Bernardinai.lt
Kai žiūriu naujienas ir vaizdus iš Krymo, mane apima déjà-vu jausmas. Rodosi, tarsi dar kartą išgyvenčiau 1992 metus, kai byrėjo Jugoslavija ir prasidėjo karas Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Kai Rusijos propagandos mašina teigia, kad be skiriamųjų ženklų Kryme esantys kariai yra spontaniškai susiorganizavusios susirūpinusių piliečių savigynos pajėgos, prisimenu panašiai „susiorganizavusias“ ginkluotas grupuotes, kurios 1992 metų kovą Sarajeve pradėjo statyti barikadas.
Lygiai taip pat kaip Kryme šie kariai neturėjo skiriamųjų ženklų. Tačiau jie turėjo naujus Kalašnikovus, nepriekaištingai organizuotą komunikaciją ir karinę discipliną. Visiems tiems, kurie tuomet buvo Sarajeve, dabartiniai įvykiai Kryme yra klaikus ir bloga pranašaujantis panašumas.
Koks skirtumas tarp Vladimiro Putino ir Slobodano Miloševičiaus? Maždaug 22 metai.
Tai yra tas pats žmogus su dviem šešėliais, tas pats modus operandi, pritaikytas su dviejų dešimtmečių skirtumu.
Jei S. Miloševičius šiandien būtų gyvas, iš tiesų jis galėtų pateikti ieškinį V. Putinui už plagijavimą. Rusijos prezidentas ginkluotus asmenis Kryme vadina „savanoriais“, saugančiais etninius rusus. Dešimtajame dešimtmetyje S. Miloševičius lygiai tą patį terminą vartojo apibūdindamas panašias grupes Bosnijoje ir Hercegovinoje. Jis teigė, kad ginkluoti asmenys saugo etninius serbus.
V. Putinas aiškina, kad Ukrainos suverenitetas turi būti gerbiamas, nors daro viską, kad jį pamintų. Panašiai ir S. Miloševičius žodžiais pasisakė už Bosnijos teritorinį integralumą, o tuo metu jo pasiųsti kariai dirbo siekdami padalyti šalį ir nutraukti tik užsimezgusį jos valstybingumą.
Abu lyderiai pasitelkė religiją, kad pakurstytų konfliktus ir pateisintų intervenciją. Rusijos žiniasklaida neseniai melagingai pranešė, kad buvo nuniokotas Olų vienuolynas Kijeve. Serbijos žiniasklaida savo ruožtu 1992 metais neteisingai pranešinėjo apie serbų bažnyčių ir vienuolynų niokojimus.
V. Putinas išbando Vakarų reakciją ir tikisi, kad pasidalijimai tarp Europos ir JAV supančios bet kokį galimą nuoseklų ir koordinuotą jų atsaką. Taip pat prieš 22 metus galvojo ir S. Miloševičius.
Klaikūs panašumai tarp V. Putino ir S. Miloševičiaus neapsiriboja tik retorika.
Kai demonstrantai Kijeve buvo apšaudyti snaiperių, didžioji dalis Bosnijos gyventojų prisiminė 1992 metų balandžio 6 dieną, kai demonstrantai Sarajeve buvo apšaudyti snaiperių ir prasidėjo miesto apgultis.
Rusijos žiniasklaidoje vyravę snaiperių išpuolių pateikimai taip pat buvo visiška prieš porą dešimtmečių serbų naudotos taktikos kopija: Kijeve, kaip ir Sarajeve, savi neva šaudė į savus.
Rusijos žiniasklaida taip pat pranešė apie tariamą „pabėgėlių krizę“ ir esą į Rusiją pabėgusius 650 tūkst. žmonių. Kai prasidėjo Bosnijos karas, Serbijos žiniasklaida taip pat skambino pavojaus varpais dėl per sieną atvykstančių pabėgėlių.
Abiem atvejais Jungtinės Tautos paneigė šiuos pranešimus. Tačiau tai jau nesvarbu.
