Nejau svarbiausias Lietuvos tikslas – išnykti

Rimvydas Stankevičius | „Respublika“

Knygynų lentynose neseniai pasirodė nauja žinomo šalies kultūrologo, eseisto bei poeto Vytauto Rubavičiaus knyga „Vėluojanti savastis“, kurioje nuosekliai apmąstoma vis akivaizdžiau nuo Dievo ir nuo pačios Europos šaknų atsiribojančio ES darinio raida. Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai šiame darinyje ryškėjanti lemtis, anot autoriaus, – paprasta: kuo sparčiau išnykti. Šiurpiausia, kad tokios Lietuvos perspektyvos vienodai tinka tiek Briuselio, tiek vietinei mūsų valdžiai, skubančiai kuo greičiau atsikratyti valstybinių ir konstitucinių galių, o sykiu taip ir neišmokusiai valstybės ir visuomenės raidą plėtoti pagal nacionalinių, valstybės, tautos ir visuomenės interesų gaires.

Apie globalizacijos skersvėjų sparčiai menkinamą, o mūsų nė nebandomą kūrybiškai stiprinti, bet vis dar rusenančią ir netikėtomis spalvomis sužėruojančią lietuviškąją savastį kalbamės su pačiu knygos autoriumi Vytautu Rubavičiumi.

Menu vieną naryste ES susiviliojusios Lietuvos svajonių, išreikštą daugelio anuometinių politikų lūpomis: „Po dešimties metų gyvensime kaip Švedijoje“… Ką gi, ekonominiu požiūriu, o dar tiksliau – vidutinės visuomenės gerovės lygmens požiūriu, turbūt panašiai jau ir gyvename, tačiau laimingi nesijaučiame. Mat žadant gyvenimą kaip Švedijoje nebuvo sakyta, kad visa tai gausime vietoj Dievo, jo mums paliktų moralės normų, vietoj nacionalinės pasaulėjautos ir net elementaraus valstybingumo. Tokia kaina aš nenoriu gyventi „kaip Švedijoje“. O jūs?

Apskritai visi žmonės, o ypač politikai, pasiduoda pagundai konkuruoti su Dievu. Vis įtiki kokia savo pačių pagimdyta idėja tarsi tobula, nekintama, paties Dievo duota ir imasi pagal tą idėją perdarinėti visą pasaulį. Iš istorijos žinome – vos tik didybe apsikrėtęs žmogus užsimoja pakonkuruoti su Dievu, kai jam pasidaro negana būti pasaulio valdovu, bet panūsta tapti dar ir pasaulio architektu, žmonių protuose įsitvirtina susikurtos racionalios „naujo žmogaus“ ir „naujos visuomenės“ chimeros, o žemė neretai nusidažo krauju.

Manau, kaip tik ir gyvename ypatingu žmogaus varžytuvių su Dievu metu, kai religinio tikėjimo apraiškos įstatymiškai stumiamos iš viešojo gyvenimo. Viešumoje jau nebegalima veikti kaip visuminiam žmogui, o tik kaip suateistintam piliečiui, kuris visą savo tikėjimo jauseną ir išgyvenimus turi „palikti namie“ gerai užrakintus, kad net vaikai negalėtų jų aptikti, nes aptikę ir apreiškę mokykloje gali susilaukti bėdų. Todėl Švedija ar kokia kita valstybė čia niekuo dėta – mūsų, kaip ir daugelio kitų tautų savasčiai šiandien didelę grėsmę kelia ir tam tikri globalizacijos, ir pernelyg skubotos, transnacionalinio elito iš viršaus diegiamos europinės integracijos vyksmai. Jie susiję ne su kuria nors konkrečia tauta ar valstybe, o su kairuoliškuoju, liberalistiniu sekuliaristiniu kovinguoju ateizmu, į Dievo vietą bandančiu užkelti technologijomis ginkluoto žmogaus visagalybę. Šiuolaikinėmis nano-, info- ir genų technologijomis jau išties galima susikurti žmogų pagal savo susikurtą „gero piliečio“ ir „gero vartotojo“ matricą. Šiandien į gražius ir paveikius žmogaus teisių ir kitokių paklausių nūdienos teorijų bei genderizmo ideologijos popierius įsuktas kuriamas naujas žmonijos valdymo instrumentas, taip pat ir tam instrumentui „pritaikytas“ žmogaus tipas.

