Netiesa, kad konspiracijos teorijomis tiki vien dešinieji 🙂
Štai pavyzdys visai šviežios kairiosios konspiracijos apie tai „kas man atsitiko“, kad, nors ne kartą pasisakiau prieš homofobines ar seksistines politines iniciatyvas (dar tada, kai absoliuti dauguma aktyvistų tylėjo, tad nebuvo tokios problemos kaip išsitepimas jų partikuliariais interesais ar šūkiais, nei tokios naudos kaip karjerytė), dabar jų plakatukų laikyti nenoriu ir po „F*uck the police“ sąmoju nepasirašau.
Pasirodo, man atsitiko štai kas (Lina Žigelytė, beje, seniausiai mane blokuoja, bet tas jai nesutrukdė tapti šiuo klausimu geriausiai informuotu žmogumi pasaulyje): mane įbaugino nuolatiniais reidais policija! 😀
Kokiais reidais, kada, kur? Na, buvo vienas vienintelis (ir ne policijos!) 2009 m. dėl to anoniminio skundo, apie kurį žino visi – reikalas viešas, pasibaigęs tą pačią dieną atsakingų asmenų atsiprašymu „dėl nesusipratimo“, o aš viešai iš to pamėginimo pagąsdinti išsityčiojau medijose.
Ne, veiksmas vyko ne Naujininkuose ir ne mano mamos bute – čia Žigelytės informatoriai šlubuoja 🙂 (įdomu, kad jiems apskritai prireikė prikurti šią detalę: matyt, kad atrodytų tikrai informuoti patikimai). Po to sekė ilgi 2009, 2010, 2011, per kuriuos neparašyta nieko piktinančio kairįjį aktyvizmą – atvirkščiai. O dar po to atėjo 2012–2013 ir mūsų keliai išsiskyrė. Tai jau matyt, kad man kažkas taip liepė – policija, kas gi daugiau? 😀
Argi gali būti, jog, pvz., nepalaikau Stambulo konvencijos dėl priežasčių, kurias viešai išdėsčiau? Ne ne, tikros priežastys privalo būti slaptos, nematomos, asmeninės, gėdingos, nesusijusios su aptariamo dalyko turiniu ir primityvios, kaip kad botagas ar pyragas.
Perskaičiau ir mano akys nusirito po stalu.