Nesėkmingas Ukrainos kontrpuolimas yra Vakarų galingųjų siekiamybė

Witold Jurasz, ilgametis Lenkijos diplomatas ir ambasadorius, dabar rašytojas ir nepriklausomas apžvalgininkas

Jei į šalia mūsų vykstantį karą žvelgsime be emocijų, taps aišku, kad jei ne nuo pirmos dienos, tai bent jau nuo pirmos karo savaitės, t. y. nuo tos akimirkos, kai tapo aišku, kad Ukrainos valstybė nepalūžo nuo Rusijos smūgių, Vakarų ir, žinoma, visų pirma Jungtinių Valstijų tikslas buvo, kad Ukraina karo nepralaimėtų, bet kartu, jo ir nepralaimėdama, nepasiektų lemiamos pergalės.

Kad taip iš tiesų yra, įrodo tai, jog JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris, šiaip ar taip, vienareikšmiškai remia Ukrainą, niekada nepritarė tokių ginkluotės sistemų ar ginklų kiekių tiekimui, kurie galėtų lemti staigų Rusijos pajėgų pralaimėjimą.

Kita vertus, respublikonų kongresmenas Maikas Džonsonas (Mike Johnson), žinomas tuo, kad balsavo prieš tolesnį ginklų tiekimą Ukrainai, nepraėjus nė 24 valandoms po to, kai tapo JAV Atstovų Rūmų pirmininku, interviu “Fox News” pareiškė, kad JAV negali leisti Vladimirui Putinui laimėti karo su Ukraina.

Kitaip tariant, JAV elitas, tiesa, skirtingai vertina, kiek ir kokios pagalbos jis pasirengęs suteikti Ukrainai, tačiau nei tie, kuriuos galima laikyti Ukrainos šalininkais, nežada absoliučios Kijevo pergalės, nei tie, kuriuos galima laikyti skeptikais, nesiekia jos pralaimėjimo.

Tai savo ruožtu verčia kelti klausimą, ar Ukrainos kontrpuolimo nesėkmė, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, nėra pageidautina ir optimali būsena, galbūt net suplanuota Vašingtono. Nes ši nesėkmė veda į aklavietę, t. y. situaciją, kai tiek Maskvai, tiek Kijevui nebėra prasmės tęsti karą. Tai savo ruožtu priartina karo pabaigos perspektyvą (nors, žinoma, reikia manyti, kad Maskva stengsis tęsti karą pakankamai ilgai, kad sulauktų galimo Donaldo Trumpo sugrįžimo į valdžią, kuris – kaip mano Kremlius – leis jai išsiderėti geresnes paliaubų arba taikos sąlygas).

Deja, kodėl net ir vienareikšmiškai Ukrainą palaikantys Amerikos politikai visiškai nenori absoliučios, vienareikšmės Ukrainos pergalės, Lenkijoje beveik niekas nesupranta.

Taip yra todėl, kad Vakarų valstybės ieško atsakymo į visai kitą klausimą, nei tas, kuris domina mūsų politinę klasę ir daugumą publicistų bei komentatorių. Mus Lenkijoje kamuoja klausimas, ką daryti, kad karas baigtųsi teisingai. Klausimas, kuris domina supervalstybes, – kaip užtikrinti, kad po dabartinio, antrojo Rusijos ir Ukrainos karo nekiltų dar vienas.

Lenkijoje manoma – ir tai yra aksioma, kurios beveik niekas neginčija – kad tik Rusijos pralaimėjimas paskatintų ją pasikeisti į gerąją pusę ir taip išgelbėtų Ukrainą nuo dar vieno karo. Tik kad nėra jokių garantijų, jog pralaimėjimas sukels apmąstymus, o ne pasipiktinimą.

Dar daugiau, istorija rodo, kad dažniau pasitaiko pastarasis atvejis. Būtent dėl šios priežasties JAV, Vokietijoje ir likusioje Vakarų dalyje vyrauja nuomonė, kad didesnė tikimybė užbaigti dabartinį karą ir išvengti kito karo būtų, jei dabartinis karas baigtųsi taip, kad Rusija bent kiek išsaugotų savo veidą. Taip yra todėl, kad manoma, jog tai galėtų sumažinti revanšistines nuotaikas ateityje.

