tiesiog mus paruoštų laukiantiems egzistenciniams iššūkiams, o jie bus labai rūstūs. Tuo neabejoju, nes nėra jokio pagrindo tikėtis šviesaus scenarijaus.

O kad galima daug ką pakreipti, jeigu laiku veiki, tai parodo kad ir Sąjūdžio veikla. Juk vienas iš didžiųjų Sąjūdžio laimėjimų yra tas, kad jis įgyvendino stebuklingą dalyką – atsiskyrimą padarė beveik bekraujį. Priešingai, tokiose šalyse, kuriose nebuvo panašių struktūrų kaip Sąjūdis, pavyzdžiui, buvusioje Jugoslavijoje, puikiai žinome, kuo visa tai išvirto. Pas mus imperijos dezintegracija buvo vis dėlto padaryta palyginti civilizuotai, drausmingai, be ypatingų ekscesų. Aišku, buvo sausio 13-oji ir pan. Tad jeigu kalbėtume, ką reikia daryti, reikia paprasčiausiai normalaus Lietuvos saugos sąjūdžio, turinčio aiškią ideologiją, viziją, ką mums reikės daryti kritiniu atveju, o jeigu tas kritinis momentas ateis vėliau, ką iki tol galima padaryti, kad liktume stiprūs.

Nes, mano supratimu, mes sulaukėme Sąjūdžio todėl, kad nepaisant daugybės trūkumų, vis dėlto ana Lietuvos Respublika per 20 metų sugebėjo tautą sustiprinti ir subrandinti tiek, kad nors jau išsikvėpinėjome, bet dar likučiai buvo ir to pakako 1989–1990 m. Šiandien mes esame daug labiau tuo atžvilgiu nustekenti. Tautinė ir valstybinė sąmonė atrofuota, priešingai nei anoje respublikoje, ir nyksta dar sparčiau.

Tad manau, kad jeigu nieko nedarysime ir nesiimsime labai ryžtingų žingsnių, tai kito 50 metų tarpsnio mes tikrai neturim šanso išgyventi. Neįmanoma. Ir šis dokumentas kaip tik ir verčia susimąstyti. Jį parašė žmonės, kurie žino – jie niekada už nieką neatsakys, šis transnacionalinis elitas. Įsivaizduokime, kad Europos Sąjunga subyra, o jie yra Europos Komisijoje ar Europos Parlamente. Ten susižėrę pinigėlių jie labai gražiai išeis į pensijas ir gyvens kur nors Prancūzijos Rivjeroje. Mums tokia perspektyva, deja, nešviečia.

Pokalbio išrašą parengė propatria.lt redakcija

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
94 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Vatnikas

Bigalo patyko to naratyvo spalvoti kraštelei! Ir sūnus vatničiokas, grižes iš darželio, kai pamatė, tai visą savaite ramybės nedoda tik rėkia, kad jo darželye visy dokūmentai tik su tokiais gražeis krašteleis ir reikalauja: noriu naujo europos naratyvo! Bet matosi, kad tas kalbėtojas Ravdžilas tai nesupranta estetikos reikšmės geopolitiniam apsisprendymui.

Vatnikai

tu esi valenkas ne vatnikas.

Sąmokslas

TVF – tarptautinis valiutos fondas – tarptautinė organizacija, įkurta 1947 metais, kuri turi padėti plėtoti pasaulinę prekybą, remti šalis, turinčias finansinių sunkumų. Tačiau veda prieš šalis-aukas finansinį karą, diegia prisidengiant „laisvaja rinka” neveiksmingą ekonominį modelį, nustato ir įperša paskolų, paverčiant šalis amžinais skolininkais.
PPO – pasaulinė prekybos organizacija – tarptautinė organizacija, siekianti liberalizuoti pasaulio užsienio prekybą. Iš tikrųjų tai jėga transnacionalinių korporacijų „laužanti” savo kažkokiems nacionaliniams interesams muitų kliūtis. Tiesą sakant, faktiškai naikina šalių nacionalinį suverenitetą.
NATO – slopina valstybių ir tautų pasipriešinima karine jėga.

