Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:
„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jei bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 1–12a).
Šiandien, švęsdami Visų šventųjų iškilmę ir Vėlinių išvakarėse lankydami artimųjų kapus, kaip niekada esame kupini ryžto gyventi Jo palaiminimais – rinktis kelią, kiekvieną parvesiantį į Tėvo namus.
Pasitikėdami šiuo pažadu melskimės už Lietuvą Jo tiesoje ir prašykime Jėzų atverti mus Jo malonei, kad liktume ištikimi tam, ko trokštame labiausiai, užuot rinkęsi, ko norime tuokart.
Pal. Jurgis Matulaitis. Šventumo siekimas
Ką reikia daryti, kad taptum šventuoju? Kokiu keliu ėjo šventieji?
Dažniausiai į šventumą žvelgiame iš išorės ir tapatiname ją su išoriniais darbais, su nuostabiais apsimarinimais. O vis tik ne tai yra šventumas. Greičiau tai tam tikros apraiškos, kuriomis Dievas patvirtina savo tarnų šventumą.
Jų nuostabūs, didvyriški darbai buvo jų tikėjimo ir karštos Dievo meilės išsiskleidimas. Jie buvo greičiau šventumo pasekmės ir vaisiai, o ne jo priežastis.
I. Bet kokiu gi keliu ėjo šventieji? Kovos, ryžto ir savęs nugalėjimo keliu. Netinka manyti, kad šventieji buvo kitokie žmonės nei mes. Ir jie turėjo tas pačias aistras, tą patį kūną, pilną geismų ir silpnybių, ir visi pradėjo nuo kovos ir savęs nugalėjimo, taip sekdami Kristaus balsą, kuris sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34).
Tai pirmoji sąlyga, nurodyta Kristaus, siekiantiems tobulumo. Ir apgaudinėja save tas, kuris mano, kad šventumą galima pasiekti kitu keliu, kuris stebisi, kad nežiūrint gerų pasiryžimų, vis nupuola, kad nežiūrint tiek dažnų išpažinčių, nuolat grįžta prie blogio, dėl kurio save kaltina.
Prigimtis visuomet lieka tokia pat – visuomet silpna, visada trapi, visada palinkusi į blogį. Pasaulis taip pat visuomet pasilieka toks pat ir vilioja mus. Tad ir ta pati kova turi nuolat tęstis, nes niekuomet negalime būti visiškai saugūs.
„Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Taigi, reikia į ją veržtis jėga. Todėl ir nereikia stebėtis, kad vis kyla kokie sunkumai, pagundos, kad vis nupuolame ir turime keltis.
Šv. Pranciškus Salezas yra sakęs, kad būtų laimingas, jei bent keletą akimirkų prieš mirtį galėtų būti laisvas nuo pagundos ir kovos.
Šventieji jėga grobė šventumą. Ir mes jį taip supraskim ir tokiu keliu jo link eikim. Ne tas jį greičiausiai pasieks, kuris nemato savyje ydų ir blogio, bet tas, kuris drąsiai eina pirmyn, kuris, nors ir nupuola, bet vėl keliasi ir eina pirmyn.
Tai vienas būdingas šventumo bruožas – Dievo karalystė mums nenukrenta iš dangaus dykai. Šventieji to nepamiršo ir drąsiai kovojo po Kristaus vėliava, niekuomet nesudėdami moralinių ginklų.
II. Kitas ryškus bruožas, kurį matome žvelgdami į šventuosius – visokio neįprastumo, ypatingumo baimė. Šventieji tiesiog prašydavo Viešpatį juos apsaugoti nuo visokių ypatingų, neįprastų dovanų ir malonių, nes jautė, kad juose slypi pavojus prigimčiai, kuri yra taip labai linkusi į pasipūtimą ir savimeilę. Ėjo kryžiaus keliu, pareigų keliu, atsidėdavo smulkių, tylių, kasdieniškų dorybių praktikai. Ir mes eikime paskui juos tuo keliu. Tai pats tikriausias kelias, ir visi dvasinio gyvenimo mokytojai rekomenduoja jį pirmiausia. Pataria, kad nesiektume kaži ko ir nenusimintume, neprarastume drąsos, bet ištikimai ir drąsiai vykdytume savo pareigas.