Lenkijoje net menkiausia užuomina apie Maskvos veido išsaugojimą traktuojama kaip Vakarų silpnumo Rusijos atžvilgiu požymis, o tai juk yra absurdiška. Juk jei ne Vakarai, Ukraina jau seniai nebegalėtų tęsti kovos, nes jai pritrūktų amunicijos.

Lenkijos sumanymas dėl karo baigties tėra įsivaizduojama tikrovė. Nes net jei mes, o ne Vakarai, esame teisūs ir Rusijai būtų geriau vienareikšmiškai pralaimėti karą, kadangi mums nepavyksta šiuo požiūriu įtikinti net palankiausių Ukrainai politikų (jau nekalbant apie tuos, kurie mažiau simpatizuoja Ukrainai), nėra jokios prasmės kurti scenarijus, pagrįstus mažiausiai tikėtina arba visiškai nerealia įvykių eiga.

Tai ne tikrovės, o svajonės išraiška. Užsienio politikoje svajoti, Talleyrand’o žodžiais tariant, yra blogiau nei nusikaltimas. Tai klaida.
Svajoti apie prarastą veidą ir pralaimėjimą (ne tik apie Maskvos pergalės nebuvimą) – tai ignoruoti žiaurias pasaulio politiką lemiančias taisykles. Realizmas diktuoja, kad kadangi Rusijos valdžia, kitaip nei demokratinėje valstybėje, savo valdžios legitimumą kildina ne iš rinkimų, o tik iš autoriteto, nėra jokių galimybių, kad ji baigtų karą, jei tai reikštų kartu ir jos pažeminimą, taigi ir valdžios praradimą. Tokio scenarijaus, ne tik dėl Rusijos branduolinio potencialo, nenori nė viena Vakarų galybė.

Maskvos pralaimėjimo ar veido išsaugojimo klausimas neišsemia problemos, kaip užkirsti kelią naujam karui. Galima daryti prielaidą, kad ne mažiau nei tai, kaip baigsis dabartinis karas, svarbu, ar Ukraina bus stipri valstybė su stipria kariuomene ir kokias saugumo garantijas ar galbūt karinę pagalbą jai suteiks Vakarai.

Optimaliu atveju šios garantijos galėtų reikšti, kaip siūlo legendinis buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris, narystę NATO.

Antrasis galėtų būti Suomijos scenarijus be finliandizacijos, t. y. karo pabaiga, kai Ukraina – sekdama Suomijos pavyzdžiu po 1939-1940 m. Žiemos karo – vis dėlto išlaikytų savo nepriklausomybę teritorinių nuolaidų kaina, tačiau kartu išvengtų prievartinės neutralizacijos ir išsaugotų ne tik nepriklausomybę, bet ir realų suverenitetą. Ilgainiui ji vis tiek būtų įstojusi į NATO, sekdama Suomijos pavyzdžiu (tik daug anksčiau).

Jei Lenkija nori realiai padėti Ukrainai, ji turėtų galvoti apie tai, o ne apie idealius ir kartu nerealius scenarijus. Juk žaisdami už nerealius, tik atimsime iš savęs įtaką realiems dalykams.

Klausimas, į kurį nežinome atsakymo, – ar akivaizdus pastarojo meto prezidento V. Zelenskio nervingumas nėra išvestinė iš to, kad Vašingtono akyse ne jis, o generolas A. Zalužnyj tampa kandidatu į ukrainietiškąjį Mannerheimą.

Prisiminkime, Žiemos kare Suomijos pajėgoms vadovavęs maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas tapo šalies prezidentu ne prieš karą, o po jo.

A.Bačiulio veidaknygė

3.7 6 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
32 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
V. Putinas

Labas rytas, d u r n I a i

Jules

Kol kas niekas nesiruošia Troikės sąjungos naikint. Gaila, kad Kapsukės zubrylos šito niekaip nepajėgūs suprasti. Rusijos paskirtis ten nuolatinis Europos drapalinimas – galimų konkurentų smaugimas senu pavyzdžiu.

