Nejau svarbiausias Lietuvos tikslas – išnykti

Rimvydas Stankevičius | „Respublika“

Knygynų lentynose neseniai pasirodė nauja žinomo šalies kultūrologo, eseisto bei poeto Vytauto Rubavičiaus knyga „Vėluojanti savastis“, kurioje nuosekliai apmąstoma vis akivaizdžiau nuo Dievo ir nuo pačios Europos šaknų atsiribojančio ES darinio raida. Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai šiame darinyje ryškėjanti lemtis, anot autoriaus, – paprasta: kuo sparčiau išnykti. Šiurpiausia, kad tokios Lietuvos perspektyvos vienodai tinka tiek Briuselio, tiek vietinei mūsų valdžiai, skubančiai kuo greičiau atsikratyti valstybinių ir konstitucinių galių, o sykiu taip ir neišmokusiai valstybės ir visuomenės raidą plėtoti pagal nacionalinių, valstybės, tautos ir visuomenės interesų gaires.

Apie globalizacijos skersvėjų sparčiai menkinamą, o mūsų nė nebandomą kūrybiškai stiprinti, bet vis dar rusenančią ir netikėtomis spalvomis sužėruojančią lietuviškąją savastį kalbamės su pačiu knygos autoriumi Vytautu Rubavičiumi.

Menu vieną naryste ES susiviliojusios Lietuvos svajonių, išreikštą daugelio anuometinių politikų lūpomis: „Po dešimties metų gyvensime kaip Švedijoje“… Ką gi, ekonominiu požiūriu, o dar tiksliau – vidutinės visuomenės gerovės lygmens požiūriu, turbūt panašiai jau ir gyvename, tačiau laimingi nesijaučiame. Mat žadant gyvenimą kaip Švedijoje nebuvo sakyta, kad visa tai gausime vietoj Dievo, jo mums paliktų moralės normų, vietoj nacionalinės pasaulėjautos ir net elementaraus valstybingumo. Tokia kaina aš nenoriu gyventi „kaip Švedijoje“. O jūs?

Apskritai visi žmonės, o ypač politikai, pasiduoda pagundai konkuruoti su Dievu. Vis įtiki kokia savo pačių pagimdyta idėja tarsi tobula, nekintama, paties Dievo duota ir imasi pagal tą idėją perdarinėti visą pasaulį. Iš istorijos žinome – vos tik didybe apsikrėtęs žmogus užsimoja pakonkuruoti su Dievu, kai jam pasidaro negana būti pasaulio valdovu, bet panūsta tapti dar ir pasaulio architektu, žmonių protuose įsitvirtina susikurtos racionalios „naujo žmogaus“ ir „naujos visuomenės“ chimeros, o žemė neretai nusidažo krauju.

Manau, kaip tik ir gyvename ypatingu žmogaus varžytuvių su Dievu metu, kai religinio tikėjimo apraiškos įstatymiškai stumiamos iš viešojo gyvenimo. Viešumoje jau nebegalima veikti kaip visuminiam žmogui, o tik kaip suateistintam piliečiui, kuris visą savo tikėjimo jauseną ir išgyvenimus turi „palikti namie“ gerai užrakintus, kad net vaikai negalėtų jų aptikti, nes aptikę ir apreiškę mokykloje gali susilaukti bėdų. Todėl Švedija ar kokia kita valstybė čia niekuo dėta – mūsų, kaip ir daugelio kitų tautų savasčiai šiandien didelę grėsmę kelia ir tam tikri globalizacijos, ir pernelyg skubotos, transnacionalinio elito iš viršaus diegiamos europinės integracijos vyksmai. Jie susiję ne su kuria nors konkrečia tauta ar valstybe, o su kairuoliškuoju, liberalistiniu sekuliaristiniu kovinguoju ateizmu, į Dievo vietą bandančiu užkelti technologijomis ginkluoto žmogaus visagalybę. Šiuolaikinėmis nano-, info- ir genų technologijomis jau išties galima susikurti žmogų pagal savo susikurtą „gero piliečio“ ir „gero vartotojo“ matricą. Šiandien į gražius ir paveikius žmogaus teisių ir kitokių paklausių nūdienos teorijų bei genderizmo ideologijos popierius įsuktas kuriamas naujas žmonijos valdymo instrumentas, taip pat ir tam instrumentui „pritaikytas“ žmogaus tipas.

Suprantat, žmonių pasaulyje gausėja ir todėl vis sunkiau tampa juos valdyti. Jau seniai žinoma, kad valdantiesiems patogiausia, kai žmonės patys save valdo taip, kaip reikia. Svarbu, kad žmonės manytų, kad viską daro savo valia, kad nuo jų pasirinkimo priklauso visuomenės gyvenimas. Žmonės ir linkę taip manyti, nors realios gyvenimo aplinkybės dažnai parodo, kad jų laisvė didžia dalimi susijusi vien su vartojimu – laisve rinktis lentynose išdėliotas prekes, taip pat ir siūlomus malonumus. Didžiausia laisvė išgyvenama prekybos centruose – žmonės laisvai vaikštinėja po gražiai apšviestas erdves ir laisvai renkasi tai, ko nori, nė nesusimąstydami, kad renkasi tik iš to, kas padėta lentynose. O juk taip yra ne tik su prekėmis, bet ir su šiuolaikinėmis filosofijos, moralės doktrinomis bei ideologijomis, net ir su svarbių sąvokų reikšmėmis, kurias skubama pakeisti šiuolaikiškomis, „pažangiomis“, kad senosios moralinės, juolab religinės liekanos netrukdytų „naujajai“ piliečio vartotojo sąmonei.

