Iš pradžių – trumpai
In a nutshell. Vakarų teisės tradicija sąmoningai ir išmintingai nemėgina reglamentuoti piliečių minčių, įsitikinimų, fantazijų, asociacijų, jausmų ar norų – tik veiksmus: baudžiama tik už tam tikrus poelgius, ne už manymus, nuostatas, vidinius krustelėjimus ir prielaidas, kurie taip pasielgti paskatino.
Stambulo konvencija tuo tarpu yra sąmoninga pastanga, smurto prevencijos pretekstu, šitą tradiciją pakeisti sukuriant institucinius kontrolės mikromechanizmus ir poveikio priemones, nukreiptas būtent į teisės neliečiamą asmens „vidų“ – į tai, kaip žmonės supranta save ir kitus, ką jie (esą) mano apie žmonas, vyrus, sūnus, dukras, merginas, vaikinus, ko jie kartais nori, kaip jaučia, iš ko juokiasi, apie ką svajoja.
Bausti už smurtinius veiksmus nebepakanka – reikia prižiūrėti „kas į tai atveda“ ir pasirūpinti, kad neatvestų. Kitaip tariant, išsireikalauti emociniu šantažu („Tu ką – už smurtą?! Tu ką – moterų nekenti?!“) žalios šviesos palengva suleisti čiuptuvus į tą vidinę erdvę, kuri yra bet kokios – politinės ir asmeninės – laisvės prielaida ir sąlyga.
Kadangi dabar „Delfyje“ ir vėl pasakojami „8 dalykai, kuriuos turite žinoti apie Stambulo konvenciją“ – ir jie visi, žinoma, turėtų nepalikti abejonių, kodėl ji pageidautina ir labai reikalinga – tai pasinaudosiu proga priminti, ką iš tiesų turite žinoti, ką rašiau prieš beveik 3 metus ir ko labai pasistengta nepastebėti.
Nida Vasiliauskaitė. Stambulo konvencija: kas ką nutyli
Su politikais diskutuoti nėra labai prasminga: jie čia ne tam, kad mąstytų, o tam, kad „atstovautų“.
T. y. reikiamais intervalais garsiai (ir, pageidautina, jaudinančiai, vaizdingai) išrėkinėtų tezę, kurią jiems į burnas įbruko tie, už kuriuos jie „stovi“ – skolina savo veidą ir kūną, kad užsakovams to patiems daryti nereikėtų, kad saugiai gyventų šešėlyje.
Bet „atstovavimą“ ir jo raiškos būdus aptarti verta: idant ir „plika akimi“ pasimatytų, kad viešos „diskusijos“ dėl primygtinai siūlomų dalykų yra kas tik norite, bet ne racionalus racionalių piliečių informavimas apie tai, kas jiems geriau.
Pvz., socialdemokratės Vilijos Blinkevičiūtės straipsnis Stambulo konvencijos proga yra tiksliai tai – „atstovavimas“, buvimas konvencijos gramofonu.
Ne argumentacija, ne įtikėjimas ginamu reikalu (tada reikėtų dėti pastangas suprasti ir pamatyti, kad aplink pasitaiko ne tik priešingos stovyklos gramofonų, bet ir gyvų žmonių, kurie turi visai vertų dėmesio priežasčių būti oponentais, o ne, vietoje jų, „tiesiog“ troškimą smurtauti), yra to straipsnio kraujas ir kaulai, o „įmušinėjimas“ pakartojimu paprastučių klišių ir emocingas rankų grąžymas graudenant, barant, smerkiant, gąsdinant.
Būtinai pranešant dar ir apie dėl priešiškumo Stambulo konvencijai esą sukilusius „jausmus“, palydėtus retoriniais klausimais („[…] kiek moterų dar turi būti sumušta, nužudyta ar išprievartauta, kad būtų ratifikuota […]?“; tai vyksta, nes vis dar neratifikuota, ratifikuosime – ir nei vienos!).
Yra, matote, toks pasirinkimas: tarp Gėrio (Lietuva su Stambulo konvencija) ir Blogio (Lietuva be Stambulo konvencijos) – jūs visiškai laisvi pasirinkti laisvai balsuodami, tačiau kaip drįstate (jūs, tamsūs atsilikę patriarchalai!) nepasirinkti Gėrio arba nemanyti, kad tai – Gėris?! („Man labai liūdna ir gėda…“ – tik labai blogas pilietis gali pristigti empatijos politikei, kuriai „liūdna ir gėda“, ir nenorėti padaryti taip, kad ji ir vėl giedrai nusišypsotų; gėdykis pats, skaitytojau!).
