Pvz., esu aš tam tikras bakalauras su barzdžiuke, aptemptom kelnėm, ant paspirtuko. Dirbu UAB „PR“, gavom užsakymą parduoti „visuomenei“ plytą, tai kuriu planelį kaip čia išpildyt.
Sugeriam su draugais.
„Davai, – sako vienas, – paskelbkime visus, kas nepirks, durniais be išsilavinimo ir pinigų (tai tas pat, haha!). Davai! – susidaužiam.
Ir pradedam.
Ir plušam.
Socialiniuose tinkluose.
Ir LRT.
Ir visur.
Iš pradžių lyg ir sekėsi, bet paskui – kuo toliau, tuo blogiau. Vos prasižiojam – juokiasi. Tamsuoliai, bet vis tiek… Eina sau…
Užsakovai skundžiasi…
Kodėl tokia neteisybė, ką mes darom ne taip?!
Sapnuoju knygą. Storą seną, kokios gyvenime nesu laikęs rankose. Atsiverčiu sapne, randu parašyta: idant ką nors sėkmingai marginalizuotum kaip kvailą, reikia pačiam turėti socialinį kapitalą labai protingo asmens. O mane tokiu nebent Katauskas ir Miliūtė laiko… O jų – niekas…
Pabundu šalto prakaito baloje.