Dvi situacijos.
a) Nuteka į viešumą video, kur vienas moteriausybe nepatenkintų renginio organizatorių neformalioje aplinkoje pratrūksta tema „ką darysim, jei vis tiek mūsų reikalavimų nepaisys“ – jei prireiks, surasim parlamentarų vaikus!
Siaubas! Fe! Koks dugnas! Kokia moralė! Tik padugnės gali šitaip! – šlykštisi pasibaisėjusi švisuomenė.
b) Moteriausybės rėmėjų aplinka visais oficialiais kanalais nuo pat rinkimų, kai išrinko Ne Tą, mobina Ne To žmoną – tai rankinė nemadinga, tai pyragas neskanus, tai „ko lenda“, tai „ko nelenda“, ko tyli ir ko kalba, kol galop priverčia pasiaiškinti KO NESISKIEPIJA – kaip drįsta?! Oficialiai dar neprivaloma, bet neoficialiai „visi suprantame“, che-che! Kiemsargiams gal dar ir neprivaloma, bet būti svarbaus asmens žmona ir nesiskiepyti?! Šito, kaip sau norite, per daug! Koks dugnas, kokia tamsa!
Šviesuomenė susidaužia šampaną didžiai patenkinta sava morale ir išradingumu.
Kai sudėtinga užpulti taikinį – puoli „moteris ir vaikus“: čia tai, kas abi situacijas sieja.
O skiria daugiau dalykų:
1) pirmoje puolimas – tik hipotetinis ir, kol kas niekaip nerealizuotas, ko nepasakysi apie antrą.
2) pirmoje, kaip minėta, vienkartinis ir neoficialus, ko nepasakysi apie antrą.
3) pirmoje – spontaniškas emocijų proveržis, antroje – gerai organizuota sisteminė racionali pjudymo taktika.
4) pirmoje išsakytas kaip desperatiška „galutinė poveikio priemonė“, antroje – pirmutinė poveikio priemonė tiesiog šiaip, savitikslė, tiesą sakant, nes smagu: telkia bendram vakarėliui etišką draugiją.
5) visos priemonės tampa geros kare, kai jis prasideda, bet ne visos geros kaip diplomatija taikos sąlygomis.
6) karo sąlygomis dar ne to būna – dar ne tokių „dugnų“ matė istorija, kareiviai, žinote, būna bjaurūs purvini pikti, bet kai nekare feministinis šviesuomenės frontas mobina „kažkieno moterį“ (nes ji – „tik moteris“ ir todėl lengvas grobis) – tam reikia, kad ateitų 21 amžius, čia jau civilizacinis pasiekimas. Gangsterių gauja tyliai rūko kamputyje: ne, ji saviškiams šito neleistų.