Žodį „dvasingumas“ vartojame taip dažnai, kad net nebegalvojame, ką jis iš tikrųjų reiškia. Mūsų kalbose jis kyšo tarsi koks puošnus kaspinas, kurio funkcija – tik pagražinti tai, apie ką kalbame, bet vargu ar perkeisti.
Paprastai tvirtinama, kad dvasingumą reikia suprasti plačiąja ir siaurąja prasme. Iš tikrųjų vadinamoji „plačioji“ dvasingumo prasmė nenurodo jokio dvasingumo, o tik sielos apraiškas. Dvasingumas susijęs su dvasia, tačiau nebūtinai su viskuo, kas nematoma. Dvasios sritis yra religijos ir idėjų sritis, o sielos „dvasingumas“ gali būti ir pasaulietinis: kultūros, visuomenės, meno, psichologinis.
Žmogus yra dieviškosios Trejybės atspindys – sudarytas iš kūno, sielos ir dvasios (plg. 1 Tes 5,23, Žyd 4,12 ir kitur; žr. taip pat Klemensą Aleksandrietį, Efremą Sirą ir kt.). Aš nežinau kitokio kūrinio gamtoje, kuris būtų panašus į žmogų, bet ne religinis. Nebent nuo žmogaus nurėžtume dvasingumą, tačiau tuomet jis būtų panašus į vieną iš kurių nors gyvūnų, nes nė vienas iš šios kategorijos kūrinių neturi dvasios. Net beždžionė. Sielos ir dvasios požymių nesuvokimas ir pagimdė darvinizmą bei evoliuciją.
Kas būdinga sielai, o kas – dvasiai? Sakoma, kad dvasia – tai sielos akis, nukreipta į amžinybę, o siela – žmogaus vidinė akis, nukreipta į žemiškąjį gėrį.
Vienas iš esmingiausių žmogaus dvasios bruožų – tai religinis jausmas, gebąs prasiskverbti į dvasios pasaulio realijas, intuityviai suvokti metafizinio pasaulio ypatybes. Tai dvasinės patirties vidinio tikrumo jausmas. Kaip minėjau, religinis jausmas būdingas tik žmogui. Jis gali būti iškreiptas, užtemdytas aistrų, nustumtas į pasąmonę, tačiau visiškai išnykti negali.
Kitas dvasios požymis – tai gebėjimas pažinti, veikti idėjų ir esmių lygmenyje. Ir dar vienas – galimybė suvokti Dievą, atsiverti Jam, bendrauti su Juo kaip su Asmeniu.
Sielą glaustai galima apibūdinti kaip proto, jausmų (troškimų, aistrų) ir valios (gynybinės galios) visumą.
Protas, arba intelektas, – vienas iš svarbiausių sielos požymių. Siela reiškiasi per žodinį arba vaizdinį mąstymą; ji neprasiskverbia į daiktų esmę bei dvasinį pasaulį ir domisi tik reiškiniais ir savybėmis. Labai dažnai protas uzurpuoja dvasios sritį ir apsiskelbia vieninteliu pažinimo įrankiu. Protas sprendžia metafizinius klausimus, kurie yra už jo galimybės pažinti ribų. Kodėl netikintieji arba kitatikiai nesupranta religijos, Šventojo Rašto, šventųjų Tėvų pamokymų? Dėl to, kad jie antgamtinius dalykus vertina prigimtiniu protu, iš pažiūros, atrodytų, pagal visus logikos dėsnius, tačiau tai yra žemiškoji logika, nesutampanti su dangiškąja. Ir tik apšviestas malonės protas pamato savo ribas ir galimybes. Jei protas palenkia save dvasiniam regėjimui ir religinėms intuicijoms, jam atsiveria dieviškoji tiesa, prasmės ir simbolių reikšmės.
Jausmai (tiksliau – aistros, troškimai), nepalenkti religiniam jausmui, virsta geismais, malonumų pomėgiu, tamsiomis siautulingomis aistromis, iškreiptu jausmingumu. Išdidumo persmelktas protas tampa aistrų vergu.
Trečioji – valios, veiksmo, gynybinė sielos dalis. Ji turėtų ginti asmenybę nuo blogio, tačiau jos gynybinė galia yra iškreipta ir virtusi egoizmu.
Šios visos sielos galios yra sugadintos nuopuolio, nuodėmės ir veikia priešinga Dievui ir savo paties antgamtinei gerovei kryptimi. Tarp jų nėra harmonijos. Protas, valia ir jausmai tai sutaria tarpusavyje, tai vėl ima aršiai prieštarauti patys sau. Tik per atgailą ir malonę siela susijungia su dvasiniu atsigręžimo į Dievą jausmu, kūnas paklūsta sielai, o siela – dvasiai. Žmogaus širdyje pastatomas sostas Dievui, ir iš ten į visą žmogaus esybę ima srūti dvasinė šviesa (plg. 1 Kor 3,16).
