Lina Svaldenienė | zurnalasmiskai.lt
Valstybės atkūrimas šiam žmogui buvo svarbus tikslas nuo pat paauglystės. Reikėjo palaukti dar dešimtmetį, ir svajonė apie nepriklausomą Lietuvą tapo kur kas apčiuopiamesnė: atėjus Sąjūdžiui, žurnalistui ir dabartiniam benardinai.lt viešojo gyvenimo apžvalgininkui Daliui Stancikui, išaugusiam politinio kalinio ir karjerą dėl principų paaukojusios moters šeimoje, iš karto buvo aišku, ką daryti.
Vilniaus universiteto absolventas provincijoje
„Nemažai daliai žmonių tik tada atsivėrė akys, Molotovo-Ribentropo paktai, kad Lietuva vis dėlto buvo okupuota, o ne pati įstojo. Kitiems tai buvo didžiuliai atradimai. Man tikslai buvo aiškūs. Kaip daryti – šis klausimas buvo sunkesnis…“ – prisimena D. Stancikas, tą laikotarpį sutikęs Pakruojyje. Gyveno ten jau metus, atvažiavo iš Vilniaus gavęs paskyrimą, kai baigė universitetą. Kas kelias savaites važinėdamas į Vilnių, kur gyveno tėvai, jaunas specialistas matė, kaip didmiestyje keičiasi nuotaikos. O grįžusį į provinciją jį sutikdavo olimpinė ramybė.
D. Stancikas prisimena: „Ten ne tai, kad ramu, ten baisi stagnacija! Raudonas rajonas – Karolio Požėlos, pirmojo komunisto, gimtinė, bet aš ten dirbau, vadovavau karjerui tuo metu gamykloje. Reikia kažką daryti, o žmonių tai daug nepažįstu. Juk ne vietinis, tik metai, kaip gyvenau ten.“ Nepaisant to, kad vilniečio geologo pažintys apsiribojo gamyklos darbuotojais, jis jau atsiveždavo ten Sąjūdžio žinias, pradėjo ieškoti, klausinėti žmonių ir pats savo veiksmais sulaukė vietinių dėmesio. Kai ant gamyklos skelbimų lentos pakabino atšviestas ant popierėlių tiems laikams prieinamu dauginimo aparatu Sąjūdžio žinias, kadrų skyriaus viršininkė iškart atskubėjo pokalbio. Ji pranešė, kad trispalve iš gamyklinių pareiškimų laikraštėlį išskyrusiu D. Stanciku susidomėjo Pakruojo KGB. Šis nevietinis iniciatyvus vaikinas jiems dar buvo nepažįstamas.
Sąjūdžio žinios sukėlė reakciją ne tik Pakruojyje – kaskart važiuodamas iš namų autobusu Vilnius–Panevėžys diplomuotas geologas specialiai skaitydavo laikraštuką visiems matant. Aplinkui atsirasdavo bruzdėjimas: ką, pogrindžio literatūra laisvai? Kaskart D. Stancikas iniciatyvioms grupelėms Panevėžyje palikdavo šūsnį Sąjūdžio žinių, o ilgainiui ir Pakruojyje radosi su kuo tomis temomis pašnekėti.
Veikė svarbioji tautos dalis
„Kai vyko 1991 m. plebiscitas – apklausa po sausio 13-osios dėl Nepriklausomybės, tai Pakruojo rajone buvo apylinkių, ne viena apylinkė, kuri pasisakė prieš. Rezultatas buvo prastesnis nebent Šalčininkuose, kur gyveno daugiau nelietuvių tautybės žmonių. Tas rajonas dabar kitoks. Kad ten mano pasėta sėkla, tikrai nepasakyčiau, nes pati valstybė keitėsi, keitėsi ir rajonas“, – pasakoja D. Stancikas, Pakruojo Sąjūdžio skyriaus steigėjas.