Bėda yra ta, kad išsinacionalinimo, išsireliginimo, emigracijos ir globalizacijos procesai ėmė kristalizuotis visai ne taip ir duoti visai ne tokių dividendų, kokių buvo tikėtasi, – po šiurpių įvykių Prancūzijoje tai suvokti ėmė jau ir patys ES architektai. Į Vakarų Europą plūstančios imigrantų minios, deja, visai nelinkusios nei išsitautinti, nei išsireliginti, nei stengtis pritapti – tos bendruomenės atsikrausto suvienytos religinių, nacionalinių, kultūrinių, filosofinių doktrinų, o jokio filosofinio turinio, išskyrus toleranciją, neturinti „naujoji“ Europos visuomenė prieš juos tampa beginklė ir bejėgė. Juk be patriotizmo, kuris šiandien visuotinai apšaukiamas naikintinu blogiu ir nacionalizmo apraiška, sunyksta ir žmogaus ryšys su žeme, su savąja bendruomene.

Kad ir kokie Prancūzijos įvykiai būtų baisūs, tačiau galbūt jie padės ES vairininkams atsipeikėti, galbūt artimoje ateityje ir vėl kalbėsime apie tautų Europą… Tik štai ar toje Europoje dar vis egzistuos lietuvių tauta? Man šiurpus yra knygoje aptiktas jūsų pastebėjimas, kad lietuviai esą žengia pačiame globalizacijos priešakyje.

Ir man tai gana šiurpu, bet, deja, taip yra. Mūsų valdžios bei ją aptarnaujančio kultūrinio elito politinis bei geopolitinis mąstymas gana primityvus. Jie mano, kad kuo greičiau susikurs Europos federacija ir mes tapsime tos federacijos dalimi, kitaip tariant, kuo sparčiau išsivalstybinsime ir visus valdžios svertus atiduosime Briuseliui, tuo saugesni jausimės, nes jau ES mus gins nuo Rusijos. Pastaroji lig šiol mus suvokia kaip laikinai pasprukusią, bet teisėtą imperijos dalį. Bet išties juk nė nežinome, kaip toks išsivalstybinimas paveiks mūsų Tautą ir visuomenę, ar būsimoji federacija imsis visomis JAV pajėgomis ginti tas nutautusias menkavertes teritorijas, jei Rusija pabandys jas „susigrąžinti“? ES politinis elitas dėl visko yra linkęs tartis ir susitarti. Be to, argi nebūtis yra išmintingas būdas apsisaugoti nuo grėsmių? Dabartinės europinės integracijos tendencijos „numato“ Lietuvos išnykimą. Suprantama, dar ilgokai gali išlikti geografinis pavadinimas – Lietuva. Tačiau stebina, kad lygiai toks pats yra ir Lietuvos vadovų siekis. Jau dabar, turint omeny emigraciją ir pasibaisėtiną socialinę atskirtį, – esame kone mirtinai nukraujavę, o liūdniausia, kad kol kas nematyti jokių politinių pastangų šį kraujavimą sustabdyti. Nesistengiama nė skleisti jokių ideologinių nuostatų, kurios visuomenę burtų į gyvybingą, šaknis gimtinėje puoselėjančią Tautą, kurios kultūra palaikytų stiprią valstybingumo pajautą ir valstybės kūrimo svarbos nuovoką.

Tad patarkite, ką reikėtų daryti, norint išvengti išnykimo?

Deja, manieji patarimai vargu ar kam reikalingi. Štai jūs padarykite tokią žurnalistinę apklausą – mūsų didiesiems politikams užduokite paprastučius klausimus: ką reiškia žodžiai „kultūra“ ir „valstybė“ ir kam reikalinga kultūra ir valstybė? Apstulbsite išgirdę atsakymus – suprasite, kad visiškai nesuvokiama prigimtinio kultūros ir valstybės tikslingumo, stokojama nuovokos apie pamatinį kultūros ir valstybės sąryšį, o tos nuovokos pagrindu kaip tik ir buvo kuriama Lietuva. Kultūros reikalingumas pakibęs ore, nes kultūra nekurianti apčiuopiamos „pridėtinės vertės“, o valstybė suvokiama viso labo kaip tam tikros teritorijos administravimo ir žmonių valdymo mechanizmas.

