Bernardinai.lt
Estai ir suomiai neturi būsimojo laiko. Gyvena čia ir dabar, dėdami pamatus ateičiai. Nemano, kad yra maža tauta, kuriai gresia pavojus išnykti, priešingai, teigia: Mūsų daug, net 1,3 mln., mūsų tauta stipri, gyvybinga, o savo valstybės strategijose aiškiai formuluoja tikslą – kad estų tauta gyvuotų per amžius. Taip aiškiai ir paprastai įvardydama savo svarbiausią nacionalinį interesą, neklaidžioja savo tapatybės paieškų labirintuose kaip mes: Lietuva – drąsi šalis, Lietuva – sumani šalis. Pasitikdama savo valstybės šimtmetį, neieško įkvėpimo nežinomoje ateityje. Ir vertina savo estiškumą, savo tapatybę, kantriai ir nuosekliai stiprindama savo tautą ir valstybę.
Žinoma, galima teigti, kad kaimynų kieme ir žolė žalesnė, ir viskas jiems geriau pavyksta, ir apskritai, iš šalies žiūrint, kaimynams geriau sekasi. Visgi akivaizdūs keli dalykai: mūsų gyvenimą valstybėje lemiame mes patys, deleguodami savo galias pačių išrinktiesiems. Kiekvienu savo veiksmu, kiekvienu apsisprendimu (arba neapsisprendimu) sukuriame sąlygas, kuriomis esame ir būsime. Nesirinkdami nieko arba, kaip dažnai siūloma, rinkdamiesi geriausią blogybę iš blogybių – ar tai būtų staiga išdygę gelbėtojai šoumenai, ar dešimtmetį tie patys, nieko gero nenuveikę valstybei, žinant, kad ir toliau nieko gero nenuveiks.
Iš sovietmečio esam paveldėję nuostatą, kad geriausi į politiką ir valstybės tarnybą neina – ar tai būtų Seimas, ar vykdomosios valdžios institucijos, kad politika yra nešvarus dalykas, kurį gali rinktis tik karjeristai ir savanaudžiai, kurie kitose srityse nelabai ką geba nuveikti. Vienintelė kaina, kurią jie už tai moka, – pakeiksnojimai ir panieka. Savigarbos ir savivertės stoka, valstybės tapatinimas su valdžia, nihilistiškas požiūris į tautą ir valstybę, moralinių vertybių nuvertinimas, gyvenimo matavimas ne prasme, o nauda ir sėkme lemia sprendimus, veiksmus, taip pat užkoduoja ir gyvenimą savo šalyje be jėgos, vizijos ir krypties.
Didžiulę socialinę dezintegraciją, beviltiškumo jausmą, kad savo valstybėje nesijaučiame gerai, liudija ir tarptautiniai bei nacionaliniai tyrimai: Europos socialinio tyrimo duomenimis, asmeninės ir socialinės gerovės indeksas Lietuvoje vienas žemiausių iš 29 šalių. Skalėje nuo -1 iki 1 pasitenkinimo gyvenimu indeksas yra -0,36 (kaimyninėje Estijoje – dvigubai, Lenkijoje – trigubai didesnis), emocinė gerovė -0,28 (Estijoje -0,06, Lenkijoje -0,0), gyvybingumas -0,12 (Estijoje dvigubai, Lenkijoje 6 kartus didesnis). Ir neatsitiktinai gerovės vertinimo skirtumas tarp tų visuomenės grupių, kurios gauna didžiausias ir kurios gauna mažiausias pajamas, yra vienas didžiausių – šiuo rodikliu mus lenkia tik Vengrija, Bulgarija ir Albanija.
Kasmet didėja Lietuvos gyventojų dalis, atsidurianti skurdo rizikos grupėje: darbingo amžiaus žmonių (25–49 metų) skurdo rizikos grupėje – beveik penktadalis Lietuvos žmonių (19 proc., yra didžiausias nuo 2012 m.), pensinio amžiaus žmonių skurdo rizikos grupėje – ketvirtadalis (25 proc., didžiausias nuo 2009 m.), o vaikų – net beveik trečdalis (28,9 proc., didžiausias nuo 2004 m.).
Nors Lietuva sukuria didesnį nei kaimynės Estija ir Lenkija BVP vienam gyventojui, jo paskirstymas neteisingas ir nesolidarus, lemiantis didžiulę socialinę atskirtį. Lietuvos žmonės nesijaučia saugūs tokiose gyvenimo situacijose, jei prarastų darbą, išeitų į pensiją ar susirgtų. Tai yra tais atvejais, kai patys negalėtų pasirūpinti savimi.
Blaiviai vertindamas dabartinę situaciją, instinktyviai imi galvoti apie gyvenimo savo šalyje atramas – dėl ko verta Lietuvoje gyventi. Nelaimėliai ir nelaimingi savo valstybės kurti negali. Negerovių vardijimas ar kaltinimai veda į destrukciją ir niekada problemų neišsprendžia, šūkiai – taip pat.
Klausdami savęs, dėl ko verta tverti savo dabartį Lietuvoje, neišvengiamai kreipiame dėmesį į tai, kas iš esmės vertinga, brangintina, kas teikia atsparumo. Pirmiausia – tai mūsų vieta, tiek geografine, tiek dvasine prasme. Lietuvis negali tverti be savo vietos, be savo namų. Mūsų papročiai ir tradicijos, palaikančios pastovumo, tvarumo, saugumo, bendrystės su šeima ir giminėmis jausmą, žinojimą, kad nesi vienas, bet rūpi ir esi reikalingas. Mūsų darbštūs žmonės, kasdien kuriantys gyvenimą sau ir savo vaikams. Mūsų kalba, kuria perduodam vieni kitiems ne tik mintis, bet ir prigimtą pasaulėjautą. Mūsų istorija, kuri perduoda mums pasakojimą, kad visais laikais lietuviai rūpinosi savo tėvyne, dėl jos kovojo, jos dvasią okupacijose palaikė, nepriklausomybės laikotarpiais valstybę stiprino. Nesame nei maži, nei silpni. O tai, kad nuolat girdim, kad turim būti panašūs į suomius ar švedus, tik rodo, kad praradom savisaugos ir savivertės jausmą – būti savimi, oriais lietuviais, besididžiuojančiais savo tapatybe.
Technokratiniais ir vadybiniais sprendimais valstybės nesukursim – nei krypties, nei ateities perspektyvos. Labiausiai trūksta ne vadybininkų biurokratų, o valstybiškai mąstančių idealistų, kurie ryžtųsi eiti į politiką iš pareigos, kaip prieš pusantro tūkstančio metų rašė Platonas. Ir svarbu, kad tokių asmenybių būtų kuo daugiau, kad jų būtų kritinė masė.
Apie Lietuvos perspektyvą – kito pasirinkimo, kaip atsitiesti, neturime – tik atkakliai, kantriai ir kryptingai stengtis keisti neteisingą, žmogaus gyvenimą sunkinantį valstybės tvarkymą, įveikti destrukciją ir savinieką. Sąmoningai apsisprendžiant, suvokiant kryptį ir prasmę.