Siūlome politikos analitiko, buvusio Rusijos Valstybės Dūmos deputato (1993–2007) Vladimiro Ryžkovo straipsnį apie tai, kas laukia pasaulio, jei tik sutiks su „naująja Putino doktrina“.
Vladimiras Ryžkovas | „The Moscow Times“
Krymo prijungimas ir visa Ukrainos krizės raida liudija ne tik apie situacines, krizines Rusijos užsienio politikos permainas. Galima kalbėti apie Rusijos naujosios užsienio politikos doktrinos – „Putino doktrinos“ – galutinį įsivyravimą. Tai savo ruožtu reiškia, kad įvykiai gali neapsiriboti Krymo prijungimu prie Rusijos – panašiomis aplinkybėmis Maskva panašiais būdais veiks ir kituose regionuose. O ir pats Ukrainos krizės vyksmas dar gali pateikti nemažai staigmenų.
Savo istorinėje „Krymo kalboje“, pasakytoje kovo 18 dieną Kremliaus Georgijaus salėje, Putinas aiškiai suformulavo pagrindines savo naujosios doktrinos tezes:
1. Vakaruose Kremlius nebemato pasitikėjimo verto partnerio.
Vakarai neišgirdo ir neįsidėmėjo dar 2007 metais „Miuncheno kalboje“ išsakytų priekaištų ir pretenzijų. Siekdami įtraukti Ukrainą į NATO ir ES, „vakarų partneriai peržengė ribą“ (V.Putinas). Nepaisant pareiškimų apie „šaltojo karo“ pabaigą ir politinės jėgų pusiausvyros jie vykdė ir faktiškai tebevykdo senąją Rusijos sutramdymo politiką. Tikroji Vakarų politika – tai apgaulė, priimant sprendimus be Rusijos dalyvavimo, pastatant ją prieš įvykusį faktą, tolesnė ekspansija. „Rusija pajuto, kad ją net ne apvogė, o apiplėšė“. Nuo šiol Rusija kliausis išimtinai šiomis aplinkybėmis.
2. Rusija nebemano esanti europinės ir juo labiau euroatlantinės cicilizacijos dalimi.
Rusija yra demokratija, tik kitokios padermės. Ji atsisakė komunistinių ir „pseudodemokratinių dogmų“. Ji turi naują tapatybę, kurią, beje, išreikšti nėra lengva. Jeigu beveik 100% Rusijos gyventojų palaiko Krymo prijungimą, tai reiškia, kad šis sprendimas turi tvirtą teisėtumo pamatą. Putinas kviečia tautą susivienyti apie naują ideologiją ir politiką, tapti tiesiog vieningu organizmu (atmetančiu bet kokią „penktąją koloną“, t.y. nepritarančiuosius). Rusija nebetiki universaliomis laisvės, žmogaus teisių ir demokratijos vertybėmis, kaip, beje, ir jokiais kitais universaliais modeliais (nors ir pasilieka – kol kas? – liberalia Europos Tarybos nare). Kiekviena stipri šalis yra pati savaime vertybių sistema ir savaime pats sau modelis.
3. Tarptautinė teisė nuo šiol – tai ne taisyklių sistema ir net ne koordinačių sistema. Tarptautinė teisė – tai meniu, iš kurio kiekviena stipri šalis išsirenka tai, kas jai naudinga.
Kaip tik šitaip – malšinant sukilimą Čečėnijoje – buvo pasinaudota tarptautiniu suvereniteto ir teritorinio vientisumo išsaugojimo principu, o Krymo prijungimui – tarptautiniu tautų apsisprendimo teisės principu. Stipri Rusija turi teisę į „suverenią demokratiją“. Silpna Ukraina – ne. Pasaulis – tai laisvas žaidimas stipriesiems ir jų jėgų pusiausvyra. „Putino doktrina“ grąžina mus, iš vienos pusės, prie vestfalinės jėgų balanso sistemos ir į „europinį koncertą“, iš kitos – prie brežnevinės „riboto suvereniteto“ doktrinos.
4. „Putino doktrinos“ veikimo sfera – posovietinė erdvė.
Tai grindžiama „istoriniu palikimu“, „rusų pasauliu“, strateginiu Rusijos saugumu. Nuo šiol posovietinių valstybių suverenitetas yra griežtai Rusijos interesų sąlygojamas. Išskyrus tris buvusios SSSR Baltijos respublikas (nors ir tai šiandien nėra faktas). Tais atvejais, kai bus „peržengiama riba“ (priartėjimas prie NATO, prie ES, bandymai steigti karines bazes), Rusija imsis veiksmų.
