Kviečiame susipažinti ir su Neringos Venckienės kreipimusi į JAV Aukščiausiąjį teismą, kuriame ji prašo peržiūrėti ir išaiškinti su ekstradicijos procedūromis susijusį įstatymą (skaityti ČIA).
Pasirodo, JAV Ekstradicijos įstatymo pagrindinės nuostatos neperžiūrėtos nuo XIX amžiaus. N. Venckienės advokatų pateiktame ieškinyje sakoma, kad buvusios teisėjos ir parlamentarės byla yra galimybė peržiūrėti šias nuostatas ir išaiškinti jas XXI kontekste. Beje, Čikagos apeliacinis teismas, atmetęs N. Venckienės skundą dėl ekstradicijos, iš dalies rėmėsi precedentu – viena 1896 metų nutartimi.
Kreipimesi Aukščiausiajam teismui keliami trys klausimai. Visų pirma, prašoma išaiškinti, koks yra sąvokos „politinis nusikaltimas“ apimtis: valstybės išdavimas, sukeltas maištas, karas ir pan., ar gali ši sąvoka būti traktuojama ir kitaip?
Pagal dabartinę tvarką susiklosto išties paradoksali situacija: tai, kad kaltinimai N.Venckienei yra politiškai motyvuoti, o byla sukurpta siekiant visai kitų, nei deklaruojama tikslų, JAV teismui nėra priežastis jos neišduoti… Tačiau ji būtų neišduota, jei išties būtų dariusi „politinius nusikaltimus“ ar darydama privataus pobūdžio „nusikaltimus“ būtų bent siekusi politinių tikslų. Tarkim, jei ji būtų ką nors išsprogdinusi, išduota nebūtų…
Antras N. Venckienės advokatų klausimas JAV Aukščiausiajam teismui, ar tikrai teisminė valdžia, spręsdama ekstradicijos klausimą, negali atsižvelgti į humanitarinius aspektus (tarkim, kai nėra jokių garantijų, kad su išduodamu žmogumi nebus žiauriai susidorota). Šiuo metu tokia teisė priklauso tik politinei valdžiai – Vyriausybei.
Trečia, kreipimesi klausiama, kas turi pasirašyti sprendimą dėl ekstradicijos: pats valstybės sekretorius ar tai gali padaryti ir žemiausios grandies kanceliarijos patarėjas (net nenurodydamas motyvų, kaip buvo N.Venckienės atveju).