Kas nors atkreipia dėmesį, kad tavo siūlomos įstatymo pataisos (projektas, bendro pobūdžio potvarkis…) atveria vartus nepageidaujamoms, gal net pavojingoms interpretacijoms? – Atsiloši, išsišiepi ir sakai, kad tai slippery slope.
Kas nors pastebi, kad apsimesdamas nuoširdžiu dalyko entuziastu, iš tiesų turi konkretų finansinį interesą, nes dirbi atitinkamame sektoriuje? – Atsiloši, išsišiepi ir sakai: Ir į kurią kišenę man įdėjo vokelį?
Atkreipia dėmesį, kad politinis įsipareigojimas „imtis būtinų priemonių […] panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus tam tikra idėja“, de facto įgalina cenzūrą bei viešo ir privataus gyvenimo kontrolę, apie kurių įgyvendinimo technikas ir mastą (kaip tiksliai bus „panaikinama“) galima tik spėlioti? – Atsiloši, išsišiepi ir sakai: Nagi nagi, ir kas čia tie piktieji kontrolės bei cenzūros užsakovai? Prašome pavardėmis!
Klausia, kodėl turėtų savo kailiu išbandyti preparatą, kurio poveikis dar neištirtas (ir tai oficialiai pripažįstama)? – Atsiloši, išsišiepi ir sakai: Tai tu netiki mokslu?! O kad Žemė plokščia – tiki!
Pabaksnoja į keistą virtinę sutapimų – per keistą, kad pavadintume ją atsitiktinumu? – Atsiloši, išsišiepi ir sakai: Aha, visas pasaulis taip ėmė ir susitarė, jo!
Surandi, kad vos prieš mėnesį ar pusmetį kalbėta priešingai? – Atsiloši, išsišiepi ir kalbi tą patį toliau apsimesdamas, kad neišgirdai.
ir t.t., ir pan. Jie tai vadina „kova su propaganda”, arba švietimu. O save – loginiais mąstytojais (čia rimtai).