Iš pradžių buvo sumanymas išgyvendinti/kriminalizuoti neformalią dimensiją iš dėstytojo/studento, mokytojo/mokinio ir profesinių/darbo santykių: mat kai ne viskas formalu, ne viskas anonimiška ir pagal išankstines taisykles, tai esama landos neteisybėms, neobjektyvumui ir smurtui.
Tiesa, esama. Bet kartu ta pati landa yra ir būtina sąlyga gyvam žmonių, o ne funkcionierių, socialinių vaidmenų ar biorobotų kontaktui – vieninteliam tam, kuris prasmingas, teisingas ir, taip, netgi objektyvus.
Sėkmingai pasitreniruota ir imtasi neformalios gyvenimo srities tiesiogiai: tėvai/vaikai, sutuoktiniai, meilužiai, romantiniai draugai… Čia juk irgi, kai ne viskas „pagal protokolą“ ir kursų atmintinę, kai namas ne stiklinis ir yra pritemdytų kampų, į kuriuos pažvelgti budri valstybės, visuomenės ar bendruomenės akis negali, veši skriaudos ir smurtas: o to leisti negalima!
Ir taip, kilnaus intereso priedangoje, griaunamas pats namas kaip vieta, kur galima būti laisvam ir spręsti ad hoc, ne pagal įstatymą ar lankstinuką, o pagal „širdį ir protą“.
„Įrodykite, kad esate ne robotas“ – iškilus problemai klausia Google ir tik tada, kvailų paveiksliukų testo pagalba, atrakina prieigą. „Įrodykite, kad esate robotas“ – pradeda klausti valstybė ir, kvailų klausimėlių testo pagalba, atrakina bilietėlį „į laisvę“.