Ir Viešpats Dievas nereikalauja iš mūsų neįprastų, ypatingų dalykų. Bet, iš kita vertus, nemanykime, kad šis pareigos kelias yra lengvas. Ištikimybė mažuose dalykuose yra mūsų prigimčiai labai sunki, reikalauja budrumo, pastangų, darbo ir kovos. Ir maža yra tų, kurie pasiekia šventumą, nes maža tų, kurie ištvermingai vadovaujasi uolumu. Ne tas iš tiesų myli artimą, kuris geba kurį laiką maloniai šypsotis, bet tas, kuris nenustos meilės rodęs kasdieniame gyvenime tarp tų, kurių jau seniai nebesivaržo.
Ne tas yra kantrus, kuris įstengia drąsiai atstatyti kaktą, kai visų akys į jį atkreiptos, kai savo aplinkoje atranda motyvaciją kovai, o tas, kuris didvyriškai ištvers kasdieniame gyvenime, tada, kai niekas į jį nežiūri, kai žino, kad niekas jo už tai nepagirs, kai visada ir visose aplinkybėse elgsis taip, kaip liepia Dievas ir jo paties sąžinė.
III. Dabar pereisime prie trečiojo klausimo: kas turi būti šventumo patikrinimu ir matu. Mes dideliu šventuoju vadiname tą, kuris išgarsėjo dideliais darbais ar ypatingais stebuklais.
Pas Dievą yra kitaip. Šv. Augustinas sako, kad „didis šventasis yra tas, kuris turi daug meilės; mažas šventasis yra tas, kuris turi mažai meilės, o tas, kuris visai neturi meilės, yra niekas“. Gerai įsidėmėkime, kad šventumo esmė yra meilė. Visų pirma – Dievo meilė, o Dieve – meilė artimui.
Kaip stipriai tai išreiškia šv. Paulius, kai laiške korintiečiams rašo: „Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 2–3).
Vienintelė ir didelių, ir pačių mažiausių darbų vertė yra Dievo meilė. Ji sudaro visokio tobulumo ir šventumo esmę.
Ir malda, ir apsimarinimai, kurie yra mums būtini, kad gebėtume valdyti save, ir visi kiti tobulumo siekimo veiksmai ir praktikos, net ėjimas sakramentų, visa tai tėra tik priemonės, kurios turi vesti mus prie to, kad mumyse viešpatautų Dievo ir artimo meilė.
Visokie išoriniai šventumo ženklai tėra sublizgėjimas, sužydėjimas, šventumo vaisiai, o esmė yra meilė. Tai žinodami, visa savo gyvenime kreipkime šia linkme.
Šventieji vadovavosi tikėjimu. Nuolat gyveno Dievo akivaizdoje, jautė Jį savyje, nuolat vienijosi su Juo. Savo darbą jie gaivindavo Dievo meile, todėl juose pasitvirtino Šv. Rašto žodžiai: „Kas vaikšto Dievo akivaizdoje, tas tampa tobulas, kas vienijasi su Dievu, tas tampa viena su Juo“.
Dievo meilė būtinai veda į artimo meilę, nes ji geba išplėsti mūsų širdis. Dievo meilė gimdo artimo meilę – ne piktą, savanaudišką, bet pasiaukojusią meilę, pasišvenčiančią kitų gėriui.
Kristus, nors nuolat buvo supamas nusidėjėlių, dažnai tikrai ydingų žmonių, niekada jų nesišalino ir jais nesipiktino, nes buvo Dievas ir mylėjo savo Tėvą. Blogį nugalėdavo gėriu ir savo gyvybę atidavė už žmones.