Tai yra Didžiosios Baltos brolijos sąmokslas prieš žmoniją.

Joana

Ačiū p. L. Šopauskui, ačiū Profesoriui. Tai labai rimti signalai ir pavojus visos Tautos išlikimui. Visi, dar lietuviškumo nepraradę ir neparsidavę eurui lietuviai, atmetę bet kokius nesutarimus, asmeninius pykčius, turite jungtis dideliam darbui. Už jus, gerbiamieji, niekas nepadarys. Reikia ieškoti ir burti geros valios žmones, kuriems dar skauda ir kuriems rūpi Lietuvos ateitis ir išlikimas. Eiti į žmones – šis kelias žinomas nuo knygnešių laikų ir aiškinti, šviesti, burti. Nei ši valdžia, nei kita nepadės, nes jiems svarbu euras, daug eurų…Turime pasikliauti tik savimi.

labai tiksliai

is cia https://ru.wikipedia.org/wiki/Нарратив
„В качестве основополагающей идеи нарративизма берётся идея субъективной привнесённости смысла через задание финала.
В этой связи не важно понимание текста в классическом смысле слова. Фредрик Джеймисон считает, что нарративная процедура «творит реальность», утверждая как её относительность (то есть не имея никаких претензий на адекватность), так и свою «независимость» от полученного смысла. Бартом текст рассматривается как «эхокамера», возвращающая субъекту лишь привнесённый им смысл, а повествование идёт «ради самого рассказа, а не ради прямого воздействия на действительность, то есть, в конечном счёте, вне какой-либо функции, кроме символической деятельности как таковой». Сравнивая классический труд — «произведение» и постмодернистский «текст», Барт пишет: «произведение замкнуто, сводится к определённому означаемому… В Тексте, напротив, означаемое бесконечно откладывается на будущее».

Taigi Joanai

Nieko nebus, Lietuvoje beveik nėra žmonių, yra tik sistemos sraigteliai.

Juozapas ( bevei į temą )

Vladimiras Bukovskis. Politkorektiškumas blogiau už leninizmą Dvidešimties metų senumo įvykiai, kuriuos mes švenčiame – Sovietų Sąjungos krachas ir suirimas – mūsų, disidentų, nenustebino. Bet po to įvyko kažkas keisto. Griuvo komunizmas ir, atrodytų, politinės nuotaikos turėjo pasislinkti dešinėn. Bet nieko panašaus neįvyko. 1992, 1993, 1994 metais į valdžią Europoje ateina kairieji… Socialistinio bloko suirimas sutapo su naujų utopinių ideologijų atsiradimu Vakaruose. Politkorektiškumas, kaip tarptautinis reiškinys, prasidėjo nuo 1990-ųjų, bet kaip judėjimas jis egzistavo ir anksčiau. Pirmą kartą aš su tuo susidūriau dar 1983 ar 1984 metais. Aš ėjau į savo laboratoriją (V. Bukovskio pagrindinė profesija – mokslininkas neurofiziologas), o priešais laiptais leidosi dvi merginos. Prilaikiau joms duris. Jos pažvelgė į mane su panieka ir „padėkojo“: „Vyriška šovinistinė kiaulė“. Likau nieko… Skaityti daugiau »

Juozapas ( beveik į temą ) Tęsinys

Praėjusiais metais Anglijoje atšaukė visus visuomeninius Kalėdinius renginius: britų vėliavos elementas yra Šv. Jurgio kryžius, o tai, girdi, gali įžeisti musulmonus, mat primintų jiems apie kryžiaus žygius. Nors patys musulmonai nieko panašaus nereikalauja. Netoli mano namų esančios parduotuvėlės savininkas musulmonas iškabino savo vitrinoje vėliavą su kryžiumi, kad pademonstruotų, jog jis nesutinka su tuo kretinišku draudimu – bet kas jį girdi… Tai atvedė prie tokios cenzūros, kad mūsų dienomis net Šekspyras kurti negalėtų. Nors pusės jo pjesių jau nebestato: „Venecijos pirklys“ – antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas… Viena mokytoja Londone atsisakė vesti savo klasę į „Romeo ir Džiuljetą“, pavadinusi spektaklį „šlykščiu heteroseksualiniu reginiu“. Masinė cenzūra pastiprinama baudžiamąja teise. Už pokštą apie homoseksualistus galima pakliūti į kalėjimą. Atkreipkite dėmesį,… Skaityti daugiau »