Kaip pradėti tikrąjį dvasinį gyvenimą ir sukaupti dvasingumą? Esminiai dalykai – Evangelijos ir dvasinės literatūros skaitymas ir jų apmąstymai, dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir sakramentuose, gailestingumo darbai ir teisinga malda. Šiuos dalykus reikėtų skirti nuo Rytų ir Vakarų dvasinių tradicijų. Kai kam atrodo, kad jos niekuo ar mažai kuo skiriasi, tačiau pasigilinus Vakarų dvasingumas ne tik labai nutolsta nuo Rytų, bet daug kur ir visai išnyksta, virsdamas vien sielos polėkiais. Labai skiriasi Vakarų vienuolinės tradicijos (pradedant turbūt Pranciškaus Asyžiečio nutolimu nuo tikrojo dvasingumo ir atsigręžimu į juslinius bei išorinius dalykus ir baigiant visišku vienuolystės supasaulėjimu, kai religinis gyvenimas paverčiamas pigia pramoga ), maldos būdai ir pats jų turinys. Tikrasis dvasingumas slypi ne žmoguje, bet Dieve; Jis yra dvasingumo šaltinis.
Šiais liberalizmo laikais yra paplitusi nuomonė, jog visose religijose esama gėrio, kuris galįs būti išganingas, arba kad nors religijos ir skirtingos, tačiau tikėjimas visų vienas ir kad bet koks tikėjimas žmogų gali išgelbėti. Tokios nuomonės su dvasingumu, vadinasi, ir su išganymu nieko bendro neturi, nes visa, kas jose yra, tai sielos kūryba, sielos, nepalenktos dvasiniam jausmui, atskirtos nuo dvasios, gyvenančios disharmonijoje su pasauliu ir jo Kūrėju, vizijos. Tikrojo dvasingumo požymis — tai mokymo, gyvenimo ir tikėjimo sutapimas su Kristaus mokymu. „Kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo“ (Rom 8, 9).
Tai, kas čia suminėta – tėra labai glaustos nuorodos, tik dvasinio gyvenimo punktyrai, paviršius. Mūsų gyvenimas, prasidedantis dvasioje, yra neišmatuojamas ir begalinis. Kad kelias į dvasinio gyvenimo pilnatvę būtų sėkmingesnis, krikščionybėje praktikuojama vadinamoji dvasinė tėvystė. Katalikų tradicijoje ji iškrypo ir išseko, tačiau ir ortodoksai mažai beturi tikrų dvasios tėvų, nes vyraujant krikščionybėje šiuolaikiniam chaosui, sunku išsilaikyti gilioje ir tyroje mokymo srovėje ir išugdyti tokį mokinį, kuris pats taptų geru dvasios tėvu.
Katalikybėje aš pažinojau dvasios vadovų, kurie, nors ir būdami geri kaip žmonės, vis dėlto neturėjo tikros dvasinio vadovavimo patirties, o dažnas – nė tinkamų žinių. Jei dvasios tėvas arba net ir paprastas kunigas labiau domisi politika, kultūros ir meno dalykais, o ne religija, jokio tikro dvasios peno jis net negali duoti, nes gyvena ne dvasinį, o sielos gyvenimą. Neįmanoma duoti to, ko neturi pats.
Tikro dvasinio vadovavimo esmė – tai paklusnumas, visiškas savo valios atidavimas dvasios tėvui. Kaip sakė archimandritas Rafailas (Karelinas), dvasios tėvas mokiniui turi būti tarsi Dievo šešėlis. Jį dažniausiai parodo pats Kristus. Senovėje buvo tokių dvasios tėvų, kurie turėdami mokinį, pasiruošusį visiškai atsisakyti savo valios, galėjo užnešti jo nuodėmes ant kryžiaus. Tačiau dabar jų nebėra arba jie slepiasi, nes žino, kad nebėra tokių mokinių, kurie galėtų jiems visiškai paklusti, kadangi neišpildyti dvasios tėvo patarimai ir palaiminimai gali atsigręžti prieš patį mokinį ir skaudžiai jį nudeginti.
Vis dėlto, jei kas yra pasirengęs prasklaidyti savo sielos gyvenimo miglas ir įsitvirtinti dvasinio gyvenimo kelyje, teskaito ankstyvuosius Bažnyčios Tėvus, geriausia – iki XII a. Tačiau reiktų skaityti ne tam, kad suklijuotum savą krikščionybės viziją arba kokią nors mozaiką iš katalikybės ir ortodoksijos arba net iš protestantizmo, o tam, kad pamatytum šventųjų Tėvų rodomą kelią prie kitų neužterštų krikščionybės šaltinių.