Suprantat, žmonių pasaulyje gausėja ir todėl vis sunkiau tampa juos valdyti. Jau seniai žinoma, kad valdantiesiems patogiausia, kai žmonės patys save valdo taip, kaip reikia. Svarbu, kad žmonės manytų, kad viską daro savo valia, kad nuo jų pasirinkimo priklauso visuomenės gyvenimas. Žmonės ir linkę taip manyti, nors realios gyvenimo aplinkybės dažnai parodo, kad jų laisvė didžia dalimi susijusi vien su vartojimu – laisve rinktis lentynose išdėliotas prekes, taip pat ir siūlomus malonumus. Didžiausia laisvė išgyvenama prekybos centruose – žmonės laisvai vaikštinėja po gražiai apšviestas erdves ir laisvai renkasi tai, ko nori, nė nesusimąstydami, kad renkasi tik iš to, kas padėta lentynose. O juk taip yra ne tik su prekėmis, bet ir su šiuolaikinėmis filosofijos, moralės doktrinomis bei ideologijomis, net ir su svarbių sąvokų reikšmėmis, kurias skubama pakeisti šiuolaikiškomis, „pažangiomis“, kad senosios moralinės, juolab religinės liekanos netrukdytų „naujajai“ piliečio vartotojo sąmonei.

Bėda yra ta, kad išsinacionalinimo, išsireliginimo, emigracijos ir globalizacijos procesai ėmė kristalizuotis visai ne taip ir duoti visai ne tokių dividendų, kokių buvo tikėtasi, – po šiurpių įvykių Prancūzijoje tai suvokti ėmė jau ir patys ES architektai. Į Vakarų Europą plūstančios imigrantų minios, deja, visai nelinkusios nei išsitautinti, nei išsireliginti, nei stengtis pritapti – tos bendruomenės atsikrausto suvienytos religinių, nacionalinių, kultūrinių, filosofinių doktrinų, o jokio filosofinio turinio, išskyrus toleranciją, neturinti „naujoji“ Europos visuomenė prieš juos tampa beginklė ir bejėgė. Juk be patriotizmo, kuris šiandien visuotinai apšaukiamas naikintinu blogiu ir nacionalizmo apraiška, sunyksta ir žmogaus ryšys su žeme, su savąja bendruomene.

Kad ir kokie Prancūzijos įvykiai būtų baisūs, tačiau galbūt jie padės ES vairininkams atsipeikėti, galbūt artimoje ateityje ir vėl kalbėsime apie tautų Europą… Tik štai ar toje Europoje dar vis egzistuos lietuvių tauta? Man šiurpus yra knygoje aptiktas jūsų pastebėjimas, kad lietuviai esą žengia pačiame globalizacijos priešakyje.

Ir man tai gana šiurpu, bet, deja, taip yra. Mūsų valdžios bei ją aptarnaujančio kultūrinio elito politinis bei geopolitinis mąstymas gana primityvus. Jie mano, kad kuo greičiau susikurs Europos federacija ir mes tapsime tos federacijos dalimi, kitaip tariant, kuo sparčiau išsivalstybinsime ir visus valdžios svertus atiduosime Briuseliui, tuo saugesni jausimės, nes jau ES mus gins nuo Rusijos. Pastaroji lig šiol mus suvokia kaip laikinai pasprukusią, bet teisėtą imperijos dalį. Bet išties juk nė nežinome, kaip toks išsivalstybinimas paveiks mūsų Tautą ir visuomenę, ar būsimoji federacija imsis visomis JAV pajėgomis ginti tas nutautusias menkavertes teritorijas, jei Rusija pabandys jas „susigrąžinti“? ES politinis elitas dėl visko yra linkęs tartis ir susitarti. Be to, argi nebūtis yra išmintingas būdas apsisaugoti nuo grėsmių? Dabartinės europinės integracijos tendencijos „numato“ Lietuvos išnykimą. Suprantama, dar ilgokai gali išlikti geografinis pavadinimas – Lietuva. Tačiau stebina, kad lygiai toks pats yra ir Lietuvos vadovų siekis. Jau dabar, turint omeny emigraciją ir pasibaisėtiną socialinę atskirtį, – esame kone mirtinai nukraujavę, o liūdniausia, kad kol kas nematyti jokių politinių pastangų šį kraujavimą sustabdyti. Nesistengiama nė skleisti jokių ideologinių nuostatų, kurios visuomenę burtų į gyvybingą, šaknis gimtinėje puoselėjančią Tautą, kurios kultūra palaikytų stiprią valstybingumo pajautą ir valstybės kūrimo svarbos nuovoką.

Tad patarkite, ką reikėtų daryti, norint išvengti išnykimo?

Deja, manieji patarimai vargu ar kam reikalingi. Štai jūs padarykite tokią žurnalistinę apklausą – mūsų didiesiems politikams užduokite paprastučius klausimus: ką reiškia žodžiai „kultūra“ ir „valstybė“ ir kam reikalinga kultūra ir valstybė? Apstulbsite išgirdę atsakymus – suprasite, kad visiškai nesuvokiama prigimtinio kultūros ir valstybės tikslingumo, stokojama nuovokos apie pamatinį kultūros ir valstybės sąryšį, o tos nuovokos pagrindu kaip tik ir buvo kuriama Lietuva. Kultūros reikalingumas pakibęs ore, nes kultūra nekurianti apčiuopiamos „pridėtinės vertės“, o valstybė suvokiama viso labo kaip tam tikros teritorijos administravimo ir žmonių valdymo mechanizmas.