Ir mes, kai tikrai pamilsime Dievą, nepasiduosime jokiam nedėkingumui, išmoksime pasišvęsti artimui ir pereisime šį gyvenimą gera darydami.
Tyrinėjant šį bruožą šventųjų gyvenimuose, matome, kad visi šventieji buvo dideli geradariai. Nebuvo tokio žmonių vargo, kuris nebūtų radęs atgarsio jų širdyse. Matome, kaip jų dėka atsirado ligoninės, mokyklos, universitetai. Matome juos netgi steigiančius bankus, kad varguolius ištrauktų iš palūkanininkų ir antstolių rankų. Iš tiesų nėra tokių žmogiško gailestingumo darbų, kurių nebūtų darę šventieji. Dievo meilė davė jiems jėgų tiems darbams.
Bet taip pat matome ir tokių, kurie ligos prirakinti prie lovos, nieko negalėjo dirbti, nieko daryti dėl kitų. Juos šventais padarė Dievo meilė. Jie buvo gyvu pavyzdžiu kitiems, kaip pakelti kančias ir kasdienio gyvenimo kryžius. Jų pavyzdys iškalbingiausiai liudija, kad ne didingi ir garsūs darbai, o tyli Dievo meilė nulemia šventumą.
Paklauskime savęs, ar vadovaujamės ir kiek vadovaujamės Dievo meile? Ar ji yra mūsų darbų, visų mūsų pastangų paskata? Atsakymas į šį klausimą geriausiai geriausiai parodys ar einame ir kaip einame šventumo link.
Taigi rūpinkimės mylėti, nes, pasak Šv. Rašto žodžių, meilė yra visokio tobulumo pradžia ir esmė.
Šaltinis: Konferencija Varšuvos dvasinės seminarijos klierikams, 1917 m. lapkričio 8 d.
Publikuota: Bl. Jerzy Matulewicz, Konferencje ascetyczne, Warszawa, 2002, p. 195–199.
Iš lenkų kalbos išvertė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys.
Peter Kreeft. Dievo valia ir mūsų pasirinkimai
Bernardinai.lt
Ar Dievo numatytas tik vienas teisingas pasirinkimas kiekvienam sprendimui, kurį turiu priimti?
Kai meldžiame Dievą išminties atskirti Jo valią, kai turime rinktis sau porą, karjerą, darbą, filmą, namus, mokyklą, draugą, pašaukimą, kaip išleisti pinigus, ar priimti bet kokį kitą sprendimą, didelį ar mažą, kai prieš mus atsiveria du ar daugiau galimų takų ir mums reikia rinktis, ar Dievas mums visada nori tik vieno kurio iš jų? Jeigu taip, kaip reikia atskirti Jo valią?
Daugelis krikščionių, šiandien bandančių rasti atsakymą į šį klausimą, nežino, kad jiems iš savo pačių patirties gali padėti praeityje gyvenę krikščionys. Krikščionių išmintis, įkūnyta šventųjų gyvenimuose ir mokymuose, byloja du dalykus, susijusius su šiuo klausimu.
Pirma, jie mus patikina, kad Dievas ne tik mus pažįsta ir myli, bet rūpinasi kiekviena mūsų gyvenimo smulkmena, todėl mums reikia stengtis žengti žingsnius pagal jo valią visuose dalykuose – dideliuose ir mažuose. Antra, šventieji mums sako, kad Dievas davė mums laisvą valią ir protą, nes jis nori, kad priimdami sprendimus mes jais naudotumėmės. Šv. Augustino žymusis moto „Mylėk Dievą ir [tada] daryk, ką nori“ iliustruoja šią tradiciją. Kitais žodžiais tariant, jeigu tu iš tikrųjų myli Dievą ir jo valią, tai darydamas, ką tu pats nori, tu iš tikrųjų vykdysi tai, ko nori Dievas.
