Paprasti, ne itin išsilavinę, ne itin protingi žmonės, esą, vadovaujasi emocijomis, reaguoja spontaniškai, visi kartu – kaip banda, o protingieji – protu: jie patys mąsto, neskuba, tikrina faktus, žvelgia kritiškai, viskuo abejoja ir, jeigu ką renkasi, tai tik argumentų pagrindu.
Pirmieji vakcinuotis neskuba: emocijos stabdo. Paprastos tokios, kaip kad: daiktas eksperimentinis; informaciniame lapely parašyta, kad nelabai ir neilgai tepadės; šalutiniai poveikiai pobaisiai; oficiali statistika ir asmeninė patirtis rodo, kad jei susirgsiu, tai veikiausiai pakosėsiu ir pasveiksiu; politikai jau byloja, kad galo nei skirtumo nebus; o kur dar „sąmokslo teorijos“, pilnos nuorodų, lyginimų, skaičiukų, lentelių…
Antrieji entuziastingai už, nes liepia šaltas grynojo proto balsas: „Ojoj, ligoninės perpildytos!“, „Aš tikiu mokslu!“, „Nebūk tamsuolis!“, „Nori atsidurt lavonmaišy?!“, „Nori, kad bobutės mirtų?!“, „Jei nesiskiepysiu – mirsiu, nes taip IKI reklamoje sako!“, „Valdžia – mūsų tarnas, todėl nemeluoja!“, „Hahaha, sąąąmokslo teorija!“.