$€£

Tik labai naivūs(o gal labai gudrūs?)rytų Europos „pakariavimui su Rusija”nusamdyti ekspertai,analitikai,politikai,ir kitokie kritikai gali,galėjo įsivaizduoti(ar davė naiviems galvoti?),kad JAV eitų į tiesioginį rimtą konfliktą su Rusiją.Kas čia laimėta,nebent tik tiek,kad vakarų Europos ypač Londono darbo rinka pasipildė naujais jaunais ukrainiečių vyrais ir moterimis,JAV ginklų fabrikėliai dirba ,Rusija pasiėmė savo žemės gabalą,Ukraina sugriauta ir praskolinta,štai ir visas karas su pavadinimu „Visas NATO su Zelenskiu ant balto žirgo tuoj puls Maskvą”.

Vardas

Įžvalgūs šalto proto žmonės jau tuomet, kai visi buvome svaiginami mintimis apie greitą Ukrainos pergalę, kalbėjo apie tai, kad vakarai finasuoja Ukrainą tik tiek, kad ji nepralaimėtų, bet kad ir nelaimėtų. Tačiau šis karo palaikymas ir kurstymas vyksta ne dėl noro išsaugoti Rusijos veidą, bet dėl to, kad karas masonams yra reikalingas kaip priemonė Švabo paskelbtam pasaulio užvaldymui įgyvendinti. Prisiminkime tą keistą sutapimą, kad šis karas prasidėjo kaip tik tuomet, kai netikėtai ėmė ir išseko taip vadinama pandemija. Šis sutapimas, manau, nėra atsitiktinis, kai išseko viena pasaulio skurdinimo ir baimės kėlimo strategija, buvo iškarto imtasi naujos. Karas labai gerai pasitarnauja masonų tikslams. Jis ne tik laiko visus žmones nuolatinėje baimėje, bet pateisinant karu galima skurdinti daugelio šalių žmones, kelti energijos… Skaityti daugiau »

Lašas po lašo
svabs

Lašas po lašo ir nieko neturėsit ir būsit laimingi

Lašas po lašo
svabs

Lašas po lašo ir nieko neturėsit ir būsit laimingi

blue yellow zov marinie

…as irgi,kai tik prisedu prie bonkos…lasas po laso…ir pasigeriu.Velnio lasai nieko gero.

o kaip su ne galingaisias?

Visi šimtai milijonų ES gyventojų tvirtai remia Ukrainos pergalę,kad ir kiek eurų ji bekainuotų, taip?

trumpai

kalba eina ne apie Ukrainos pergalę ,o apie iliuziją ,kad pardavus Ukrainos ,Lietuvos ,Latvijos , Estijos, Lenkijos interesus , tiems „šaltiems protams ” pavyks sėkmingai išsaugot savo subines. Todėl Ukrainos pergalė ,logiškai mastant , yra vienintelė ,praktiškai kiekvienam „milijonui ” europiečių priimtina išeitis. Jei nenori sužinot ,kaip gera papulti į „ruskij mir bez granic” rojų. Tai tikrai nebus tas pac,kas buvo LTSR laikais. Mordoras yra kur kas nuožmesnis. Todėl lenkų nuomonė ,bent jau 3 mūsų valstybėm , yra kur kas artimesnė ,nei anonsuojamo pono.

Jules

Taip, juk oficialiai Antrasis pasaulinis karas kilo dėl Lenkijos, kad ši būtų atiduota Stalino Rusijai, jau nekalbant apie Baltijos šalis. Dėl Lenkijos Amerika kariavo prieš Vokietiją, o dėl Ukrainos ką darys, nežinot?

Paul Casimir

Taip. Tas durnius labai norėtų Magadano aukso kasyklose žiemos metu padirbėti.

vajatus

lūžis pas propogandistanus

Ekspertas

Ukaraina nėra subjektas, ji yra tik vieta, todėl vieta negali nei laimėti nei pralaimėti. Ukr valstybingumo prasme ne klounai spręs kaip bus nupiešta žemėlapyje. Sekantys denacifikuotis eis lenkai, šalia Stalino piršto Warsavoje bus pastatytas Putino piršas ar gal net du, bet tai jau nuododu istorine prasme. Kitas idomesnis faktas, kad ir ES nėra subjektas ir didelis klausimas kaop ta mišrainė atrodys po kuroo laiko su naujomis tautomis, kalbomis ir valstybėmis. O Lietuvai reiks spręsti išlaikyti valstybinę formą ar ieiti ì Rusijos sudėtį srities teisėmis. Matant kaip lt šudelitis mauroja po mėšlą užtikrintai tikėtinas antras variantas. Iš kitos pusės cepelinų niekas neuždraus.