Ar šie du šventųjų patarimai vienas kitam prieštarauja, ar tik taip atrodo? Akivaizdu, kad abiejuose juose yra daug tiesos, tačiau kurį labiau akcentuojame, bandydami surasti atsakymą į klausimą: ar Dievas mums turi vieną teisingą kelią?
Manau, pirmas ir akivaizdus atsakymas – tai priklauso nuo klausiančiojo, žiūrint koks žmogus užduoda šį klausimą. Šiaip jau turime tendenciją pabrėžti vieną kurią tiesos pusę kitos sąskaita. Teologijos istorijoje kiekviena erezija atitinka šį modelį: pavyzdžiui, tendencija akcentuoti Kristaus dieviškumą žmogiškumo sąskaita, ir atvirkščiai, jo žmogiškumą dieviškumo atžvilgiu; arba pabrėžti dievišką valdžią sumenkinant žmogaus laisvą valią, ir atvirkščiai, akcentuoti laisvą valią sumenkinant dievišką valdžią.
Yra išskiriami penki bendrieji principai, kaip atskirti Dievo valią visuose iškylančiuose klausimuose. Jie tinka ir mūsų užduotam klausimui.
Visada reikia pradėti nuo faktų, nuo to, ką mes tikrai žinome. Apie nežinoma spręsti pagal tai, kas žinoma, apie abejotina, pagal tai, kas neabejotina. Adomas ir Ieva Edeno sode pažeidė šį principą, nepaisė Dievo aiškaus įsakymo ir perspėjimo, bet pasirinko velnio žadamą „kiaulę maiše.“
Reikia leisti širdžiai mokyti protą. Ieškant Dievo valios, meilė Dievui turi nušviesti protą. Jėzus moko šio principo fariziejus Jono Evangelijoje 7:17. (O, jeigu kai kurie šių dienų Biblijos mokslininkai į tai atkreiptų dėmesį!) Jie klausė, kaip reikia suprasti jo žodžius, ir jis davė jiems pirmąjį hermeneutikos (interpretacijos mokslo) principą: „Jeigu jūsų valia būtų vykdyti valią mano Tėvo, suprastumėte mano mokymą“. Šventieji geriau nei teologai suprantą Bibliją, nes jie pirminį autorių, Dievą, supranta mylėdami jį visa širdimi ir visu protu.
Reikia turėti minkštą bei jautrią širdį ir tvirtą bei blaivų protą. Mes turime būti „išmintingi kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“, gudrūs savo protu kaip lapė, bet ištikimi savo valia ir darbais kaip šuo. Minkštaširdiškumas nepateisina minkštaprotiškumo, kaip ir proto tvirtumas nepateisina kietaširdiškumo. Savo širdimi turime būti „jautraširdžiai liberalai,“ o protu – „nepajudinami konservatoriai“.
Visi Dievo ženklai turi išsirikiuoti pagal tam tikrą trigonometriją. Yra mažiausiai septyni tokie ženklai: (1) Šventasis Raštas, (2) Bažnyčios mokymas, (3) žmogaus protas (kurį Dievas sukūrė), (4) tam tikra situacija ar aplinkybės (kurios yra Dievo Apvaizdos valdomos), (5) sąžinė – mūsų įgimtas tiesos ir netiesos pajautimas, (6) mūsų individualūs, asmeniniai polinkiai, troškimai ar instinktai, ir (7) malda. Savo pasirinkimą reikia patikrinti laikant jį delnuose priešais Dievo veidą. Jeigu bent vienas iš šių septynių „balsų“ sako „ne“, nepriimk šio pasirinkimo. Jeigu niekas nesako „ne,“ rinkis ir daryk.
Reikia stebėti dvasios vaisius, ypač pirmus tris: meilę, džiaugsmą ir ramybę. Jeigu esame pikti, sunerimę ir susirūpinę, be meilės, be džiaugsmo ir be ramybės, neturime teisės sakyti, jog tai tikrai yra Dievo valia. Pats pasirinkimas ir sprendimo priėmimas neturėtų būti pernelyg sunkus, nervingas, nerimą keliantis dalykas, bet – kadangi jis irgi yra dalis Dievo valios mūsų gyvenime – kupinas meilės ir džiaugsmo, pripildytas ramybės, daugiau kaip žaidimas, o ne karas, labiau kaip meilės laiškų rašymas, o ne egzamino laikymas.
