Kai prieš keliolika metų euroskeptikai niurnėjo „Iš vienos sąjungos – į kitą!“ – alergizavau, nes realybė neatrodė bent kiek pateisinanti tokius sugretinimus, o ir niurnesiai išsakinėti ne itin vykusiai.
Tas laikas maždaug sutapo su NK95 atsiradimu , ir tik daug vėliau aptikau keistai komišką struktūrinį paralelizmą tarp savos „narystės“ (kabutėse, nes narystė nebuvo formali) ten ir …ES.
O būtent: atsidurti tuomet NK95 reiškė tik neatstumti pasiūlymo „palaikyti ryšį“ su žmonėmis, kurie pritarė tam, ką rašau, ir deklaravo nuosaikiai (nuosaikiai, ne radikaliai) kairiąsias idėjas, kurios tuo metu mano matytos kaip vienintelė opozicija pastangoms cenzūruoti viešą erdvę (pvz., „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio“ įstatymas), pajuokti konstitucines žmogaus teises, diskriminuoti/segreguoti dėl lyties ar socialinės padėties (prisiminkime R.Dagio „bambalius“), tyčiotis iš nekrikščionių ar rusakalbių, įvedinėti visokias tautines mokyklas su tautine matematika, dirbtinai eskaluoti antisemitizmą („Respublikos“ publikacijų serija) ir pan. Tiek tada pakako pelnyti „kairiojo radikalo“, „bolševiko“ ar „marksisto“ etiketei.
TIK NEATSTUMTI: daugiau nieko, jokių įsipareigojimų sutarti visais klausimais ar turėti kai ką daugiau bendra nei šitas minimumas; jokios hierarchijos, jokios subordinacijos, jokių „suderinimų“, jokio vado ar lyderio. Gal bendrai kartais pasirašysime kokią peticiją ar išsakysime poziciją – kiekvienam pasiliekant veto teisę. TIK TIEK.
Kurį laiką ir buvo tik tiek. Bet ZeitGeist blykst ir pasikeitė: paaiškėja, kad kažkas save jau ir vaduku sumojo pasiskirti, neturėdamas tam nei įgaliojimų, nei autoriteto, ir patarimus nariams įsidrąsino dalinti, sparčiai tampančius paauklėjimais, ir į LSDP įstojo, o tada nutarė, kad dėl jų karjerytės ir neįstojusieji turėtų derinti su LSDP savas pozicijas!
Jau nebe „tik tiek“ – jau daug daugiau, dalykai, kuriems niekada niekaip neįsipareigota tada, kai sutikta „palaikyti ryšį“. Of course, I did reject them violently ir taip iš NK95 teliko tik vandens garai ore: requiem aeternam.
O kuo čia dėta ES? Šiaip, niekuo, tik įdomiai panašia slinktimi: stojant – tik laisvo žmonių, prekių, pinigų, paslaugų judėjimo erdvė, žmogaus teisių, demokratijos, politinio saugumo ir gerovės pažadas plius tam tikro kultūrinio bendrumo aromatas apeliuojant į seną gerą europietiškumą (kad ir ką tai reikštų); po kurio laiko – nei laisvo judėjimo (ne tik tarp valstybių, bet ir valstybių viduje), nei (su pagreičiu) demokratijos ir žmogaus teisių, pokarantininė gerovė irgi darosi abejotina, nesame lyg ir formaliai pavaldūs, bet de facto „žinokime savo vietą“, kasdienybės reglamentavimas lyg ir paliktas nacionaliniam ir privačiam lygmenims, bet de facto net skiepytis ar ne nebegali nutarti be „centriuko“ leidimo, o vietoje seno gero europietiškumo – monstriškas biurokratijos, propagandos ir naujakalbės aparatas…