Dera atvirai pripažinti – 1990-aisiais, atgavę Nepriklausomybę drauge su nepriklausomos valstybės atributika, jokios valstybės taip ir nepradėjome kurti. Stačia galva puolėme turtėti, pasitelkę naująją atributiką ir paveldėtus sovietinius administravimo įgūdžius. Neturėjome laiko rūpintis valstybingumu, nacionaliniu tapatumu, kultūros politika bei kultūros žmonėmis – tegul užsidirba Gariūnuose. Tokia buvo beveik atvirai išsakoma kultūros politikos nuostata. O juk kultūra – kiekvienos valstybės pamatas, raiška bei tikslas. Niekas kitas, tik kultūra laiduoja bendruomenės, tautos tapatumą bei tos bendruomenės įsigyvenimą vietovėje, kuri jai Dievo skirta. Kitaip tariant – per kultūrinę atmintį kultūra sušventina vietą, iš kurios kyla ir kurioje gyvuoja tauta. O valstybė yra tautos saviorganizacijos būdas, kuriantis sąlygas tam tapatumui išlaikyti ir stiprinti. Kodėl tautos siekia valstybingumo? Kad išliktų per amžius kaip tautos, nes valstybinė galia padeda apsiginti nuo kitų tautų pretenzijų į gyvenamas žemes. Tik perėjusi į valstybingumo lygmenį tauta gali vadintis istorijos veikėja ir veikti istorijoje. Mes – tarsi dar galėtume, tačiau kažkodėl savanoriškai nusiėmėme nuo savo pečių istorijos veikėjų atsakomybę, tad ir pareigą stiprinti valstybingumo jauseną, puoselėti tą jauseną ugdančią ir mūsų savastį palaikančią bei skleidžiančią kultūrą. Kultūra laiduoja nacionalinį mūsų visų sąsajumą bei ryšį su gimtąja žeme. Mūsų politikai džiūgaute džiūgauja aiškindami, kad „dabar ir mes dalyvaujame priimant sprendimus“. Gal ir dalyvaujame, tačiau tie sprendimai visiškai nuo mūsų nepriklauso.

Kol šiais dalykais nesusirūpinsime, nesiimsime konkrečių darbų, kol jaunimo kartas auginsime ne gimtajai žemei ir ne Lietuvos valstybei, o tiesiog jokio nacionalinio turinio neturinčiais žmonėmis – tokiais, kokių pageidauja Europos rinkos, tol tirpsime ir nyksime nesustabdomai. Ir visiškai nesvarbu, už ką balsuosime, kokia partija laimės… Situacija nuo to nepasikeis.

Bet XX a. pradžioje, kai lietuvybė buvo dar labiau suniokota, o iki valstybinio mąstymo pribrendusias asmenybes apskritai nesunkiai galima buvo išvardyti vardais ir pavardėmis – net ir tada Jonas Basanavičius rado Tautoje dvi dešimtis išminčių, kurie sugebėjo ant savųjų pečių kilstelėti valstybę. Nejaugi tokio dvidešimtuko neatrastume šiandien?

Be abejo, atrastume. Neabejoju, šviesių, nacionalinį stuburą ir valią veikti žmonių ne taip maža turime ir dabar, tačiau J. Basanavičiaus laikais juk dar nebuvo tiek veiksmingų būdų, skirtų išminčiams „nukenksminti“. Manau, šiandien jūsų minėtasis dvidešimtukas būtų nedelsiant apšauktas „penktąja kolona“ ir jų veikla akimirksniu būtų užgniaužta. Juk ar ne taip buvo su žmonėmis, inicijavusiais referendumą dėl žemės pardavimo? Šitaip tyčiotis ir aiškinti, kad mūsų žemės gi niekas niekur neišsiveš – yra stačiai apgailėtina. Tarsi istorijoje nėra buvę nei Mykolo Krupavičiaus, nei visų „smetoninės“ Lietuvos valstybininkų, aiškiai žinojusių, kas yra prigimtinė žemė ir kokia tos žemės vertė. Tačiau juk kaip tik tie besityčiojantys laiko save didžiausiais pažangiečiais, didžiausiais europiečiais ir didžiausiais patriotais.

O dabar… Antai ES paskatino valstybes nares sukurti savąsias ilgalaikes raidos vizijas. Skaitant šias įvairių šalių strategijas ir jas lyginant akivaizdi tampa nacionalinių dalykų ir nacionalinio tapatumo stiprinimo svarba. O kuo gi išsiskiria Lietuvos strategija, pavadinta „Lietuva 2030“? Pirmiausia savo abstraktumu, atsietumu nuo Tautos ir visuomenės išgyvenamų sunkumų, rūpesčių bei lūkesčių – joje vien abstraktūs gero gyvenimo ir naujojo žmogaus kūrimo iššūkiai. Nei kultūros, nei lietuvybės. Šiame dokumente vietoj Lietuvos įrašius bet kurios kitos šalies pavadinimą visiškai niekas nepasikeistų. O juk dokumentą kūrė mūsų politinio ir akademinio elito atstovai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
35 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
35
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top