„Jis juk politikas – manyti taip, žinoma, gali, tačiau privalo suprasti, kad taip kalbėti viešai negalima“, – sakoma apie rasistines, šovinistines, seksistines replikas numetantį ar šiaip kvailystes šnekantį Seimo narį.
Demokratijoje Seimo narys tai todėl turi ir mandatą, kad „atstovauja visuomenei“. Ne kad geras, gražus, protingas, išsilavinęs, įžvalgus ar politines regalijas paveldėjo, o kad „atstovauja“. Kuo? Pažiūromis ir interesais, žinoma. Bet dabar jis „privalo suprasti“, kad yra dviejų tipų mintijimo turiniai: „privatybei“ (kokie tik į galvą šauna, tikrieji) ir „viešumai“, politiniam panaudojimui (iš preegzistuojančio „politinės kultūros“ sąrašo, kuriuo galima netikėti, netgi nereikia tikėti, bet privalu išmokti ir viešumoj į jį kruopščiai įsipakuoti).
Kitaip tariant, jis gauna mandatą, nes neatstovauja: nei jei sėkmingai tikras pažiūras nuslėpė (ergo apgavo rinkėjus, nežinojusius, kokios tikrosios, kad jos skiriasi nuo deklaruotų), nei jei nenuslėpė ir post factum gausiai apie jas čiauška (ergo darosi nepriimtinas viešumai; jei jį už jas rinktų – reikia padaryti nerinktiną, nes „nepolitiškas“, nesupranta, kas „politikui privalu“; jei už jas jo nerinktų – reikia padaryti rinktiną išmokant prisidengti priešingomis).
Vis dar atstovaujamoji demokratija? Pastarosios interesas kaip tik priešingas: ne sušukuoti viešumą primetant „politinę kultūrą“, o skatinti būti viešumoj kandidatus į ją tuo, kuo jie realiai yra – kad už tai gautų pasitikėjimą arba negautų.