Taigi

Paklausiau Radžvilo, tai vėl Putinas jam kliūna. Kada suvoksite, kad šiandieninė Rusija skiriasi nuo stalininės, sovietinės Rusijos. Kitas dalykas, tai kad Rusijai vieninga ES yra geriau, kad su viena ES geriau turėti ryšius nei su atskiromis valstybėmis, tai yra faktas, todėl Rusijai ES subyrėjimas nėra naudingas. Kiekviena valstybė žiūri savo intereso, taip pat ir Rusija, todėl tikėtis, kad Lietuvai kažkas nesavanaudiškai padės yra visiška kvailystė.

>Juozapui

Ačiū, labai geri Jūsų komentarai.

Juozapas ---- >

Nėr užką. Prašom.
Bet komentaras ne mano – Čia V. Bukovskio mintys, kurioms aš mielai pritariu. Straipsnis yra portale Pro Patria. Geras portalas, beje.
P.S.:
Atsiprašau už techn. „copy” broką. Gal netrukdė skaityti.

Beta

Paranoja, profesoriau, paranoja. 🙂

Taigi

Šiaip tai maždaug tą patį norėjau rašyti prieš Radžvilo išklausymą, jis gerai situaciją sudėliojo, viskas taip yra ir link to einama. To gali nematyti tik buki beretiniai grybai, ir tie, kurie visais laikais pasirengę internacionalizmui, kosmopolitizmui ir kitokiems izmams tarnauti, nes tokia jau jų nelaisvų žmogelių parsidavėliška prigimtis.

ruskiui taigiui

Ruskis taigius bando įsūdyti mintį,kad šiandieninė Rusija skiriasi nuo stalininės, sovietinės Rusijos. Gal kas galėtų išvardinti tuos skirtumus? Realiai carinė orda, sovietinė orda ir dabartinė postsovietinė orda yra vienas ir tas pats -orda. Ruskynas yra darinys, kuriam išnykus šis pasaulis būtų daug geresnis. Rusų žvalgyba aktyviai dirba prieš Vakarų valstybes. Renka apie juos informaciją, vagia slaptus dokumentus, kuria slaptus agentūrinius tinklus, įrengia ginklų slaptavietes, papirkinėja politikus, dezinformuoja, kovoja informacinius karus, ir taip toliau, ir panašiai. Rusija yra šalis, kuri nori ne bendradarbiavimo, o dominavimo. Rusija siekia pavergti kitas tautas, atimti iš jų žemes. Turint reikalų su Rusija, reikia visada būti budriems. Visada reikia naudoti papildomas ir ypatingas apsaugos priemones, nes tuo pačiu metu, kai tu su jais kalbi, bendrauji ir… Skaityti daugiau »

Taigi

Didžioji Britanija nenori pavergti kitų tautų (šiek tiek senesni įvykiai: opiumo karai su Kinija, kai imperatorius pasipriešino kinų zombinimui narkotikais, Indijos pavergimas). 21 a. Didžioji Britanija visose NATO agresoriškose operacijose dalyvavo, bombardavo kitų valstybių miestus ir žudė civilius gyventojus, ir grobia tų valstybių turtus. JAV kitų valstybių nepavergia? Todėl nereikia išskirti Rusijos, ta nors labai toli, į kitus žemynus nelenda, kaip aukščiau išvardintos dvi imperijos.

taigiui

Plėšikų gausa paties plėšimo, agresijos fakto nepaneigia.
Niekas nebalina nei jankių, nei britų ar prancūzų.
Bet balini, plauti ruskyno mundurą taip pat yra gryna demagogija.
O būtent tu ruski, tai ir bandai daryti.
Tu nuolat bandai kišti savo propagandą, atseit ruskija nėra bloga.
Absurdas.
Ruskija yra blogio imperija.
Viena iš bjauriausių.

