Radikalais tapo įprasta vadinti žmones, su radikalumu neturinčius nieko bendra (išbandžiau savo kailiu). Kartais – net nenorinčius nieko keisti, tik esamų konstitucinių principų užtikrinimo (irgi išbandžiau). Radikalumas, beje, savaime nieko bloga – tik formali padėtis esamo „normalumo“ atžvilgiu. Jo turinys gali būti bet koks, priklausomai nuo aplinkybių – nuo to, kas tuo metu „nuosaiku“.
Tad dabar išties pabūsiu (pirmą kartą) radikalu: manau, kad pagrindinė šalies politinė problema čia ir dabar – esama „politinė klasė“, kuriai savaime suprantama, jog ji – protinga ir gimusi auklėti bei valdyti visus kitus „labai kvailus“ bydlo, valdyti kuo griežčiau (nes „labai kvaili“).
Kažkas galbūt pasikeis esmingai į gera tik ją atleidus – visą, su jos stiliuku, skoniu, humoru, bendravimo manieromis ir susikurtu governmentality. Tegu ji sau susiranda naują visuomenę, kur nors kitur.