Dėl Sąjūdžio veiklos ten jis išgyveno beveik ketverius metus – metais ilgiau, nei buvo pririštas profesinio paskyrimo. Tas laikotarpis buvo pilnas virsmų tiek valstybės, tiek žmonių gyvenime. Nors D. Stancikas visada buvo auklėjamas ir jautėsi lietuviu, godžiai, kaip ir kiti, puolė stiprinti tautinės tapatybės nebecenzūruojama, nebedraudžiama literatūra. Skaitė Vydūną, A. Maceiną – pagaliau oficialiai išleistus klasikus, lentynas pildė A. Žarskaus, A. Patacko knygomis.
Papilnėjusius knygynus šlavė ne visi: atgimimą išgyveno svarbioji tautos dalis, ir visuomenėje jai teko susidurti su labai rimtomis trintimis. „Nebuvo taip, kaip dabar mitai skleidžiami, kad visa Lietuva ėjo ir buvo… Nebuvo taip niekada. Tie didieji mitingai surinkdavo pora šimtų tūkstančių – o mūsų buvo trys su puse milijono. Tai tik dešimt nuošimčių, – skaičiuoja D. Stancikas, kurio rūpesčiu autobusas ir pakruojiečius vežė į rugpjūčio 23-iosios mitingą. – Aišku, tų žmonių buvo daugiau, ne visi susirinkdavo. Baltijos kelyje, dabar sakoma, buvo apie milijoną žmonių, tai trečdalis gyventojų. Nebūna nei vienoje tautoje, kad visi ateitų. O trečdalis yra labai daug, trečdalis piliečių gali formuoti politiką, nei tiek nereikia. Kiti yra daugiau stebėtojai.“
Išskaido skirtingos nuostatos
Pasak apžvalgininko, per daugiau kaip pusantro šimto metų nelaisvės iš pradžių carinėje Rusijoje, o vėliau sovietų imperijoje formavosi lietuvio charakteris. Aplinkybės išmokė pasipriešinimą laikyti savyje, ir tas, matyt, perduodama genais, nepaisant to, kad viena asmenybė gali būti impulsyvesnė, kita ramesnė. Kita vertus, lietuvis toliau lieka kovotojas, tik per tą dviejų šimtmečių patirtį kovos būdai keičiasi.
„Be abejo, mes ne graikai, kurie susirenka, truputį algas sumažinus. Jie ne tai, kad protestuoja – jie daužo ir degina. Mums iki to toli ir gal nereikia, kad taip būtų. Bet svarbiais klausimais lietuviai pasisako“, – įsitikinęs D. Stancikas. Dabar joks mitingas nesurenka tiek daug žmonių, nes nėra tolygios svarbos klausimų, be to, nemažai aktyvių žmonių išvyko į užsienį. Ana karta, dalyvavusi Nepriklausomybės priešaušrio mitinguose, jau miršta. Tai tremtinių ir politinių kalinių karta, jei ir išgyvenusi iki šių dienų, tai aktyviai nebedalyvaujanti visuomeniniame gyvenime.
„Vis tiek dabar jau yra laisvė. Galų gale, toje laisvėje mes išsiskaidome su savo skirtingomis nuostatomis. Kai kuriuos dalykus mes galime pareikšti per rinkimus. Tam, kad vieningai atsistotų didelė gausybė žmonių, matyt, reikia esminių klausimų. Manau, kad esminių klausimų dabar vėl gali iškilti, pavyzdžiui, lietuvių išlikimas Europos Sąjungoje“, – svarsto D. Stancikas, numatantis, kad šis svarbus pasirinkimas, galįs sušaukti nemažai žmonių, iškils per artimiausius penketą metų.
Patogus gyvenimas Europoje
Lietuvai įstojus į tarptautines organizacijas, tai vienareikšmiškai buvo suvokiama kaip didelė pergalė. D. Stancikas pagal tuometines pareigas Seime buvo vienas iš pokylio įstojimo į NATO proga organizatorių: švęsti buvo ką, ypač prisiminus valstybės atkūrimo pradžią, kada tie tikslai atrodė visiškai nepasiekiami. „Sąjūdžio laikais apsiribojome labiau giluminiais tautiniais dalykais. Prisiminkime, viskas juk prasidėjo nuo paveldosaugos, nuo aplinkosaugos. NATO ir Europos Sąjunga yra tiesiog formos, kur valstybė gali matyti save kaip saugesnę arba kuriose gali geriau vystytis“, – sako apžvalgininkas.