Taigi

Lyginant su Stalino Rusija, tai ši Rusija, kuriai vadovauja humaniškas žmogus Putinas, skirtumas, kaip pragaras ir dangus. Apskritai, nesuprantu prie ko čia Rusija, kai šiandien grėsmė Lietuvai kyla iš globalistų pusės. Lietuva galėjo būti nepriklausoma valstybe, bet Lietuvos politinis elitas parsidavė globalistams, dabar situacija be išeities: arba išnykimas būnant Europos Sąjungoje, antras kelias, jeigu sugriūtų ES, tai didelė tikimybė, kad Lietuvą gali suvalgyti Rusija, nes po 1990 m. Lietuvos politinis elitas parodė, kad Lietuva nenori ir nesugeba būti nepriklausoma valstybe.

humaniškas putinas

humaniškai sprogdino namus maskvoje ir volgodonske
humaniškai kariavo čečėnijoje
humaniškai išnuodijo šimtus žmonių dujomis nord osto teatre
humaniškai sudegino ir išsprogdino vaikus beslane
humaniškai kariauja ukrainoje
tiesiog žmogėdra-angelas.
nežinojau.
matyt nauja velnių veislė.

Povilas

Kviečiu įjungti protą ir nustoti burnoti prieš rusus/anglus/vokiečius/amerikonus.
Ta sistema, kuri bando pervažiuti per mus lyg plentvolis, neturi tautybės.
Ta sistema tik bando pasinaudoti kažkuria tauta ar tautomis kaip įrankiu siekiant pasaulinio viešpatavimo.
Tai sistema, siekianti absoliutaus viso pasaulio valdymo.
Jei kažkas šito nepastebi, tai beviltiška su tokiu ginčytis.
Žemės istorija – tai karų istorija.
Kuo didesnę Žemės dalį bandoma buvo užkariauti, tuo labiau naikinantis tas karas buvo.
Šiuo metu jau nebe pirmąkart vykdomi bandymai užvaldyti visą Žemės rutulį.
Sunaikinti šimtai milijonų žmonių ir daugybė tautų.
Nesitikėkit, kad dabartinis bandymas vyks taikiai. Dar niekada taip nebuvo.
Teisus V.Radžvilas – menki Lietuvos šansai išlikti.

Hmm

Į žvirblį iš patrankos. Žemo lygio menkavertis ES tekstas ir grandioziniai Radžvilo išvedžiojimai, kad pasaulis griūva.

Nida

Išklausiau prof. Radžvilą. Po to perskaičiau patį dokumentą. Deja, nematau ryšio.

V. Radžvilas:
„Europoje valdo viršnacionalinis elitas”. Ar tuo patikės vokietis, prancūzas, britas?

„Akivaizdu, kad mūsų niekas negins”. Kodėl akivaizdu?

„Šitas dokumentas yra totalinė dabartinio europiečio perdirbimo programa”. Argi banalybių kratinys gali būti perdirbimo programa?

Kas iš lietuvių

mokslininkų ar menininkų dalyvavo,rengiant šį naratyvą?Senukai pirmą kartą girdi šį žodį.

Prasideda pasiklydimai.Tikėjimas kuria gėrį,-

krikščioniškos vertybės yra Europos pasiekimų pagrindas.Tikėjimas kuria blogį,-islamiškas fundamentalizmas.Neseniai pranešė,kad kunigų sinodas vos atsilaikė prieš naratyvo spaudimą.Tai vilties kibirkštėlė.

gintas

Radžvilas kalba teisingai apie kosmopolitinį ES „kolegų” projektą, kuris suės Europos tautas, bet visiškai kvailai vapa apie Rusijos agresyvias užmačias. Nesuvokia, kad Rusiją vaizduodamas kaip priešą jis talkina ES kosmopolitiniam projektui. Atrodo, kad rusofobija yra įgimtoji mūsų „politologų” yda. Ji, žinoma, yra ir dosniai finansuojama.

