Kastytis Braziulis | Alfa.lt
„Tavo žmona kameroje pasikorė“, – STT pareigūnai tardymo metu pranešė sulaikytam įtakingam ir žymiam politikui.
„Tavo vaikas ligoninėje“, – STT pareigūnai tardymo metu informavo policijos pareigūnę, kai ji paprašė jų leidimo susisiekti su mažamečiu sūnumi.
„Savo vaiko nematysi kelis mėnesius“, – pareigūnas tvirtino mamai, vienai auginančiai vaiką, kai ji paprašė leidimo paimti vaiką iš darželio ir nuvežti savo motinai.
Mūsų teisėsaugos naudojami tardymo metodai – įdomi ir labai svarbi tema. Kol kas jos niekas neišvystė ir giliau nepasikapstė. Tardymo metodai nėra aprašyti jokiuose įstatymuose. Apie juos mažai kas žino. Tačiau juos labai gerai žino bei savo kailiu pajuto grupė žmonių, kurie buvo pakliuvę į STT ar kitų teisėsaugos pareigūnų rankas.
Įdomiausia tai, kad šie žmonės baiminasi kalbėti, bijo pasakoti, kaip jie buvo tardomi, kaip su jais elgtasi. Jie viską pasakoja tik su viena sąlyga – kad nebus išduoti. Pasirodo, teisėsauga po ypatingų tardymų išsireikalauja iš jų raštiškų pažadų niekam neatskleisti, kas įvyko pareigūnų kabinetuose ir kamerose. Nežinau, koks tai yra dokumentas ir koks įstatymas reikalauja slėpti informaciją apie žmogaus laikymą areštinėje ir jam pritaikytus tardymo metodus. Aš tokio reikalavimo negirdėjau. Greičiausiai jis yra išgalvotas ir neteisėtas. Tai turėtų pasakyti advokatai ar kiti teisininkai.
Ikiteisminiai tyrimai, ypač tie, kuriuos atlieka STT, prasideda garsiai ir skambiai. Jų pradžioje viską ištrimituoja, o kartu gal ir žmogaus orumą pažemina, tiek televizijos kanalai, tiek ir spauda, ir žinių portalai, ir radijas. Kelias dienas žiūrime ir girdime, kaip žmogus su antrankiais ant rankų, lydimas dviejų kaukėtų pareigūnų (vos ne „žaliųjų žmogeliukų“), yra vedamas į teismą ar iš teismo. Visa Lietuva kalba apie didelį atskleistą nusikaltimą, apie nedorėlį, pagautą korupcininką ir nusikaltėlį.
Vėliau, po kelių mėnesių, žmogus paleidžiamas į laisvę. Byla tyliai nutraukiama ir atiduodama į archyvą. Viskas, pasaka apie atskleistą didelį nusikaltimą ir pagautą nusikaltėlį baigta. Taip ir lieka neaišku, ar buvo nusikaltimas, ar jo nebuvo, ar žmogus yra švarus ir doras, ar blogas. Niekas nėra aišku.
Aišku tik tiek, kad žmogaus likimas sulaužytas, kad žmogus apšmeižtas, apdrabstytas purvais ir paliktas likimo valiai. Niekas jo nereabilituoja, niekas jam neištiesia rankos. Niekas netiria ir nesiaiškina, kas iš tikrųjų įvyko. Žmogus ne tik viduje būna palaužtas ir sulaužytas, bet ir visa jo aplinka būna sudarkyta. Visi stengiasi jį užmiršti, laikytis nuo jo kuo toliau ir atokiau. Kas ten žino, per jį gal ir aš problemų turėsiu – taip mąsto daugelis.
Viešumoje kartais pasirodo informacijos apie naudojamus tardymo metodus. Skaitome apie juos spaudoje, o kiek jos yra ne viešumoje, kiek žmonės papasakotų, jeigu jie išdrįstų kalbėti! Dabar žinome, kad pareigūnai nuolat baugina žmogų, pasakoja, kad, jeigu jis neprisipažins, laukia baisūs laikai, kameros, griežti ir pikti banditai, neleidžia jam susisiekti su artimaisiais, meluoja apie artimuosius ir neva juos ištikusias itin dideles bėdas. Tai yra psichologinis šantažas. Toks pasakymas, kaip neimk brangių drabužių ir batų, nes vis vien juos iš tavęs banditai atims, ne kriminalinio mąstymo žmogų nuvaro į neviltį ir iš karto gali palaužti.
Žmonės pasakoja, kad yra baisesnių tardymo metodų. Įtariamiesiems neduoda valgyti. Per parą jie gaunantys stiklinę vandens ir duonos riekę. Taip daryti yra draudžiama. Tai pažeidžia žmogaus teises ir laisves. Taip atsitinka tuomet, kai žmogus yra vežiojamas iš vienos areštinės į kitą. Ryte jį paima iš vienos areštinės, o vakare pristato į kitą, esančią kitame mieste. Niekas nėra pasirūpinęs maistu, nes niekas nežino ką, kas ir kada atveš. Kitas naudojamas metodas – įtariamajam neleidžia miegoti. Jį nuolat tardo arba netardo, o tik sėdi šalia ir kalbasi. Pareigūnai keičia vieni kitus, o žmogus pasilieka. Sako, kad tai gali tęsti kelias dienas. Tęsti, kol žmogus palūš ir bus pasirengęs viską prisipažinti, o greičiau prisiimti visus nusikaltimus, kiek tik jam nurodys pareigūnai. Jis nori, kad kuo greičiau pasibaigtų košmaras.
Kodėl taip elgiasi pareigūnai? Ko jie siekia? Galime iškelti kelias versijas. Atsakymą į šį klausimą galėtų duoti išsamus Seimo tyrimas. Pirma versija – pareigūnai vykdo konkurentų ar oponentų užsakymus. Yra verslininkų, kurie nuolat kovoja dėl rinkos, dėl valstybės užsakymų. Jie naudoja pačias įvairiausias priemones, kad tik galėtų sunaikinti konkurentą. Yra oponentų politikų, kurie kovoja dėl vietos po saule. Jie taip pat gali pasinaudoti parsidavėlių pareigūnų paslaugomis. Iškelti baudžiamąją bylą, atlikti kratas, parodyti per televiziją ir aprašyti spaudoje, o taip pat palaužti žmogų psichologiškai – labai efektyvi priemonė. Keisčiausia yra tai, kad, suėmus, areštavus, ištardžius, o vėliau paleidus žmones į laisvę, niekas nepasikeičia. Pasikeičia tik kišenės. Pasikeičia tik žmonės, kurie užėmė aukštus postus, arba bendrovės, kurios vykdė vienus ar kitus užsakymus. Korupcijos procesas, jeigu jis toks buvo, išlieka.
Antra versija – pareigūnai nesugeba ir nemoka surinkti įrodymų. Jie nemoka dirbti taip, kaip reikalauja įstatymas. O rezultatų jie nori. Tuo labiau, kad rezultatų iš jų reikalauja vadovai. Todėl jie daug negalvodami ir uždarinėja žmones į cypę, bando palaužti juos psichologiškai. Kas ten žino, o gal nuskils, gal prisipažins? Tuomet darbas bus padarytas. Estafetę perduosime teismams. Juos suprasti galima, tačiau pateisinti – tikrai ne.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