Dera atvirai pripažinti – 1990-aisiais, atgavę Nepriklausomybę drauge su nepriklausomos valstybės atributika, jokios valstybės taip ir nepradėjome kurti. Stačia galva puolėme turtėti, pasitelkę naująją atributiką ir paveldėtus sovietinius administravimo įgūdžius. Neturėjome laiko rūpintis valstybingumu, nacionaliniu tapatumu, kultūros politika bei kultūros žmonėmis – tegul užsidirba Gariūnuose. Tokia buvo beveik atvirai išsakoma kultūros politikos nuostata. O juk kultūra – kiekvienos valstybės pamatas, raiška bei tikslas. Niekas kitas, tik kultūra laiduoja bendruomenės, tautos tapatumą bei tos bendruomenės įsigyvenimą vietovėje, kuri jai Dievo skirta. Kitaip tariant – per kultūrinę atmintį kultūra sušventina vietą, iš kurios kyla ir kurioje gyvuoja tauta. O valstybė yra tautos saviorganizacijos būdas, kuriantis sąlygas tam tapatumui išlaikyti ir stiprinti. Kodėl tautos siekia valstybingumo? Kad išliktų per amžius kaip tautos, nes valstybinė galia padeda apsiginti nuo kitų tautų pretenzijų į gyvenamas žemes. Tik perėjusi į valstybingumo lygmenį tauta gali vadintis istorijos veikėja ir veikti istorijoje. Mes – tarsi dar galėtume, tačiau kažkodėl savanoriškai nusiėmėme nuo savo pečių istorijos veikėjų atsakomybę, tad ir pareigą stiprinti valstybingumo jauseną, puoselėti tą jauseną ugdančią ir mūsų savastį palaikančią bei skleidžiančią kultūrą. Kultūra laiduoja nacionalinį mūsų visų sąsajumą bei ryšį su gimtąja žeme. Mūsų politikai džiūgaute džiūgauja aiškindami, kad „dabar ir mes dalyvaujame priimant sprendimus“. Gal ir dalyvaujame, tačiau tie sprendimai visiškai nuo mūsų nepriklauso.

Kol šiais dalykais nesusirūpinsime, nesiimsime konkrečių darbų, kol jaunimo kartas auginsime ne gimtajai žemei ir ne Lietuvos valstybei, o tiesiog jokio nacionalinio turinio neturinčiais žmonėmis – tokiais, kokių pageidauja Europos rinkos, tol tirpsime ir nyksime nesustabdomai. Ir visiškai nesvarbu, už ką balsuosime, kokia partija laimės… Situacija nuo to nepasikeis.

Bet XX a. pradžioje, kai lietuvybė buvo dar labiau suniokota, o iki valstybinio mąstymo pribrendusias asmenybes apskritai nesunkiai galima buvo išvardyti vardais ir pavardėmis – net ir tada Jonas Basanavičius rado Tautoje dvi dešimtis išminčių, kurie sugebėjo ant savųjų pečių kilstelėti valstybę. Nejaugi tokio dvidešimtuko neatrastume šiandien?

Be abejo, atrastume. Neabejoju, šviesių, nacionalinį stuburą ir valią veikti žmonių ne taip maža turime ir dabar, tačiau J. Basanavičiaus laikais juk dar nebuvo tiek veiksmingų būdų, skirtų išminčiams „nukenksminti“. Manau, šiandien jūsų minėtasis dvidešimtukas būtų nedelsiant apšauktas „penktąja kolona“ ir jų veikla akimirksniu būtų užgniaužta. Juk ar ne taip buvo su žmonėmis, inicijavusiais referendumą dėl žemės pardavimo? Šitaip tyčiotis ir aiškinti, kad mūsų žemės gi niekas niekur neišsiveš – yra stačiai apgailėtina. Tarsi istorijoje nėra buvę nei Mykolo Krupavičiaus, nei visų „smetoninės“ Lietuvos valstybininkų, aiškiai žinojusių, kas yra prigimtinė žemė ir kokia tos žemės vertė. Tačiau juk kaip tik tie besityčiojantys laiko save didžiausiais pažangiečiais, didžiausiais europiečiais ir didžiausiais patriotais.

O dabar… Antai ES paskatino valstybes nares sukurti savąsias ilgalaikes raidos vizijas. Skaitant šias įvairių šalių strategijas ir jas lyginant akivaizdi tampa nacionalinių dalykų ir nacionalinio tapatumo stiprinimo svarba. O kuo gi išsiskiria Lietuvos strategija, pavadinta „Lietuva 2030“? Pirmiausia savo abstraktumu, atsietumu nuo Tautos ir visuomenės išgyvenamų sunkumų, rūpesčių bei lūkesčių – joje vien abstraktūs gero gyvenimo ir naujojo žmogaus kūrimo iššūkiai. Nei kultūros, nei lietuvybės. Šiame dokumente vietoj Lietuvos įrašius bet kurios kitos šalies pavadinimą visiškai niekas nepasikeistų. O juk dokumentą kūrė mūsų politinio ir akademinio elito atstovai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
35 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
nieko naujo

žydiškai – komunistiškai ideologijai gali pasipriešinti tik Jėzus Kristus.
Velnias labiausiai bijo kryžiaus ir Jėzaus Kristaus vardo.
Būkime krikščionimis ir sunyks komunistinis-landsberginis- liberastinis „elitas”.