V.Landsbergis

pastatė į prezidentus moterį,nes gali ją valdyti.Dabar siekia Vilniaus mero posto.Vėl nori prastumti valdomą moterį.

Kaip iškovoti,kad

būtų finansuojamas vidurinis mokymas visiems,kurie nori jį įgyti savo gyvenamojoje vietovėje?Nežiūrint mokinių skaičiaus.Nuo čia prasidės Lietuvos išsaugojimas.Tik už tokius merus ir deputatus reikia balsuoti.Nuo čia prasideda lietuvių kalba.

Taigi Nidai

Jūsų išvardintos tautos taip pat apkvailintos, nemaža dalis žmonių yra tokioje būsenoje, kokioje buvo sovietiniai žmonės, jie įtikėję sava misija, kaip buvo įtikėję sovietiniai žmonės, tai yra jie tame net įžvelgia gėrį. Tačiau prabudimas vyksta, ypač tam padeda tai, kad atsiranda protingi lyderiai, kaip Prancūzijoje Marine Le Pen, tikriausiai jos partija ir ji pati ne be priežasties su kiekvienais metais įgyja vis didesnį svorį, nes ji pasisako prieš tokią ES imperijos biurokratų arba viršnacionalinio elito valdomą, suverenitetą praradusią Prancūzijos būklę.

gintas

Marine Le Pen tiesos.lt rusofobiniam portalui – kaip ežys gyvatei.

ak, gintai, gintai

Rašote ne kaip Gintautas, o kaip Vladimiras. Argi tikras Gintautas garbins rusų imperializmą, kuris atėmė iš Lietuvos šimtus tūkstančių gyvybių, sulaužė milijonų likimus? Žema Putino propagandai naudotis tokiu vardu.

Taigi

Kaip susijęs Putinas su tai kas Lietuvoje vyko Stalino laikais? Putinas gimė 1952 m.

>>ak, gintai, gintai

„gintasas” ne Vladimiras.
Jis Bliadimiras.
Kaip ir jo botoksinis fiureris

Taigi tam  0:04

Neturite ką normalaus, kaip suaugęs žmogus, parašyti, tai geriau ir nerašykite, niekam čia neįdomūs vaikiški prasivardžiavimai ar žmonių išvaizdos aptarinėjimai.

Taigisui

Le Pen sulauke pritarimo,nes istiko tragedija su imigrantu islamistu invazija.Multikulturizmo tolerancijos (kabutese) politikos pasekme-rezultatus matom .Persirgs ji ta liga-mano prieso priesas-man draugas ir bus baigta su pritarimu Putinui.Siuo metu prancuzai tiesiog priesinas ,kai ju tradicijos ,pasauleziura naikinama biurokratu isakinejimo.Tai tiesiog isgyvenimo klausimas siuo metu-nekiskit cia savo bandito Putino.

Taigi

Putiną viso pasaulio žmonės gerbia.

Skirmantė

Dėl amerikiečių nesutinku. tokios ištakos. O dabar jie – tauta.

Skirmantė

Taigi amerikiečiai išakėjo žemę ir pastatė miestus, sukūrė Ameriką, sudėjo jon savo svajonę, to pavieniai individai nebūtų galėję padaryti, tą turėjo padaryti tauta. O dėl kitų laisvių, tai esu supratusi, ką jau seniai suprato amerikiečiai. Amerikiečiai PRITAIKO aplinką žmonėms, ir apskritai imant, nebando pakeisti to, ko neįmanoma pakeisti. O mes dar nuo sovietinio palikimo laikų perauklėjinėjom kalinius, gydėm nepagydomus neįgaliuosius, tas pats ir dėl gėjų. Kam kovoti su tuo, kas neturi nusikaltimo sudėties? Juk visais laikais visko buvo, net jei tai nežinojome esant. Problema, kad į žmogų kartais žiūrima kaip į tešlą (kamieninės ląstelės, surogatinė motinystė ir t.t.). Pastarasis – dalykas lazdos perlenkimas. Bet jei tame reikale kas ir atsitokės, manau, tai pirmieji bus amerikiečiai. Ir dar iškalmingas faktas: Nabokovo… Skaityti daugiau »