Paul Casimir

Dėl Ukrainos Jūs teisus, dėl lenkų – tikrai ne. Netrukus anie turės branduolinį ginklą, ir tada jau nusispjauti ant kacapų.

Prašalietis

„Nesėkmingas Ukrainos kontrpuolimas yra Vakarų galingųjų siekiamybė”… Kas seka „vakarų galingųjų siekimus”, tas pasakys, kad „vakarų galingieji” patys nebežino ko „siekia”… Nuo pernai metų vasario mėnesio ” galingi vakarai” JAV ir Eurosojūzo vadų lūpomis skelbė, kad siekia sankcijomis sugriauti Rusijos-„benzino kolonėlės” ekonomiką, po to skelbė, kad siekia jog Ukraina išlaisvintų visą savo teritoriją, įskaitant ir Krymą, po to siekė neleisti Rusijai laimėti karo, vienas paskutinių skelbiamas „vakarų galingųjų siekimas” buvo Rusijai padaryti „strateginį pralaimėjimą”.. Dabar, kai jau ir kaimo kuinui yra aišku jog Ukrainos ir vakarų išreklamuotas „peremoginis” kontrpuolimas galutinai „užlūžo”, visokio plauko „ekspertai” rašo straipsnelius, kad „galingų vakarų siekimas” pasidarė „nesėkmingas Ukrainos kontrpuolimas”…

DD plius DD

Na, pradžiai reikėtų pasakyti, kad „Ukrainos kontrpuolimas” daugiausia buvo žiniasklaidoje- apie jį šnekėjo visi kas netingi, o mažiausiai tie, kurie kariauja. Nei ukrainiečių politinė, nei karinė vadovybė to „kontrpuolimo” neskelbė. Jie kalbėjo apie tai, kokios ginkluotės reikia.

D e b i l e,

Marš į būdą.

Viena šutvė

Janutienė augina vaiką nuo buvusio Krašto apsaugos ministro , dabar MI6 spec.tarnybų agento Audriaus Butkevičiaus. Tuo viskas ir pasakyta.

Saimonas Šusteris

Saimono Šusterio straipsnis rusiškai:
https://docs.google.com/document/d/1V

Saimonas Šusteris

Saimono Šusterio straipsnis angliškai:
https://time.com/6329188/ukraine-volo

Saimonas Šusteris

Saimono Šusterio knyga apie Zelenskį:
https://www.amazon.com/Fight-Here-Vol

NATO GO NAXO

tvartelinio idiotizmo užkrato nešiotojas ir lansberginio melo guzas jojonununenestebėlis stengiasi kaip už pinigus :)))) —- tą pindosinės smarvės galiūną badyk nebadęs snukiu į nuosavą mėšlą : rezultato nulis …, – bet, gryn profilaktiškai primenu sąrašą šalių, kurios buvo bombintos ir/ar patyrė pindostano agresiją po 1945 -ųjų metų ::::::::::::::::::::::::: Afghanistan 1998, 2001- Bosnia 1994, 1995 Cambodia 1969-70 China 1945-46 Congo 1964 Cuba 1959-1961 El Salvador 1980s Korea 1950-53 Guatemala 1954, 1960, 1967-69 Indonesia 1958 Laos 1964-73 Grenada 1983 Iraq 1991-2000s, 2015- Iran 1987 Korea 1950-53 Kuwait 1991 Lebanon 1983, 1984 Libya 1986, 2011- Nicaragua 1980s Pakistan 2003, 2006- Palestine 2010 Panama 1989 Peru 1965 Somalia 1993, 2007-08, 2010- Sudan 1998 Syria 2014- Vietnam 1961-73 Yemen 2002, 2009- Yugoslavia 1999 

blue yellow zov marinie

..durniau,go naxo.

