Mažame atokiame mūsų miestely būta seno keistoko prietaro: kas nusipjaus pirštą – po mirties atgims avinu. Todėl taip daryti žmonės vengdavo.
Laikai pasikeitė, jaunesni pamatė pasaulio, paragavo mokslų sostinėje, kai kurie net laipsnius įgijo – sugrįžo ir kad ims juoktis: avigalviai jūs (kreipiasi į prietaru tebetikinčius miestelėnus), na, kas per kvailystė? Niekuo jūs po mirties neatgimsite (moksliškai įrodyta), ir ką bendro – ką bendro?! – avinas turi su pirštu?! Tai kodėl, chi-chi, jo nenusipjovus?
– Štai, žiūrėkite – nusipjoviau ir dar gyva! – rašo mokslų daktarė instagrame prie pjūvio nuotraukytės.
– Aha, ir aš! Jau, matyt, avinu pavirtau! – krizena žinomas intelektualas feisbuke, o du šimtai stilingų draugų deda like.
Mada pasklido, greit beveik pusė gyventojų nusipjovė po pirštą ir išdidžiai vaikštinėdavo atkišę jį kaip kilmės sertifikatą, su panieka raukydamiesi prietaringųjų adresu, net užeiti į tas pačias kavines šiems uždraudė.
Bėgo metai. Žmonės mirė ir gimė. Mirė ir gimė.
Kartą užklydęs keliautojas užsirašė dienorašty: gražus miestelis, žmonių, tiesa, visai nebedaug, bet maisto jie nestokoja – apylinkėse ganosi įspūdingos avinų bandos.