Liepa

Lietuvių Tautos išnykimo kaina ir aš nenoriu gyvent”kaip švedijoj”.//Už jokius Pasaulio pinigus neįsigysi Tautybės.Būtent joje glūdi kiekvieno žmogaus gyvenimo sėkmės pagrindas:ryšys su Dievu, dorovinės nuostatos, Gyvenimo Kodeksas,žinios,istorinė atmintis.//Neturi Tautybės ir jau nebelabai žinai kas esi,tavimi galima manipuliuoti kaip tik nori.//Imkim konkretų pavyzdį,- kokias vertybes intensyviai bruka LT valdžiažmogiai nuo kokių 1996m.?- būti pinigingu, konkurencingu,visur ir visada daryti karjerą,turėti kuo daugiau”laisvių”,blaškytis po pasaulį,būti moderniai amoraliu,viską matuoti naudos ir pelno kriterijais.//Kas išėjo -ogi tobulas zombio abrozdėlis…//
Pagrindinis žmogaus tikslas – būti Laimingu ir Sveiku. Tautiškume visa tai ir turime.//

StasysG

Autorius taip parašė: „Dera atvirai pripažinti – 1990-aisiais, atgavę Nepriklausomybę drauge su nepriklausomos valstybės atributika, jokios valstybės taip ir nepradėjome kurti. Stačia galva puolėme turtėti, pasitelkę naująją atributiką ir paveldėtus sovietinius administravimo įgūdžius”.——– KLAUSIMAS: ar tas valstybės nesukūrimas, turtėjimo siekis, administravimo būdai atsispindi mūsų 1992 m Konstitucijoje? Kokiuose skyriuose ir punktuose?

Kad Merkel  ir Prancūzijos

prezidentas nusižemino,tiksliau pakilo auksčiau,ir nuvyko pas Putiną ,tai gerai.Bet kitas klausimas,kokios intencijos.Ar viskas skaidru?

palanga

Daug teisingų minčių, įžvalgų ir perspėjimų. Nedaug kultūros žmonių, ypač rašytojų, mąsto apie Lietuvos identitetą, lietuvių kalbos ir nacionalinės kultūros išsaugojimą. Juk Sąjūdis ir buvo taiki kova už Lietuvos visuomenės išlaisvinimą nuo bolševikinės / sovietinės vergovės. Lietuviai, mes, siekėme ir savo tautos bei tautiškumo identitetų išsaugojimo, gerbiant ir Lietuvoje gyvenančių kitų tautų žmonių identitetus.

Tol tautiškumas

bus ignoruojamas,kol nepasikeis Rusija.

Letas Palmaitis

Pamatinis ir įsisenėjęs paklydimas – globalizacijos ir globalizmo painiojimas. Globalizacija yra natūralios pasaulio raidos faktorius, kurį gali pakeisti nebent pasaulinis karas ir civilizacijos bei žmonių nubloškimas tūkstantmečiu atgal. Užtenka nukirsti elektros šaltinius ir nebeliks nė to, prie ko žmonės buvo pripratę pastaraisiais šimtmečiais, nes toji patirtis beviltiškai užmiršta. Šiandien techninė pažanga ir ekonominiai ryšiai yra globalūs, tačiau tai nereiškia, neva turi atsirasti kažkoks „globalus” žmogus mutantas, visur vienodas biorobotas, be savo kultūrinės tradicijos, su dirbtinai sukurtu „opiumu liaudžiai” – „pasauline religija”. Šį satanofašistinį orvelizmą pramatė jau Orvelas, o kadangi jis yra žmonijos resursus užgrobusio finansinio elito rankose ir maždaug vienoda kryptimi sąmoningai rutuliojamas, būtent šis satanofašistinis procesas yra ne globalizacija, bet globalizmas, kaip pasaulio uzurpacijos politika. Aišku, kad ji neįmanoma… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis: atitaisymas

Šis satanofašistinis procesas jau Džordžo Orvelo pramatytas, o kadangi jis yra žmonijos resursus užgrobusio finansinio elito rankose ir maždaug vienoda kryptimi sąmoningai rutuliojamas, būtent šis procesas yra ne globalizacija, bet globalizmas, kaip pasaulio uzurpacijos politika.

ha ha

„Manau, šiandien jūsų minėtasis dvidešimtukas būtų nedelsiant apšauktas „penktąja kolona“ ir jų veikla akimirksniu būtų užgniaužta. Juk ar ne taip buvo su žmonėmis, inicijavusiais referendumą dėl žemės pardavimo? ”

Norėčiau Rubavičiaus paklausti – ar jis tikrai įsitikinęs, kad žino, kas inicijavo referendumą dėl žemės? Nejau nepastebėjo didžiosios apgaulės? Kaip „ŽEMĖS VARDU” žmonės buvo verčiami pasirašyt ir dėl KONSTITUCIJOS svarbiausių straipsnių keitimo?
Vat apie tokį inteligentų „dundulizmą” ir rašo Thomas Mertonas savo laiške „prašalaičiui”. (žr. „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“)

KarlaMarla

Vakaruose daug šypsomasi. Amerikiečiai, pvz., pasikliauja savimi, daug ir sunkiai dirba, o paklausti „How are you?“, visuomet atsako: „Thank you, I am fine”… Amerikiečiai nelinkę verkšlenti, aukštinti kančios, suteikti jai likimo galios statusą ar nuplaut savo neviltį degtine. Kitos tautos tai praktikuoja, bet amerikiečiai – ne. Amerika ašaromis netiki. Jie tik šypsosi sau akinamai baltais dantimis ir, nepaliaudami šypsotis, išsitraukia pistoletą ir iššaudo visą apkabą… į kitus… ir galiausiai – į save. Neribotų galimybių šalyje – svajonių fabrikas, Holivudas, galingas indoktrinacijos mechanizmas… Apkvailintas proletariatas… patikėjo kazino… — Mielas Karlai, tu sakei, kad religija – tai opiumas liaudžiai. Taigi liaudis negali be opiumo. Ar religija, ar kokia kita rūšis. Opiumas pusryčiams, pietums, vakarienei… Bėgti nuo kančios. Kančią, kaip ir mirtį, gali… Skaityti daugiau »

