Pavyzdžiui, aš – politikė. Einu aukštas pareigas. Mane kritikuoja, manęs nekenčia, sako, kad elgiuosi neteisingai, kad kenkiu valstybės interesams, kad daugybei sugrioviau gyvenimus, kad nieko nesuprantu apie dalyką, kuris man patikėtas. Mieste nedrįstu rodytis be apsaugos. Jeigu išlipčiau iš automobilio papietauti pakelės kavinėje anonimiškai, kaip paprastas žmogus, bijočiau, kad vietiniai tamsuoliai atpažintų ir primuštų ar bent išplūstų.
Dieną dar kažkaip laikausi, o naktimis slegia košmarai, rytais neturiu jėgų keltis iš lovos – mano nuveikti darbai, visas gyvenimas atrodo beprasmis, pati jaučiuosi visiška menkysta, net ir mintis apie savižudybę užklysta. Laimei, turiu labai gerą psichologę: tau depresija, sako. Mes ją įveiksim, sako. Tu stipri, taip būna visoms lyderėms, sako. Apžvelkime tavo gerąsias puses, apsikabinkime ir giliai kvėpuokime. Vaistukų išrašo. Be jų neišgyvenčiau. Bet jų yra, tad išgeriu ir išdidi, įžūli, atkakli, pasipuošusi pradedu naują eilinę dieną – toliau darau ir kalbu tą patį, tik dar įžūliau, su dar platesne fotošopine šypsena, ir nekreipiu dėmesio į pastabas ir priekaištus – tiesiog negirdžiu, vaistukai padeda. „Aš galiu, aš stipri, aš protinga“, – kartoju sau, ir nesvarbu, kad niekas daugiau taip nemano!
Tai va: jos ir jie visos ir visi taip – prikabinti prie savo psichologų…
Jei atkabintume, politiniai reikalai ir vieša atmosfera netikėtai pasikeistų į gera, o „stiprios ironiškos asmenybės“ nugarmėtų ten, kur joms ir vieta.