Vis dėlto narystė jam pačiam atrodė reikalinga ir naudinga: gamtamoksliškai mąstant, čia atrodo neišvengiamas fizikinis traukos dėsnis, kai didesnieji kūnai pritraukia mažus. „Lietuva yra kryžkelėje: būtų neprisitraukę prie vieno didesnio kūno, tai tada trauks vėl Rusija. Buvo aišku vien dėl apsaugos, porą šimtų metų jau buvome okupacijoje“, – prisimena D. Stancikas, nuoširdžiai tikįs, kad, jei ne metai Rusijos sudėtyje, gerovės atžvilgiu Lietuva būtų kaip viena Skandinavijos valstybių.
Dar kai narystė buvo, rodos, visų bendras siekis, pašnekovo aplinkoje atsirado bendražygių, abejojančių, ar Lietuvai ir Europos Sąjungai pakeliui. Vienas tokių – Algirdas Endriukaitis, politinis kalinys, dvejojęs dėl europietiškų vertybių. Vėliau ir Algirdas Patackas, kurį D. Stancikas vadina vienu fundamentaliųjų Sąjūdžio stulpų, prasitarė, kad jei būtų žinojęs kaip kis ES, už narystę nebūtų balsavęs.
„Kai praėjo dešimt metų, ne aš vienas, o jau daugelis pamatė, kad ES labai pasikeitė. Jinai tapo ekonominis darinys, kuriam moralinės vertybės beveik nebesvarbios. Jos tiesiog kitokios. Man kyla abejonių dėl vertybių morališkumo ta prasme, kad aš nežinau, kiek jos nemažai daliai ES žmonių yra kaip vertybės, o kiek – tiesiog patogaus gyvenimo įrankis“, – požiūrį dėsto žurnalistas, ir atkreipia dėmesį, kad Sąjungos pamatu tampa ne žmogaus ar tautų teisės, o prekybiniai santykiai.
Dalius Stancikas artimųjų rate | asmeninė nuotr.
Vertybių tvarumą įrodo auka
Kalbėdamas apie principingumą, D. Stancikas taikliai pastebėjo: vertybės, už kurias niekas nenori aukotis, per greitą laiką išnyksta. Išnyksta netgi tos, kurios tuo metu atrodo turinčios rimtą pagrindą ir nepajudinamos.
Už laisvę, svarbiausią vertybę, aukojosi jo tėvas, kukliajam pokalbininkui išlikęs kur kas įdomesnė figūra už jį patį. Būsimą D. Stanciko tėvą Šilutėje suėmė, kai jis buvo dešimtos klasės mokinys. Už moksleivių pogrindinio būrelio organizavimą nuteisė ir išvežė į lagerį Kazachstane. Buvo nuteistas penkiolikai, prakalėjo beveik ketverius metus, iki Stalino mirties. Septyniolikmetis pateko į sumišusią kriminalinių nusikaltėlių ir profesorių, kunigų ir kitokių antisovietinių šviesuolių terpę, mokėsi gyvenimo kitokiais būdais nei Lietuvoje likę draugai. Grįžęs dvidešimtmetis anaiptol nebuvo sutiktas kaip herojus: bičiuliai nuo jo nusisuko, mergina bijojo net sveikintis, o Lietuva buvo visiškai palaužta. Nors pavyko įstoti į universitetą, išsiaiškinus biografiją buvo iš ten išmestas.
Kova už vertybes, kuriomis besąlygiškai tikėjo, sugriovė ką tik prasidėjusį jauno žmogaus gyvenimą. Kad ir kaip beviltiškai viskas atrodė, politinis kalinys tų vertybių neišsižadėjo, susirado į save panašią pačią ir ta dvasia užaugino sūnų. Šis atkaklumu užaugo panašus į tėvus, stengėsi dėl tų pačių vertybių ir jau pusę gyvenimo turi laimę gyventi laisvoje Lietuvoje.
Bus daugiau
„Miškai“, 2014, Nr.2