KarlaMarla

Sovietinė privati sfera – nutildyta, nutylėta… bet nepanaikinta… Ir vyrai – vyrai, kurių amžinai tenka laukti, kurie, kaip visada, laiku negrįžta – ar iš lagerio, ar iš baro… Privačioje sferoje, moterų teritorijoje – neįvardytas nuovargis, skausmas ir našta. Vyrai nenori grįžti į namus, kur pasiligoję, pasenę tėvai, zirziantys murzini vaikai, nuo darbų suvargusi žmona, „kur ištisas pragaras“. Bet vyrai buvo geri – jei tik negerdavo ir nemušdavo, ko gi daugiau norėti… Visos vyrų sukonstruotos kategorijos – rezistencija, kolaboravimas, klasių kova, socializmas, kapitalizmas, šaltasis karas – netenka prasmės… Kokiu terminu įvardyti tai, kai neįgalus vaikas, visas purvinas, bėga palei prieglaudos tvorą šaukdamas: „Mama, mama, mama…“ Kai už gerą darbą durpynuose gauni maišą bulvių, maišą kopūstų ir 20 metrų gėlėtos medžiagos –… Skaityti daugiau »

jooo...

jei moterys mokėjo prisijaukinti net sovietinę santvarką…
iki šiol vyrai kūrė „šį pasaulį”. Kūrė ir nukūrė. Gal ir gerai, kad tos „lygios galimybės” leidžia ir moterims kištis į tą kūrybą. Merkel, Klinton, Grybauskaitė… moterys kiek kitaip mato, mąsto, nėra tiek korumpuotos. Reiktų „lygias galimybes” ir tautoms pritaikyti. Mažų tautų EP atstovų turėtų būti proporcingai.. kaip ir JAV vyriausybėje neturėtų dominuoti kone 60 procentų vien „išrinktosios tautos” atstovų, kurų JAV tgyvena vos 2 procentai.

o gal  pakalbėkim "eurazijatinę šunsnukių imperiją

Kai iki vykdydamas savo „glasnost” ir „perestroika” politiką Gorbačiovas vedė Sovietų Sąjungą demokratizacijos keliu, spauda buvo išlaisvinta, Rusijos parlamentas, vietinės tarybos, prezidentas renkamas, o Konstitucinis teismas – nepriklaiusomas. O kalbant apie ekonomiką Garbačiovas linko į savotišką laisvos rinkos ir socialinės apsaugos mišinį, kuriame išliko vieša pagrindinių ūkio sektorių kontrolė. Pasak Gorbio, šiam procesui turėjo prireikti apie dešimt metų.O galutinis tikslas – skandinaviško modelio socdemokratija, „socializmas su žmonišku veidu”. Pamenat? ‘ Iš pradžių ir Vakarai tam pritaerė. Nobelis. Bet Prahoje Gorbis aiškiai pareiškė, kad vienas to nepadarys, kad visi, tarsi alpinistai esame susirišę viena virve. Todėl tai, kas nutiko per G7 susitikimą 1991 m. buvo netikėta. Per JAV neokonų pasiuntinius Gorbiui buvo pasakyta, kad jam tą virvę nupjaus, jei jis tuoj… Skaityti daugiau »

rupūs miltai

Palmaitis teisus.
stebėtinai lengvai pol pirmojo ir paskutiniojo katalikiško JAV prezidento su broliu gen.Prokuroru Kenedžių nužudymo Rusijos Chazarai okupavo JAV. Tereikėjo publiką publiką po to įtikinti chazaro Milton Friedman naujos ekonominės Čikagos mokyklos neklystamumu. Tam jis ir buvo apdovanotas jų pačių įsteigta premija „Nobeliui atminti” per Švedijos banką, kad apmulkintų psaulio snobus. Na ir pridygo tada naujų „neokonų, neokairių, neoliberalų…
….
O Rusijoj „šoko terapija” tai juk irgi ne be auksčiausių KGB organų žinios prasidėjo. Gudrūs komunistų cerberiai kėgėbistai sugalvojo planą „Golgota” kaip perimt per prichvatizaciją vadeles iš komunistų… ir, palindę po verslo priedanga, tvarkingai įsilieti į Vakarų verslo struktūras… ir buvo jau kone savo tiklą pasiekę prie Bušo neokonų..