ČŽV

The Economist’ leidiniui ZSU vyr.vadas V.Zalužnas pripažino, kad konfliktas Ukrainoje atsidūrė aklavietėje, ukrainiečių armijos proveržio kontrpuolime nebebus.

Ukrainai jokių šansų

Pagoglinkit – “У Киева нет перспектив победы, заявил Песков”.  
https://ria.ru/20231102/ukraina-1906889329.html?in=l
КИЕВСКОМУ РЕЖИМУ НУЖНО ПОНЯТЬ, ЧТО У НИХ НЕТ ПЕРСПЕКТИВ ПОБЕДЫ НА ПОЛЕ БОЯ, ЧЕМ БЫСТРЕЕ ОНИ ЭТО ПОЙМУТ, ТЕМ БЫСТРЕЕ МОЖНО РАЗРЕШИТЬ СИТУАЦИЮ – ПЕСКОВ

IP 88.118

Kas ką nori, tą ir piešia. Mus nesako priežasties, kodėl V. Putinas taip nekenčia Ukrainos. Propaganda apie benderininkus ar nacius Ukrainoje, skirta silpnapročiams mariams, prašaliečiams ir kitiems Rusijos kaimo mužikams. V. Putinas patalogiškai nekenčia išdavikų. Prisiminkite, kodėl prieš atiduodamas S. Skripalių anglams, pagal šnipų mainų programą, pareikalavo parašyti prisipažinimą, kad jis yra tėvynės išdavikas. Po bandymo jį nunuodyti, Rusija buvo apkaltinta terorizmu, V. Putinas aiškino, kad Skripalius yra ne šiaip išdavikas, o padugnė, kurį reikia traiškyti. Į Ukrainą jis žiūri lygiai taip pat, t. y. kaip į didžiausią Rusijos išdavikę, todėl nekenčia jos visa savo kagėbistine natūra. Kodėl?! Nedaug kas žino, kad Sovietų sąjungoje buvo 6 raketinės armijos, 5 Rusijos federacijoje, viena – Ukrainoje. Žlugus Sovietų sąjungai, didžiausias L. Kravčiuko… Skaityti daugiau »

Šlovė rusų kariams!

Per parą net 1000+ ukronacių tapo trąšomis saulėgrąžoms. Tiesio smagu!
Минобороны оценило потери ВСУ за последние сутки более чем в 1 тыс. человек. Среди уничтоженной военной техники в сводке упомянуты три танка (в том числе один Leopard), три артиллерийские системы М777, две САУ Krab, САУ AS-90, две САУ «Гвоздика». В районе Куроедовки и Новоселовки сбиты два самолета Су-27 воздушных сил Украины.

Apsišiko ir apsitapšnojo ukrai su kontranastūpu

Pagal pirminį Ukrainos karinės vadovybės planą ginkluotosios pajėgos, pralauždamos rusų gynybą, turėjo judėti maždaug 30 kilometrų per dieną greičiu. Buvo tikimasi, kad per keturis mėnesius gynėjai įžengs į laikinai okupuotą Krymą. „Jei pažvelgtumėte į NATO vadovus ir matematinius skaičiavimus, kuriuos atlikome [planuodami kontrpuolimą], keturių mėnesių turėjo pakakti, kad pasiektume Krymą, kovotume Kryme, grįžtume iš Krymo, įeitume ir vėl išeitume“, – „The Economist“ sakė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Valerijus Zalužnyj. Anot jo, problema kilo pačioje pradžioje – kontrpuolimo pradžioje mūsų kariai užstrigo neregėtuose minų laukuose pagrindinėje puolimo linijoje, pietuose Azovo jūros link. Tada V.Zalužnas nusprendė, kad „tikriausiai kažkas negerai su mūsų vadais, todėl kai kuriuos iš jų pakeitė“. „Tuomet pagalvojau, kad galbūt mūsų kariai netinkami tokiai užduočiai, todėl perkėliau juos… Skaityti daugiau »

Paul Casimir

Kiek čia furmų subėgo…

Sergey Lubarsky
32
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top