Dabar grįžkime prie mūsų klausimo. Ar kiekvieną kartą kažką renkantis, Dievas yra numatęs tik vieną teisingą pasirinkimą? Jei taip, turiu jį atrasti. Jei ne, turėčiau labiau atsipalaiduoti. Pateikiu keletą raktų atsakymui į šį klausimą.
Atsakymas priklauso nuo to, koks jūs žmogus. Darau prielaidą, kad dauguma šio puslapio skaitytojų yra () katalikai, () ortodoksinių pažiūrų ir ištikimi Bažnyčios mokymui, () konservatyvūs ir () charizmatiški. Daugelį metų turėjau draugų – laikinų, artimų ir labai artimų – atitinkančių šį apibūdinimą. Tiesą sakant, aš pats tinku šiai kategorijai. Taigi aš kalbu iš patirties sakydamas, kad šio tipo žmonės turi stipriai išreikštų tam tikrų charakterio ir asmenybės bruožų – ir šis reiškinys kaip pats savaime nėra nei geras, nei blogas – ir todėl yra linkę pabrėžti vieną iš dviejų akcentų labiau nei kitą. Priešingas asmenybės tipas bus linkęs pabrėžti priešingą akcentą.
Pirmasis raktas į atsakymą, paremtas mano grynai asmeniniu šio tipo žmonių stebėjimu, yra tas, kad tokie žmonės yra perdėtai įsikibę troškimo – kuris pats savaime yra labai geras troškimas – surasti tobulą Dievo valią jų gyvenime. Šitaip mes duodame siaubingą liudijimą nekrikščionims; mes atrodome negalintys atsipalaiduoti, sustoti ir tiesiog pauostyti Dievo rožes, džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį Dievas mums duoda. Mes dažnai atrodome išsigandę, siaubingai rimti, nesuprantantys juoko ir nervingi – trumpai tariant, žmonės sudarantys ne per geriausią įspūdį apie savo tikėjimą.
Aš nesiūlau, jog mums reikia išsižadėti bent vienos jotos iš mūsų tikėjimo tam, kad patrauktume netikinčiuosius. Aš paprasčiausiai siūlau, kad būtume žmogiški. Eikite žiūrėti futbolo. Pasimėgaukite gėrimu – tik vienu, jeigu nesate alkoholizmo rizikos grupėje. Retkarčiais truputį pakvailiokite. Pakutenkite savo vaikus ir savo žmoną. Išmokite papasakoti gerą istoriją ar juoką. Perskaitykite Franko Schaefferio juokingą novelę Portofino. Važiuokite pagyventi į Italiją kurį laiką.
Pateikiu antrąjį raktą. Dauguma krikščionių, įskaitant ir daugelį šventųjų, iš tikrųjų neturėjo ir neturi to sugebėjimo atskirti Dievo valią kiekviename mažiausiame pasirinkime, apie kurį mes čia klausiame. Tai labai reta. Ar galėtų tai, kas yra taip svarbu, būti taip reta? Ar Dievas būtų palikęs beveik visus mus tokius neišmanančius?