KarlaMarla

Žiūrim, kas vyko toliau – Jelcinas išstumia Garbačiovą ir chaotiška „šoko terapija” prasideda Rusijoj ir jos satelituose. Lietuvoj Prunskienė paleidžia kainas. Ją pakeičia G.Vagnorius. Rusija kaip ir khazaro Kissingerio globojama Kinija buvo nedemokratiškai verčiama pasirinkti „Čikagos mokyklos” ekonominę programą, bet ne autentišką demokratinę reformą. Pavyzdžiui tokią kaip po karo Vokietijoje vykdė ekonomistas Ludwig Erhard… padaręs Vokietijoj ekonominį stebuklą. Kinijos lyderiai susidorojo su savo piliečiais, o Rusijoje demokratinė revoliucija buvo per daug įsibėgėjusi, tad norint įdiegti Čikagos berniukų programą šį viltingą procesą reikėjo drąstiškai pertraukti. — Gorbis žinojo, kad tokią programą, kurią siūlė G7 ir TVF galima įdiegti tik jėga. Vakarų berneliai tą irgi suprato. Net „The Economist” ragino Gorbį griebtis „tvirtos rankos” politikos. „kad būtų sutriuškintas pasipriešinimas, kuris blokuoja „rimtą… Skaityti daugiau »

rupūs miltai

vadinasi mūsų žiniasklaida tuos faktus mums pristatė absoliučiai priešingai – neva Jelcinas apgynė demokratiją.
O iš tikrųjų jis tik gynė „laukinį banditų kapitalizmą”? kurį ir pavadino demokratija?
Derintas su Vakarų chazarais matyt tas planas nuvo dar tada kai Andropovas dirbo Vengrijos ambasadorium, malšino ten sukilimą… o irgi chazarų kilmės socialistas Kreycky valdė Austriją.
Austrija jau tada vaidino tarpininko vaidmenį tarp Rytų ir Vakarų (tarp stalinistų ir trockistų?)…
Na, faktiškai tas „konfliktas” tarp stalinistų ir trockistų matomai ir buvo tik dar vienas gudrus planas Vakarams apdumti… kad įsileistų neva stalinistų persekiojamus „trockistus”… blyn, kaip gudriai jie naudojasi Hegelio dialektika
🙂

nagi, prisiminkim kaip vystėsi istorija toliau.

Nieko nelaukdamas Jelcinas surinko ekonomistų šaiką. Daugelis jau seniau buvo prisiskaitę „Čikagos mokyklos” tekstukų ir diskutavę kaip jas būtų galima panaudoti Rusijoje. Niekam ne paslaptis, kad ir mūsiškiai vagnoriai, prunskienės, navickai ir co, jautėsi šiuo klausimu pakankamai apsišvietę, nors ir nestudijavo harvarduose ar jeiliuose… Beje, juodosios rinkos ekonomistus jau ir seniau rusų spauda vadino „čikagos berniukais” 🙂 nors Vakaruose juos vadino „jaunaisiais reformatoriais”.
Nuominuotu grupės vadovu tapo J. Gaidaras.
Pagal Gaidaro metodiką ir g. Vagnorius su Vaišvila savo „reformą’ su „šoko terapija vykdė.

nagi, prisiminkim kaip vystėsi istorija toliau.

„Nezavisimaja gazeta” tada rašė : pirmą kartą Rusijos vyriausybę sudaro komanda liberalu, laikančių save Hayako ir M.Friedmano „Čikagos mokyklos” sekėjais. Jų nuostatos aiškios: griežta finansinė stabilizacija pagal „šoko terapijos” receptus”. O galbūt stiprus Skokovas galės užtikrinti griežtą politikos stabilizaciją, ” Straipsnis baigėsi prognoze: „nenustebsim, jei jie sukurs kažką panašaus į Pinočeto sistemą, kurioje „Čikagos berniukų” vaidmens imsis Gaidaro komanda. „(žr.nezavysimaja gazeta nov.9 , 91m.) Suteigdama paramą Gaidaro „berniukams” ,JAV vyriausybė dosniai finansavo ir savus „ekspertus” , kurių pareigos buvo nuo privatizacijos dekretų rašymo iki Niujorko stiliaus fondų biržos atidarymo ir bendros Rusijos fondų rinkos planavimo, buvo sudarytas pustrečio milijono dolerių sandėris su Harvardo unuversiteto Tarptautinės plėtros institutu, kuris Gaidaro komandai siuntė savo teisininkų ir ekonomistų grupes.. o 1995 m. Harvardas… Skaityti daugiau »

taigi,

Tik savaitę po Gorbio atsistatydinimo „reformuotojai” pradėjoi savo „šoko terapiją” . Ji numatė labai greitą maždaug 225 000 valstybinių kompanijų privatizavimą.
Netikėtumas buvo tyčinis.
Pasipriešinti beveik neįmanoma.
Labiausiai bijota, kad demokratija sukliudys planams.
Daugelis rusų, kaip ir lietuvių, tikėjo teisingu turto perskirstymu ir vyriausybės aktyviu vaidmeniu tame. Kaip ir Lenkijos Solidarnost, mūsų darbininkai ir kolūkiečiai tikėjo darbininkų kooperatyvais, kurie pakeistų komunistinę tvarką.
.
Jelcinas paskelbė kainų valdymo panaikinimą, , nes „palankiausia reformos sąlyga – nuvarginta visuomenė” anot Jelcino patarėjo Boriso Mau. Kainų panaikinimas privertė žmones dėmesį nuo politikos sutelkti į duonos paskutinį kasnį, į privačius sodų sklypelius..

ką tuo metu veikė SOROŠAS?