Kritikas Pikčiurna

Labai tikslios paneuropinės ideologijos įžvalgos. Tačiau ne viskas yra taip niūru. Sisteminiu požiūriu visuomenė yra daugelio kūnų sistema, kuri yra objektyvi tikrovė ir paklūsta tokiems pat tikriems dėsniams. Tai kad žmogus turi sąmonę bei valią nereiškia, kad visuomenė gali vadovautis kraštutinio liberalizmo nuostatomis ir pasiduoti ideologiniam voliuntarizmui. Tai reiškia, kad už šią tikrovės dėsniams prieštaraujančią ideologiją Europa turės brangiai mokėti ekonominiais, socialiniais ar kitokiais konfliktais bei praradimais. Tautiškumo atsisakymas yra tolygus istorinio tęstinumo atsisakymui, todėl tai yra bandymas visuomenę statyti nuo nulio. Tai grįžimas į tuos laikus, kai dar nebuvome išlipę iš medžių. Tęstinumo praradimas, vykdomas natūralios tautinės savimonės likučių pasipriešinimo sąlygomis, negali neturėti neigiamų pasekmių, kurios neišvengiamai veda ne tik prie ekonominių bet ir gynybinių galių praradimo. Gimstantis rusiškasis… Skaityti daugiau »

Visuomet žaviuosi V. Radžvilo išmintimi

Pagarba profesoriui Vytautui Radžvilui už jo įžvalgumą! Vytautas Radžvilas – tai aštraus mąstymo asmenybė, išlaikantis krikščioniškai tautiškas vertybes, sugebantis labai teisingai įvertinti dabartinės žalingos politikos pasekmes, žvelgiant į tolimesnę tautų ir valstybių ateitį.

Arvydas

Šiurpi tiesa.

Al.

Tautos, tuo labiau, nedidelės, turi nuolat rūpintis gynyba. Kaip ir valstybės. Ne tik tada, kai kas nors joms skelnia karą. Ginti savo žmones, kultūrą, ūkį. Bet tam reikia turėti įrankius. Svarbiausias jų, mano nuomone, yra žiniasklaida. Reikia sukurti didelį, stiprų laikraštį, skirtą Lietuvai. Jei tokį darbą paliksim komunočekistiniam laikraščiui, tai ir Lietuva – jei ir išliks – tai daugiausia komunočekistinė. Kiti bus sutrypti arba ištremti.

Zmones-vienykites

uzmirse asmenines ambicijas.Paremkit Lietuvos Saraso ideja.Net tokie finansu rykliai kaip George Soros mato akligatvi,galvokim kur einam.

Letas Palmaitis

Įdomu, kokias V. Radžvilas įsivaizduoja diskusijas, kurios galėtų pajudinti situaciją iš mirties taško? Diskusijos galėjo būti prieš stojimą į ES, o tada daugelis buvome įsitikinę, kad tai išgelbėjimas nuo maskoliškos grėsmės. Deja, kaip ir paminėta, tikro karo atveju „niekas nenorės mirti už Narvą”. Merkel su Olandu įvykdytas Ukrainos išprievartavimas, spjovus į visus „tarptautinius įsipareigojimus”, yra tam geriausias įrodymas. Taigi tiesūs buvo tie, kurie svajojo ne apie ES, bet apie Baltijos Sąjungą. Jungtis į gynybines sąjungas gali ir turi tik vienodų interesų ir panašios istorijos bei pajėgumų šalys. Tokiu vienijimosi faktoriumi pokomunistinėms centrinės Europos šalims galėtų tapti Ukraina, jei ji nepaklius į tuos pačius ES spąstus ir jei ES taps suinteresuota rytiniu kordonu prieš neprognozuojamą Maskvos ir Pekino raidą (kol kas… Skaityti daugiau »