Trečiasis raktas yra Šventasis Raštas. Jame užrašyta keletas pavyzdžių, kur Dievas labai konkrečiai apreiškia savo valią. Tačiau jie priskiriami stebuklams: kaip kažkas nepaprasto, o ne įprasto. Sveikatos ir turto „elektroninė evangelija“ yra nebiblinė, lygiai kaip ir nuomonė, jog turime surasti vieną galimą teisingą sprendimą kiekviename praktiniame klausime, nes mums paprasčiausiai niekada neduotas toks išsamus pažadas. Tamsa ir nežinomybė yra tokie dažni šventųjų gyvenimuose, Šventajame Rašte ir vėliau, kaip ir kančia bei skurdas. Vienintelis bendras visai žmonijai dalykas, kurį Evangelija garantuoja, yra išlaisvinimas iš nuodėmės (ir jos pasekmių: mirties, kaltės bei baimės), bet ne kančios ir nežinomybės. Jeigu Dievas būtų norėjęs, kad mes žinotume aiškų, neklystamą kelią, jis būtinai mums būtų pasakęs – aiškiai ir neklystamai.
Ketvirtasis raktas yra tai, ką iš tikrųjų Dievas mums davė, – tai laisva valia. Kam? Yra keletas gerų priežasčių – pavyzdžiui, kad mūsų meilė būtų gerokai vertingesnė negu instinktyvus, nelaisvas gyvuliškas prisirišimas. Bet aš matau ir kitą priežastį. Esu dėstytojas ir žinau, jog kartais geriau nesakyti studentams atsakymų, kad jie patys juos atrastų, todėl labiau juos vertintų ir geriau atsimintų, ir kad išmoktų vadovautis savo pačių nuovoka ieškodami atsakymų. „Duok žmogui žuvį, tai jį pamaitinsi dienai; išmokyk žmogų žvejoti, tai jį pamaitinsi visam likusiam gyvenimui“. Dievas davė mums didelių žuvų, bet jis taip pat davė laisvę patiems žvejoti daugybę mažų žuvelių (ir keletą didelių).
Protas ir laisva valia visada eina kartu. Dievas juos abu sukūrė mumyse kaip panašumą į save patį. Jis abu nušviečia antgamtiniu apreiškimu: davė dogmas mūsų protui ir įsakymus mūsų valiai. Bet lygiai kaip teologijai jis nedavė visų atsakymų taikant dogmas ar ieškant jų reikšmių, taip ir moralei bei praktiniam vadovavimui, taikant dešimt Dievo įsakymų ir ieškant jų reikšmių, jis nedavė visų įmanomų atsakymų. Jis mus aprūpino protiniais ir moraliniais gebėjimais patiems tų atsakymų ieškoti, ir jam nepatinka, kai mes užkasame šiuos talentus žemėje, užuot juos pelningai investavę. Sugrįžęs jis norės pamatyti, kiek jo duoti gebėjimai mumyse išaugo.
Pedagogikoje visada yra du kraštutinumai. Tu gali būti per daug modernus, pernelyg eksperimentuojantis, be struktūros. Tačiau lygiai taip pat gali būti ir pernelyg nelankstus, konservatyvus. Mokiniams reikia iniciatyvos, kūrybiškumo ir originalumo. Dievo įstatymas yra trumpas. Jis davė mums dešimt įsakymų, o ne dešimt tūkstančių. Kodėl? Kodėl ne išsamesnis ir tikslesnis sąrašas? Todėl, kad jis norėjo laisvės ir įvairovės. Kaip manote, kodėl jis sukūrė tiek daug žmonių? Kodėl ne vieną? Nes jam patinka įvairios asmenybės. Jis nori, kad jo choras dainuotų harmoningai, bet ne unisonu.
Pažįstu daug krikščionių, kurie bando persiversti per galvą bandydami save taip gerai pažinti – dažnai abejotinais metodais, pavyzdžiui, praktikuodami įvairias Rytų maldos technikas – kad galėtų kiekvieną kartą priimti tiksliai tokį sprendimą, kokio Dievas jiems nori. Mano manymu, daug sveikiau mąstyti daugiau apie Dievą bei kaimyną ir mažiau apie save patį, pamiršti save patį – vadovautis įgimta nuojauta ir polinkiais nebandant visko apie juos sužinoti. Jeigu mylite Dievą ir elgiatės pagal jo įstatymą, manau, jis nori, kad jūs šiek tiek pažaistumėte.
