Ama, et fac quod vis („Mylėk, ir daryk, ką nori“) – yra toks ankstyvosios krikščionybės principas. T.y. veiksmą ir jo atlikėją charakterizuoja tam tikra vidinė dispozicija, arba dvasinė kokybė: jei ji yra – viskas, ką jis daro, yra ok, kad ir kaip pasaulio akyse atrodytų, kad ir kokias išorines pasekmes sukeltų, jei jos nėra – viskas veltui, kad ir koks geradaris pasaulio akyse būtum.
Kodėl tai prisiminiau? Ne todėl, kad krikščioniškas. Todėl, kad užgriebia kai ką esminga: kontekste paminklų griovimų, herojų demaskavimo ir smerkimo aptikus juos rasistais, seksistais, klasistais, pedofilais, žudikais, smurtautojais ar dar kokiais blogiečiais buvus. Man visiškai nesvarbu buvo ar nebuvo, kaip labai ar kiek kartų: vienintelis lemtingas dalykas (sprendžiant laikyti jį panteone, statyti paminklą etc.) – dvasinis kalibras, ontologinis rangas: jei jis yra – tedaro, ką nori, joks moraliai blogas veiksmas šio rango nepanaikins ir nediskvalifikuos. Jei jo nėra – tas žmogus galbūt yra geras ir gražus pilietis, šeimynykštis, draugas ir kas tik norite, bet tik tiek: „lapai miške“ (inuendo).