O tada – šalies vidaus destabilizacija, regionų referendumai dėl atsiskyrimo arba ir dėl prisijungimo, kariuomenės įvedimas (oficialus arba anoniminis, pasitelkiant „mandagius žalius žmogeliukus“), Maskvai lojalios vyriausybės sudarymas. Įstatymas dėl teisės įvesti kariuomenę į kitas šalis jau galioja. Pasirengimas nuo diplomatinių įtikinėjimų pereiti prie veiksmų – esminis naujosios doktrinos skirtumas, neseniai įrodytas, kuomet buvo kontroliuojamas ir prijungtas Krymas. Toks pasirengimas pirmąsyk buvo pademonstruotas Gruzijoje 2008 metais. Nuo šiol kiekvienas, ryžęsis posovietinėje erdvėje „peržengti raudonąją ribą“, turės būti pasirengęs realiai priešpriešai, taip pat ir ginkluotai, su Rusija.
To pat metu ši doktrina – kvietimas visoms stiprioms šalims peržiūrėti žaidimo taisykles. Reikia nustoti drovėtis būti stipriam. Reikia patiems sau nustatyti savas „įtakos zonas“ ir „raudonąsias ribas“. Šiuo požiūriu ši doktrina yra globali. Dar 2012 m. pavasarį savo programiniame straipsnyje „Rusija telkiasi“ V.Putinas pareiškė, kad Rusija ne tik laikysis, bet ir bandys naujai formuoti pasaulines žaidimo taisykles. Atėjo laikas.
5. Modifikuojamas pagrindinis Vestfalijos* principas – valstybinio suverenumo ir teritorinio vientisumo principas.
Dabar jis galios tik stiprioms savarankiškoms valstybėms, apsisaugojusioms sava armija arba kariniu-politiniu bloku (NATO, KSSO [kolektyvinio saugumo Sutarties organizacija – Tiesos.lt]). Silpnų šalių, pirmiausia – failed states [angl. „nesėkmingos šalys“ – Tiesos.lt] suverenumas ir teritorinis vientisumas taps stipriųjų šalių ir jų blokų žaidimo lauku. Valstybės bus skirstomos į aukščiausios lygos – su garantijomis – ir antros lygos – be garantijų.
Jeigu stipri ir ryžtingai nusiteikusi šalis manys, kad jos kariniams-strateginiams, ekonominiams ir politiniams interesams gresia pavojus, jos turės teisę kištis į silpnų šalių vidaus reikalus ir net pradėti kontroliuoti ar nusavinti jų teritorijas.
6. Tarptautinių organizacijų (JTO, ESBO, Europos Taryba ir kt.) vaidmuo smarkiai sumažėja.
Bandradarbiauti jų rėmuose reikia, bet tik iki to momento, kol pradedama trukdyti apginti nacionalinius interesus (kaip tik taip pastaraisiais metais veikė JAV ir jų sąjungininkai, rengę, apeidami JTO Saugumo Tarybą, įvairias karines operacijas). Tokiais atvejais tarptautines organizacijas reikia nedvejojant ignoruoti.
7. Naujoji „Putino doktrina“ remiasi iš principo nauja pasaulio jėgų pusiausvyra.
Bendrasis Vakarų karinis, ekonominis, humanitarinis svoris ženkliai sumažėjo ir toliau mąžta. Tuo tarpu sparčiai didėja Azijos, Lotynų Amerikos, Afrikos šalių svoris ir įtaka. Stambios, Vakarams nepriskiriamos šalys (BRICS [Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, PAR – Tiesos.lt]), ŠBO [Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija – Tiesos.lt] ir kt.) naujomis žaidimo taisyklėmis bus suinteresuotos, galės pačios tokius žaidimus žaisti, dalytis, savintis. Joms patiks požiūris į tarptautinę teisę ne kaip į tabu sistemą, o kaip į patrauklų restorano meniu. Taip, pasaulis taps pavojingesnis, panašės į sprogstamą mišinį; taip – nuostabus naujasis pasaulis nebeturės rizikos ribų, bet juk kiekvienas šiame azartiškame žaidime turės vilčių išlošti, argi ne taip?
* Vestfalijos taika vadinamos dvi taikos sutartys, 1648 metų gegužės 15 ir spalio 24 dienomis pasirašytos Osnabriuke ir Miunsteryje, – nuo tada Šventojoje Romos imperijoje pasibaigė trisdešimt metų trukęs karas.
Šaltinis: The Moscow Times