Nesusipratimams išsklaidyti pacituojamas Europos Komisijos vicepirmininkas Fransas Timmermansas: konvencija yra nieko daugiau ir nieko mažiau – tik moterų apsauga nuo smurto. Ne, ne tik, ir ne, ne apsauga (kodėl – rašiau ir aš, ir niekas, mano žiniomis, nebandė nuneigti ten vardijamų priekaištų, nė karto – vieninteliai priekaištai, kuriuos konvencijos šalininkai teikiasi pastebėti, tėra kai kurių konvencijos priešininkų skleidžiama isterija, homofobija ir kvailystės, nes į kvailystes ir isteriją atsakinėti nereikia, pakanka juoktis; patogu „diskutuoti“ su tais, kurie neverti diskusijos, kai ir pats esi nevertas arba neįgalus jai).
Nesvarbu, kas taip sako – vicepirmininkas ar pats pirmininkas. Titulas teiginiui teisingumo neprideda.
Titulas – ne argumentas. Kad konvencija yra kaip tik ir gerokai daugiau, ir gerokai mažiau nei „tik“ [moterų apsauga nuo smurto] – nesunku įsitikinti kiekvienam, ją atsivertusiam. Tad toks patikinimas yra visai panašus į sąmoningą panieką pasisakymo klausančiai publikai: esą ji patikimai faktiškai neraštinga.
Kaip ir ne kontrargumentas – pastabą iš konvencijai priešiškos LR Seimo narių grupės deklaracijos (savo ruožtu, nepriimtinos), jog „iš esmės visos konvencijos nuostatos, kurios skirtos moters apsaugai nuo smurto, jau yra tapusios Lietuvos nacionalinės teisės dalimi“, užjuokinėti retoriniu „Ir ką? Ir viskas čia, Lietuvoje, gerai?
Smurtas artimoje aplinkoje menksta […]?“ Ne kontrargumentas, nes taip, Lietuvos teisė išties seniai draudžia smurtą, prieš moteris ir ne moteris, o faktas, kad smurtas iš pasaulio nedingo, įrodo ne kad nedraudžia ir nebaudžia, o kad draudimai nepanaikina reiškinio, kaip kad draudimas žudyti nepanaikina žmogžudysčių (ir nei penkiskart pakartotas, nei ratifikuotas papildomomis sutartimis, nei apskųstas Europos Tarybai, nei pastiprintas žiauriausiomis bausmėmis nepanaikins).
Iš V. Blinkevičiūtės teksto aišku tik viena: konvenciją būtina kuo skubiau ratifikuoti, nes (a) visur vien smurtas (jei esi moteris), kurio stebuklingai neliks konvencijos dėka (kodėl, kaip – negrindžiama), (b) jokių kitų priežasčių jos neratifikuoti niekur nebuvo ir negali būti išsakyta (faktinė netiesa), išskyrus vienintelę, kurios iš tiesų niekas niekada neišsakė – „norą smurtauti“ ir „neapykantą moterims“.
Nebent – dar vengimas skirti „papildomus finansinius ir žmogiškuosius išteklius“, nors toks vengimas visiškai racionalus, jeigu yra pagrindo manyti, kad tie ištekliai problemos (buitinio smurto), kuriai skiriami, anaiptol neišspręs ir net nesumažins, o tik, savo ruožtu, sukurs papildomų kitokio pobūdžio problemų. Taip pat – įtarti, kad tai šių išteklių įsisavinimo troškimas (o ne humanistinis siekis pagerinti pasaulį) ir yra pagrindinė suinteresuotų grupių (galės gaminti lankstinukus ir plakatus, rengti nieko nemokančius mokymus, gauti stabilų eterį atitinkamoms laidoms bei straipsniams, etatus įvairiose institucijose…) priežastis reikalauti konvencijos ratifikavimo. (c) Jei neratifikuosime, tai – o siaube! – būsime panašūs į Rusiją, o turime būti visa kuo panašūs į Skandinaviją.
„Sąmoningai nutylima, kad vadinamoji Stambulo konvencija apima ne tik kovą prieš smurtą, bet ir smurto artimoje aplinkoje prevenciją ir šalinimą“ – ne, nenutylima, kaip tik realios tikėtinos tokios prevencijos pasekmės ir yra pagrindinis oponentų nerimo šaltinis.
Sąmoningai nutylimi kaip tik šio pobūdžio motyvai neratifikuoti: tiesiog ignoruojami kaip nesantys, nei išsklaidymo, nei bent paviršutiniško atsakymo neverti. Visas dėmesys ir pastangos sutelkiami šaipytis ir pamokslauti apie „tamsumą“, pasigavus naiviausią iš kieno nors baimių ir oponentu pasirinkus kokį nors paprastąjį homofobą arba liežuvio neapverčiantį kaimo alkoholiką, kuris gal girdėjo, kad konvencija pakeis jam lytį.
Ar dar reikia tęsti, kodėl ne apie rūpestį naminio smurto mažinimu bei lyčių lygybės faktiniu didėjimu sukasi visa tai?
Šaltinis: DELFI.lt