„Mes esame demokratinė šalis, kurioje tai, kas bus Vyriausybės vadovas, kas bus komitetų pirmininkai, sprendžia rinkėjai per rinkimus. Dabar rinkimų rezultatai yra tokie, ir jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka šie komitetų pirmininkai, nepatinka ši premjerė ir ministrai – jie 2024 m. galės ateiti ir išsirinkti sau tokius pirmininkus, kurie jiems patinka. Tą patį galės daryti ir tie patys 300 tūkst. žmonių, kuriems dabar nepatinka atsakomybę prisiėmę žmonės… Man atrodo, kad reikia ne tokiu būdu Seime žmones keisti“ (I.Šimonytė).
Taip, frazė nėra tapati antraštei, į kurią buvo redukuota („Nepatinka ši valdžia – 2024 išsirinkit kitą [o kol kas tylėkit]“) ir bando viso labo pabūti demokratinio trivia parafraze. Taip, Seimo nariai keičiami ne parašus renkant. Tačiau susierzinimo, kurį šis pasisakymas sukėlė, esmė – visai ne čia, cinizmas, į kurį sureaguota – ne piktavalių oponentų įfantazuotas, o tikras, tik nemokėta adekvačiai įvardinti kur, kaip ir kodėl.
Tą padarysiu aš. Cinizmas – pačiame adresate „žmonės“ ir kaip teisinga pristatytoje prielaidoje, kurios netiesą visi puikiai supranta: tarsi egzistuotų kolektyvinė esybė „žmonės“, su savo norais, troškimais ir patikimais, kai yra tik atskiri piliečiai, kurių nė vienas niekada ir niekaip negali „išsirinkti valdžios“ – nei „patikusios“, nei „nepatikusios“. Čia kaip pasakyti bekojui: „Nepatinka gulėti čia? Kelkis ir eik“. Šimtui tūkstančių bekojų: „Jūs gi jėga – suformuokit armiją“. Nutaisius naivią miną.