velgi

kas nustate neisivaizduojamai aukstus atlyginimus eurokomisaram?KAS ?Uz ka ?Ka jie nuveike?Kas juos rinko ?Nezinau kuo viskas baigsis,bet net Vokietija,aistringiausiai troskusi Europos federacijos traukiasi-jau nebenori buti donoru,nebenori tolesnio susiliejimo,tai kur einam ?Buve eksperimentatoriai-buve komunistai,maoistai(pasidomekit ES virsuneliu biografijomis)kazkieno tikslingai remiami vykde dar viena socialini eksperimenta su zmonemis.Idomu,kas laukia artimiausioj ateity-ar eurozona paliks Graikija,ar JK Referendumo budu neisstos is ES…Kaip visi dirbtiniai kuriniai nera gyvybingi,taip ir cia -kas tinka moksle prognozuojant-netinka zmoniu visuomeniniam gyvenimui prognozuot-cia buna zmogiskoji reakcija…

internauts

Labas rytas. Straipsnio dar neskaičiau.
Šįryt per „Žinių radiją” jau citavo ir Tiesos lt portalą. Su kuo ir sveikinu. Pripažintas kaip informacinis leidinys.

Tačiau keista tai, kad buvo komentuojamas N.Puteikienės straipsnis, kurio čia dar nėra.

atsakys, atsakys...

kai bandoma pašalinti Jėzų Kristų su krikščioniškoms vertybėmis (tautiškumas, Tėvynės meilė – tai irgi krikščioniška) – tiems žmogeliams niekad gerai nesibaigia. Prisiminkime TSRS žlugimą.
(tie patys kosmopolitai kūrė TSRS, panašūs bando kurti ateistinį Eurosojuzą)

naratyvas

Naratyvas – tai kažkoksai pasakojimas, tik specialiai čia semiotikos skleidėjai susigalvojo specialų žodį, kad niekas nesuprastų.
Dar būna, kad kyla painiava tarp naratyvo ir diskurso, nes kažkokiu būdu gaunasi taip, kad vienas diskursas tų naratyvų gali prikurti begales, nors išties tai visi tie pasakojimai tai gaunasi apie vieną ir tą patį.
Užtat čia turim paklausti svarbų klausimą: o ar nėra taip, kad tas pats naratyvas irgi iš skirtingų diskursų gali atsirasti, o jei jau taip, tai ar nešnekate čia kliedesių, ponai semiotikai?
O jei jau šnekate kliedesius, tai ar nėra taip, kad visi diskursai – tai tiktai kažkokio chaoso apraiška, už tai ir visi naratyvai yra vienodas nusišnekėjimas, pezalai ir nesąmonės?ha ha

Beta

Iš vieno degtuko vežimas malkų priskaldyta. 🙂

Beta  internautsui

Jei tamsta nematei, tai nereiškia, kad nėra.

internauts

Ką tik perskaičiau NARATYVĄ. Ir ką gi sako mums google su Yahoo’va? Ogi kad visi keliai veda į SPINELI grupę. Kas ją funduoja jau rašėm. (Sorošo fondas, Kremliaus orda ir jos padaliniai išplitę į Vakarus). NAratyvas kalba, kad Europa sukurta judaizmo pagrindu. Na dar šiek tiek graikų ir romėnų kultūros, o kriksčionybė paskutinėj vietoj. Ir kad dėmesio vertas Europos menas – modernizmas, kuris tapo internacionaliniu. Naratyvą pasirašiusieji yra iš tos grupės kuriamo judėjimo EUROPA NOVA ir The Friends of Europa. Tai savotiška „Raudonųjų berečių” atmaina, telkiama iš „menininkų” performistų, gatvės grafiti „menininkų” ir panašiai. Na, dar prilipdytas koks „mokslininkas” iš Lenkijos, ne lenkiška pavarde. Tokie jauni ir ambicingi veikėjai ir pasirašė tą NARATYVĄ. Štai čia galima rasti jų visą planą… Skaityti daugiau »

94
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top