Mobilizuoti neapykantai
Tiek Serbijos, tiek Rusijos žiniasklaida, siekdama pateisinti savo teiginius, pasitelkė apgaulingus vaizdus. Rusijos žiniasklaida panaudojo vaizdus iš gausiai dažnai kertamo Lenkijos ir Ukrainos pasienio perėjimo punkto. Serbijos žiniasklaida 1992 metais rodė tikrus vaizdus su pabėgėliais, tik, tiesa, jie bėgo būtent nuo S. Miloševičiaus pajėgų.
Politiškai ir emociškai prisodrinta kalba, kurią pasitelkė Rusijos žiniasklaida siekdama apibūdinti naująją valdžią Kijeve, kuri buvo pristatyta kaip „fašistinė“ ir „antisemitinė“, taip pat priminė tai, kaip serbų žiniasklaida charakterizuodavo savo oponentus. Kroatai buvo vadinami „ustašiais“, o bosniakai, t.y. Bosnijos musulmonai, buvo pristatomi kaip „modžahedai“.
Taip prasideda karas. Taip visuomenės mobilizuojamos neapykantai. Eiliniai piliečiai yra skatinami bijoti ir propaganda galiausiai sunaikina pasitikėjimą kitomis etninėmis grupėmis, kitomis tautomis.
1992 metais serbai buvo skatinami tikėti, kad S. Miloševičius gina ir saugo jų persekiojamą tautą „siekdamas teritorijų ir užkariaudamas miestus“. Lygiai taip pat paskutiniosios apklausos rodo, kad dauguma Rusijoje tiki, jog jų kariuomenė gelbsti Krymo rusus aneksuodama Ukrainos teritoriją.
Lengviau tikėti nei užduoti klausimus.
Klaikus panašumas tarp V. Putino ir S. Miloševičiaus taip pat egzistuoja ir žvelgiant į jų kelią valdžion.
Abu iš pradžių nebuvo išrinkti. V. Putinas 1999 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino buvo paskirtas ministru pirmininku, o po to įvardintas jo pasirinktu įpėdiniu. Kai po kelių mėnesių B. Jelcinas atsistatydino, V. Putinas tapo laikinai einančiu prezidento pareigas.
Tuo tarpu S. Miloševičiaus politinis kilimas 1986 metais prasidėjo, kai jis buvo paskirtas Serbijos Komunistų partijos vadovu.
Savo valdymo pradžioje abu lyderiai išnaudojo etninius konfliktus: S. Miloševičiaus atveju taip buvo Kosovas, V. Putino – Čečėnija.
Abu sukūrė fasadines demokratijas su tvirtai kontroliuojama valstybine žiniasklaida ir dirbtine opozicija. Abu siekė įtvirtinti savo legitimumą pasitelkdami masyvius, „spontaniškus“ už režimą pasisakančius susibūrimus. Abu pasinaudojo „patriotinėmis“ jaunimo organizacijomis savo oponentams persekioti: S. Miloševičius tam pasitelkė „jaunuosius socialistus“, o V. Putinas – judėjimą „Naši“.
V. Putinas ir S. Miloševičius valdė visuomenes su silpnomis institucijomis, įsigalėjusia korupcija, įstatymo viršenybės principo nebuvimu ir politinę galią įgavusiomis saugumo struktūromis.
Tačiau, nors paralelės tarp V. Putino ir S. Miloševičiaus yra nepaneigiamos, tai nereiškia, kad jų istorijos baigsis taip pat.
S. Miloševičius savo karinius nuotykius vykdė „tik“ 8 metus, kol NATO nesusivienijo prieš jį Kosove 1999 metais ir po metų jis nebuvo nuverstas per piliečių revoliuciją.
Tačiau V. Putinas turi pranašumą, kurio neturėjo S. Miloševičius. Rusija, priešingai nei Serbija, yra itin svarbi geopolitinė žaidėja, turinti vietą JT Saugumo Taryboje, turinti branduolinę galią ir teikianti Europai didžiąją dalį energetinių išteklių.
Jei be tokio pranašumo S. Miloševičius 8 metus sugebėjo kelti grėsmę savo kaimynams, tai kiek laiko tai galės daryti V. Putinas?
Pagal Laisvosios Europos radiją parengė Donatas Puslys