Ankstyvuoju laikotarpiu Sorošas , per Sachso veiklą buvo vienas iš svarbiausių „šoko terapijos” įgyvendinimo, transformuojant ekonomiką, bei piliečių mąstymą, iniciatorių. Jis jau buvo įsigijęs Rusijos telefonų sistemos akcijų, o Lenkijoj maisto pramonės kompanijos dalį… Veliau jis ėmė kritikuoti „šoko terapiją”… tokios politikos jis griebiasi visada, kuomet jo palaikomas reiškinys ar politikas, pvz. Bušas, tampa nepopuliarus… Vat tada ir savo (ir Rotschild, PB) fondus Sorošas nukreipė neva kovai su korupcija, vykdant privatizaciją, bet kaip teigė „Transpierance internacional” vadovas Juozapavičius, siūlė gaudyti tik „mažas žuveles”, o ryklių neliesti. Bet tai jau nepadėjo niekam. O gal ir neturėjo padėti.. „Šoko terapija” atvėrė plyšį karštiems pinigų srautams: trumpalaikėms spekuliacinėms investicijoms ir prekybai valiuta, tiesą sakant, paties Sorošo hobbi. Dėl tokios Sorošo spekuliacijos, kai tyčia… Skaityti daugiau »

kaip laimėjo "aparatčikai"?

Jelcinas, kaip pamenat, buvo tarsi Garbačiovo antipodas. Gorbis diegė saikingumą ir net agresyviai kovojo prieš degtinės vartojimą, Jelcinas pats buvo žinomas kaip besotis girtuoklis. Savo pergalingą šou, jelcinas nieko nelaukdamas pavertė politine didele politine galia. Jis sudarė aljansą su Lietuva ir Estija ir šis meistriškas žingsnis privedė prie SSSR subyrėjimo, o Gorbį privertė atsistatydinti. Šis subyrėjimas buvo stiprus smūgis rusų dvasiai, pirmas triauminis šokas. Jeffrey Sachsas buvio Kremliaius salėje tą dieną, kai Jelcinas paskelbė jog sovietų Sąjunga liovėsi egzistavusi. Tačiau Jelcinui ne vien jo patarimo reikėjo, jam reikėjo to „aukso puodo”, kurį Sakchas buvo laimėjęs Lenkijai. Sachsas jam pažadėjo 19 milijardų už tai, jei laikysis „didžiojo sprogimo” , bet Jelcinas nežinojo, kad Sachso saulė jau leidosi. Jelcinui reikėjo skubiai rinktis:… Skaityti daugiau »

va va va

kaip įdomu.
seną istoriją prisimenam geriau, nei tą, kuri, rodos, ką tik vyko.

priartėjom prie FINIŠO

Vadovauti „žvėrių medžioklei” buvo paskirtas nepaperkamas ir nenuspėjamas, Jelcino pasikviestas iš KGB vadovo pareigų ministro pirmininko postan – Putinas. Iškart po daugiabučių sprogdinimų1999 rugsėjį jis pradėjo Čečėnijos antskrydžius, atakuodamas gyvenamuosius namus. Tai, kad Putinas buvo dirbęs KGB , atrodo, staiga nuramino daugelį rusų. Kadangi alkaša Borisas darėsi vis mažiau veiksnus,šalis chazariškų KGB oligarchų išsidalinta, piliečiai pakankamai „banditišku’ kapitalizmu ” pasidžiaugė”… keletas oligarchų (Berezovskis, Derepaška) be jokių rinkimų perdavė prezidento valdžią Putinui. Jelcinas, prieš atsisakydamas posto, pareikalavo teisinės neliečiamybės – būtent toks ir buvo pirmas Putino įstatymas. Putinas vieną oligarchą pasodino, keletą neva išvijo ir taip tapo „tautos” mesiju. Rusai lengviau atsikvėpė… — Į istoriją Jelcinas įeis veikiau kaip korumpuotas juokdarys, nei autokratas. bet jis nemažai prisidėjo prie „čikagos mokyklos” vykdomo… Skaityti daugiau »

neaišku, KGB?

kam tokios rašliavos apie šiuolaikinę istoriją?
pateisinti bandito putino ir jo kgbistinės šaikos darbus?

>> neaišku, KGB

neskaitėt straipsnio? Tai atsakymas fizikui, kuris matyt yra pamiršęs kaip viskas vyko iš tikrųjų ir kas sumaišė mūsų snobams ekonomistams ir politikams protus.
Ir iki šiol neatmaišo.

jooo...

čia biškį persistengta… tarsi šį laikraštį skaitytų aukšto lygio intelektualai.

