Ėjo 968-ieji Viešpaties metai.
Didikas, kurio šeima jau tris dešimtmečius valdo mažą mūsų miestelį, sumanė naujovę: laikai neramūs, viskas taip greit keičiasi, žmonės keliauja, sklinda gandai ir ligos – nesaugu, maišosi galvose, reikia kažką daryti. Pvz., uždrausti pasakoti kur nors nugirstas ar sugalvotas istorijas, juokauti, dainuoti dainas prieš tai nepristačius jų didiko patikėtiniams pilyje ir negavus patvirtinimo. Taip pat – išvykti už miestelio sienos (arba sugrįžti namo) prieš tai neišgėrus pilyje pagaminto specialaus nuoviro: jis vienintelis patikimai apsaugo nuo pasaulyje vykstančios velniavos.
Dauguma miestelėnų buvo supratingi – noriai gėrė, noriai deklaravo mintis ir džiaugėsi kaip vaikai, kai pilyje pasakydavo, kad viskas su jais gerai, kad jiems galima. Dėkingumas tviskėjo jų guviose akyse gavus eilinį bilietėlį į laisvę (taip šitą procedūrą mūsuose vadino). Buvo, tačiau, ir piktavalių arba silpnapročių (kaip ir kiekviename miestelyje), kurie vengė ar net patyliukais drįso burnoti smuklėse ir priemenėse, šnabždėdamiesi apie nešvarius pilies valdovo ketinimus.
Dauguma, suprantama, tokio papiktinimo toleruoti nebegalėjo – užsakė daugiau švietimo, surengė miestelio valymą ir įsipareigojo prižiūrėti vieni kitus, kad kartais jų tarpe ir vėl neatsirastų koks atsilikėlis nepraustaburnis.
Jiems sekėsi – kiekviename skersgatvy radosi vis išmanesnių patikros punktų, gudresnieji aptiko, kad ne tik gatvinių kalbų turinys ir tonas, bet ir daugybė senovėje nekaltais laikytų ir todėl nekoordinuotų, paprastų veiksmų, kaip kad žingsniavimo gatve tempas, kasymosi kryptis ar nepridengta galva, gali kelti pavojų mūsų trapiam bendrabūviui ir pačiai piliai, todėl (ačiū jiems) parengė išsamias jų atlikimo taisykles, o už pažeidimą – sankcijas.
Nuovirų atsirado vis geresnių, vis tobulesnių ir patikimesnių – žmonės karščiuodavo, vemdavo, šlitinėdavo, bet buvo saugūs, laisvi ir vis dar gyvi. O ką daryt tiems vargšams ten, už kalnų, kurie neturi tokio gero didiko?