Man labai patinka Chestertono vaizdinys apie kalno viršūnėje esančią žaidimų aikštelę, aptvertą tvorele, kad vaikai galėtų laisvai žaisti, nebijodami nukristi žemyn. Štai kodėl Dievas mums davė įsakymus: ne tam, kad nerimautume, bet tam, kad jaustumės saugūs, kad galėtume žaisti nuostabius gyvenimo, meilės ir džiaugsmo žaidimus.
Kiekvienas iš mūsų turime skirtingų polinkių ir troškimų. Žinoma, nuodėmė juos paveikia. Tačiau nuodėmė lygiai taip pat paveikia ir mūsų protą bei kūną; nepaisydami to, turime įsiklausyti į kūniškus instinktus (pavyzdžiui, alkį ir savisaugą) ir proto instinktus (pavyzdžiui, smalsumą ir logiką). Manau, jis nori, kad mes įsiklausytume į savo širdį. Aišku, jeigu Jonas myli Marytę labiau nei Zuzaną, yra daugiau pagrindo manyti, jog Dievas veda jį į santuoką su Maryte, o ne su Zuzana. Kodėl tuo pačiu principu nesiremti ir kituose sprendimuose?
Aš nesakau, jog mūsų širdys yra neklystančios, ar kad klausant širdies balso pateisinamas nuodėmingas elgesys. Aš taip pat nesakau, kad reikia klausytis tik širdies. Jau anksčiau minėjau septynias direktyvas. Bet Dievas yra tas, kuris sukūrė mūsų širdis – dvasines širdis su troškimais ir norais, kaip ir fizines širdis su aorta ir vožtuvais. Mūsų tėvai irgi yra nuodėmingi ir klystantys auklėtojai, tačiau Dievas įsakė jų klausyti. Taigi ir širdimi verta pasikliauti, net jei ji paveikta nuodėmės ir klystanti. Jeigu širdis myli Dievą, jos verta klausytis. Jeigu nemyli, tada iš tikrųjų nelabai ir rūpi atskirti Dievo valią.
Penktasis raktas. Jeigu sekame Šv. Augustino patarimu „mylėk Dievą ir daryk, ką nori“, paprastai išgyvename gilų palengvėjimą ir ramybę. Ramybė yra Šventosios Dvasios ženklas. Pažįstu keletą žmonių, kurie atsimetė nuo krikščionybės, nes jiems stigo būtent ramybės. Jie bandė visur būti „superkrikščionimis“, tačiau įtampa buvo nebepakeliama. Jiems reikėjo paskaityti laišką Galatams.
Šeštasis raktas. Jeigu yra tik vienas teisingas pasirinkimas kiekvienoje situacijoje, tada negalime net linijos nubrėžti. Tai reiškia, jog Dievas nori, kad jūs žinotumėte, kurį kambarį valyti pirmiau – virtuvę ar miegamąjį – ir kurį indą pirma pakelti – lėkštę ar puodelį. Matote, jeigu darytume viską, kas logiškai seka iš šio principo, pats principas pasirodytų absurdiškas, neįgyvendinamas. Dievas nenori tokio gyvenimo mums, ne tokį sutinkame Šventajame Rašte, ne tokie yra šventųjų gyvenimai.
Šeštasis principas byloja, jog daug įvairių dalykų yra geri, kad gėris yra dauginis. Net tam pačiam žmogui dažnai du ar daugiau pasirinkimų yra geri. Gėris yra kaleidoskopiškas. Daug kelių yra teisingų. Kelias į pajūrį yra teisingas, kaip ir kelias į kalnus – Dievas mūsų laukia abiejose vietose. Gėris yra įvairiaspalvis. Tik grynas blogis stinga spalvų ir įvairovės. Pragare nėra spalvų, nėra individualumo. Ten sielos sulydytos tarsi švinas, visos kartu sukramtytos Šėtono burnoje. Dvi pačios vienodžiausios vietos šioje žemėje yra kalėjimai ir armijos, ne Bažnyčia.
