Neįkainojama V. Landsbergio parama referendumininkams

Vytautas Rubavičius | ekspertai.eu

Referendumo dėl Lietuvos žemės, konstitucijos ir tautos, kaip suvereno, teisių organizatoriai ir tą referendumą palaikantys bei jam pritariantys jautė ir jaučia vis didėjantį valdžios spaudimą, peraugantį į isteriškas nepasitenkinimo ir organizatorių šmeižimo bangas. Valdžiai žmonių nuomonės ir jų valios raiška visiškai nereikalinga. Valdžiai reikalingas besąlygiškas elektoratu paverstos visuomenės tylėjimas, kuris suvokiamas ir europinei bendruomenei pateikiamas kaip pritarimas vykdomai politikai. Matėme, kokios gausios žiniasklaidos ir įvairiausių komentatorių pajėgos buvo mestos, o neretai ir savo noru metėsi menkinti referendumo tikslus ir juodinti jo rengėjų pastangas. Tad daliai visuomenės sunku susigaudyti, kas čia teisus ir kur ta teisybė. Juolab kad žmonės vis dar negali ir nenori patikėti, kad sava valdžia galėtų taip begėdiškai meluoti, taip negailestingai engti ir visais įmanomais teisiniais būdais naikinti galimybes žmonėms reikšti savo nuomonę. Vytautas Landsbergis svariai įsijungė į šitą valdžiažmogių kapelą – jo balsas ryškiausias ir labiausiai girdimas, o giesmės žodžiai pasiekė tolimiausius kaimus.

Skaitant V. Landsbergio pasisakymų apie referendumą ir bauginimų dėl jo pasekmių komentarus, neapleidžia nuojauta, kad jis padarė didelį aiškinamąjį darbą – parodė tikrąjį mūsų partinės nomenklatūros, valstybės vadovų ir tautos vedliais laikomų veidą, jų mentalitetą, moralės suvokimą ir, kas ypač svarbu, niekinamą požiūrį į tautą ir visuomenę. Tas požiūris būdavo ir yra dangstomais įvairiais demagogiškais „rūpinimaisi“, svarstymais apie pilietinės visuomenės ugdymą, tačiau dabar išsiskleidė visa savo grožybe. Juk pasikėsinta į pačią valdžią. Visa partinė nomenklatūra, o su ja ir pats V. Landsbergis kuo puikiausiai suvokia, kad referendumas kėsinasi į jų visagalybę, kad referendumu žmonės siekia susigrąžinti dalį iš jų begėdiškai atimtos politinės galios, kad referendumu žmonės siekia išsikovoti laisvės ir orumo. Juk negali oriu būt laikomas ir save laikyti politiškai neįgalios visuomenės pilietis. Tiesa, daugeliui valdžią aptarnaujančių ši būsena ir yra pati mieliausia – juk kaip tik tokia veikla ir laiduoja jų gerovę. Visokiai valdžiai reikalingi mokantys kvailinti ir bauginti visuomenę, nes šitaip partinei nomenklatūrai padeda išlaikyti visą valdžią. O mūsų nomenklatūra taip pat aptarnaujanti – tik jau kitokius, aukštesnės prabos šeimininkus.

Konservatorių idėjinio vado pasisakymuose daug paniekos referendumui pritariantiesiems – jie ir „Kremliaus agentai“, ir apkvailinti, ir neraštingi. O jau ta tauta, kuri rašoma iš didžiosios raidės… Kokia čia tauta, vienas juokas. Juk tiek metų nuolankiai velka sovietinio raugo „sukonservatorėjusios“ ir „susocdemokratėjusios“ nomenklatūros jungą, draskydama Lietuvą dėl „trijų hektarų“ ir kitokių perkilnojamų sklypelių. Noras žūtbūt išparceliuoti Lietuvos žemę, perleisti ją užsieniečiams galimai išduoda ir asmeninį istorinį V. Landsbergio suinteresuotumą – juk žemes perpirkę ir supirkę užsieniečiai galų gale padėtų kryžių tai vadinamajai devyniasdešimtųjų metų žemės reformai, kuri valstybės žemės ūkį nubloškė ar tik ne į pobaudžiavinius laikus dirbamos žemės konsolidacijos požiūriu. Tik visiški ekonominiai beraščiai, o sykiu ir besaikio godulio apkvaišinti piktavaliai galėjo taip po lopinėlį išdraskyti konsoliduotus žemės sklypus. Juk sveiko proto nepraradusiam valstybės žmogui turėjo būti aišku, kad pagrindinis visokių žemės reformų klausimas turi būti toks – kaip ir kiek ta reforma padidins žemės ūkio gamybą ir to ūkio pajėgumą. Jokio kito kriterijau, jokio kitokio „teisingumo“ čia negalėjo būti. Išparceliavus Lietuvos žemę nebebus kam tą klausimą prisiminti, tad ir idėjinių anų metų „reformos“ vedlių nuopelnus įvertinti.

Ekonominis neraštingumas trykšta per kraštus ir šiuo metu pilamuose‚ aiškinimuose“, esą Lietuvos teritorijos nesumažės, jei žemės nusipirksiąs ir koks latvis. Net nelabai ekonomikos vingrybėse susigaudančiam aišku, kad šiuo metu daugiausia perka ne paprastas latvis, rusas ar lenkas, ką jau kalbėti apie Didįjį Olandą, o kapitalas, kurio kilmės bent jau mūsų valstybės pajėgomis neįmanoma nustatyti. Perka investiciniai ir kitokie fondai, įvairios bendrovės, kurias nežinia kas valdo. Tik nedera pamiršti, kad didelis kapitalas visada paženklintas tam tikra geopolitine žyme. Ir „įsivietindamas“, „įsižemindamas“ kapitalas atlieka ir savo geopolitinę užduoti. Rusišką, kinišką ar dar kokią. Tik jau ne lietuvišką. Jam lengviau veikti, kai susilaukia visokeriopos paramos iš vietinės partinės nomenklatūros ir ją aptarnaujančios žiniasklaidos, o ypač – iš tautos „vedlių“ bei valstybės vadovų, šitaip nusipelniusių silpninant valstybės žemės ūkį.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
19 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
19
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top