Besu besas uz mariu
skaitytojas

V.Rubavičius rašo apie svarbius dalykus,užtai komentarai į temą nuskandinti briedų briedais persunktų paklodžių

skaitytojui

jei skaityt nemoki, tai ir neskaityk, jei ne tavo nosiai tie komentarai.

internauts

yra žmonių, kuriems paprasčiau keikt kokią prezidentę, nei pasistengt pasidomėt kas ir kaip iš tikrųjų vyko, kodėl Lietuva atsidūrė tokioj padėty, kad pusė milijono piliečių turėjo šalį palikti. Dundulizmas nepateisinamas nei vienam sluoksnyje, o ypač inteligentų kastoj.
.
„Šoko terapija” nepasiteisino nei vienoje šalyje, nei Bolivijoj, nei Čilėj. Skaitykit anglišką wikipediją. Pavyzdžių pakako. Bet mūsų ekonomistai, Glaveckas, Vagnorius ir kiti, visvien rinkosi „šoko terapiją” pagal tą patį Gaidaro-Sakcho modelį. Kinija reformavo savo ekonomiką ne staigiai, bet nuosekliai, nieko negriaudama, palaipsniui ir štai jums rezultatas – pirmauja visur.
.
Štai kur priežasčių reikia ieškoti. Faktiškai ŠOKO TERAPIJA sustabdė mūsų ekonomiką dvidešimčiai metų. Pradedam tik dabar atsigauti. Šie ir kiti metai bus mūsų kilimo pradžios metai.

StasysG

Taip, taip, rašytojas Rubavičius pataikė: jei ne į 10, tai į 9 tikrai. Todėl ir kai kurių komentarų paklodės nupirktos, kad pavardėmis Miltonas, Sachas, jelcinas, gaidaras, Vagnorius, vaišvila ir tt… sumaišyti skaitytojams protus. Nepavyks.—–(pritariu skaitytojas 2015-02-8 22:25
V.Rubavičius rašo apie svarbius dalykus…)

StasysG---->internauts

1)Tačiau kodėl Jūs neminit finliandizacijos geru žodžiu? 2)Kinijos komunizmas juk mokėsi ir tebesimoko iš Amerikos, Izraelio… Pas juos juk valstybinis kapitalizmas.

Raigerdas

„Internauts” teisus, nes buvo pakišta ne šiaip sau ta „šoko terapija”. Bet čia jokios terapijos nėra ir būti negali, nes tai psichiatrų „rekomendacijos”. Jie net pamišusius žmones bandė gydyti, įmesdami juos į šaltą vandenį. Tas nabagas tikrai patirdavo šoką, bet ar pagydavo? Aišku, kad ne, bet baimės jam įvarydavo kaip reikiant. „Laisvoji rinka pati viską sureguliuos” – taip kalbėjo tie „ekonomistai”, kurie įsivaizdavo, kaip ir komunistai, kad, „pirmiausia, reikia sukurti materialinę bazę”. Ir netgi Rimvydas Stankevičius neišvengė to materializmo savo klausimuose, tik padarė dar ir mišrainę, nes primaišė dar ir Dievą. Štai jo palyginimai:„Po dešimties metų gyvensime kaip Švedijoje“… Ką gi, ekonominiu požiūriu, o dar tiksliau – vidutinės visuomenės gerovės lygmens požiūriu, turbūt panašiai jau ir gyvename, tačiau laimingi nesijaučiame”.… Skaityti daugiau »

Raigerdas

Ponas Vytautas Rubavičius teisingai pastebėjo:”Dera atvirai pripažinti – 1990-aisiais, atgavę Nepriklausomybę drauge su nepriklausomos valstybės atributika, jokios valstybės taip ir nepradėjome kurti. Stačia galva puolėme turtėti, pasitelkę naująją atributiką ir paveldėtus sovietinius administravimo įgūdžius. Neturėjome laiko rūpintis valstybingumu, nacionaliniu tapatumu, kultūros politika bei kultūros žmonėmis – tegul užsidirba Gariūnuose. Tokia buvo beveik atvirai išsakoma kultūros politikos nuostata. O juk kultūra – kiekvienos valstybės pamatas, raiška bei tikslas”. Tačiau šiandien jau turėjo ateiti bent jau tas suvokimas, kad politikas šiandien nėra politikas. O jis gi yra būtent tas, kas pretenduoja valdyti valstybę. Kokia pagrindinė visuomenės problema? Sugebėti apsaugoti visuomenę nuo pamišėlio-politiko. Kol kas nei viena visuomenė tokios apsaugos neturi. O kada atsiranda pamišėliai-politikai? Būtent revoliucijų metu, nes vyksta ardymo procesas, o… Skaityti daugiau »

Raigerdas

Dabar labai dažnai kalbama apie globalizmą. Šis terminas tapo jau negatyviu. Ir prasideda vėl nauja kraštutinumų fazė. Bet, pirmiausia, reikia atsakyti į klausimą: ar žmonės privalo apjungti savo jėgas, kad išlikti šitoje planetoje? Taip, tai neišvengiamas dalykas, nes kito kelio nėra. Ir ką daro tas socialus arba tas visuomeniškas žmogus? Jis naiviai įsivaizduoja, kad tuos procesus suvaldys politikai. Ir tie politikai suvaldys pagal savo sugyvulėjimo laipsnį, bet šito tas naivusis visuomeniškas žmogus nesupranta. Jis net nenujaučia, kokios pasekmės laukia jo, kad jis taip naiviai pasitiki politikų gyvuliškais įpročiais. O ko siekia politikas? Jis siekia, kad tas naivus visuomeniškas žmogus vėl būtų uždarytas į kokią nors „Gyvulių fermą”. Jie gi žiūri į tą visuomenišką žmogų, kaip į daiktą, kurį galima panaudoti… Skaityti daugiau »

35
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top