Panagrinėkime konkretų pavyzdį, kur visi skirtingi pasirinkimai yra lygiaverčiai geri. Pavyzdžiui, santuokinį meilės aktą. Tol, kol laikomės Dievo įstatymo, – nėra svetimavimo, nėra žiaurumo, nėra egoizmo, nėra nenatūralių veiksmų, kaip, pavyzdžiui, kontracepcija – viskas yra gerai. Pasitelkite vaizduotę. Negi yra tik vienas būdas, kuriuo Dievas nori, kad sutuoktiniai mylėtųsi? Kvailas klausimas! Sutuoktinių meilės aktas yra didžiulis gėris ir Dievo valia. Jis nori, kad jūs patys nuspręstumėte: būti švelnūs ar audringi, jaudinantys ar ramūs, garsūs ar tylūs, tokie, kad jūsų sutuoktinis pažintų, jog tai jūs, o ne kažkas kitas, ne kažkokia knyga, kuri viską sprendžia.
Septintasis raktas yra mano paties nesena patirtis. Pirmą kartą rašiau novelę ir kartu mokiausi, kaip tai daryti. Pirmiausia aš viską pavedžiau į Dievo rankas, pasakiau jam, jog tai darau dėl jo karalystės ir pasitikėdamas prašiau, kad mane vestų. Tada aš paprasčiausiai pasidaviau savo interesams, nuovokai ir pasąmonei. Leidau, kad istorija pati save pasakotų, kad veikėjai taptų pačiais savimi. Dievas nestabdo manęs ir nepradeda už mane. Jis nedaro man skirtų namų darbų už mane. Tačiau jis yra ten kaip geras tėvas. Manau, jog gyvenimas yra kaip novelės rašymas. Mes rašome savo pačių gyvenimą ir net pačius save (mes formuojame save visais savo gyvenimo pasirinkimais, kaip skulptūra, kuri kartu yra ir pačios savęs skulptorius).
Dievas yra pirminis visa ko autorius, pirminis skulptorius. Tačiau jis naudoja skirtingas žmogiškas priemones skirtingam rezultatui gauti. Jis yra pirminis kiekvienos Biblijos knygos autorius, tačiau kiekvieno žmogiško autoriaus asmenybė ten ne mažiau ryški, kaip ir pasaulietinėje literatūroje. Dievas yra visuotinis istorijų sekėjas. Jis nori daugybės skirtingų istorijų. Jis nori, kad jūs dėkotumėte jam už tą unikalią istoriją, kurią kuriate savo laisva valia ir pasirinkimais, nes žmogaus laisva valia ir jo amžinasis planas nėra du konkuruojantys dalykai, bet dvi to paties medalio pusės. Šiame gyvenime mes nesugebame visiškai suvokti šios didžiulės paslapties, nes matome tik išvirkštinę gobeleno pusę. Tačiau danguje vienas iš dalykų, už kurį labiausiai dėkosime ir garbinsime Dievą, bus jo beprotiškas, nuostabus ir pavojingas sumanymas patikėti gyvenimo vairą mums patiems – kaip tėvas kad patiki vairą vaikui, besimokančiam vairuoti. Matot, mes turim to išmokti, nes danguje mašinos daug didesnės. Ten mums bus duota valdyti angelus ir karalystes.
Dievas, duodamas kiekvienam iš mūsų laisvą valią, pasakė: „Tebūnie jūsų valia“. Kai kurie iš mūsų atsigręžia į jį ir sako: „Mano valia yra, kad tavo valia būtų įvykdyta“. Tai yra paklusnumas pirmam ir didžiausiam įsakymui. Kai tai darome, jis atsigręžia į mus ir sako: „O dabar tegul būna jūsų valia.“ Ir tada jis rašo mūsų gyvenimo istoriją mūsų pačių laisvų pasirinkimų rašalo brūkšniais.
Vertė Rūta Pociūtė
Šaltinis: Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt