Bernardinai.lt
Nobelio taikos premijos laureatės Malalos Yousafzai kalba, pasakyta per apdovanojimų ceremoniją Osle. 2012 metais talibai pasikėsino į šios tuomet dar penkiolikametės gyvybę, šaudami į galvą už tai, kad ji, nepaisydama jų draudimo, ėjo į mergaičių mokyklą ir gynė šią teisę. Malala išgyveno pasikėsinimą ir tapo vaikų teisės į švietimą veidu.
Bismillah hir rahman ir rahim. Dievo, gailestingo ir geradario, vardu.
Jūsų didenybės, garbūs Norvegijos Nobelio komiteto nariai, brangios seserys ir broliai, šiandien man yra didžio džiaugsmo diena. Nuolankiai priimu Nobelio komiteto sprendimą pasirinkti mane šiam garbingam apdovanojimui.
Ačiū visiems už jūsų nuolatinę paramą ir meilę. Esu dėkinga už laiškus ir atvirukus, kurių vis dar gaunu iš viso pasaulio. Jūsų malonių ir padrąsinančių žodžių skaitymas mane stiprina ir įkvepia.
Norėčiau padėkoti savo tėvams už jų besąlygišką meilę. Ačiū tėvui už tai, kad nepakirpo man sparnų ir leido skristi. Ačiū mamai už tai, kad mane įkvėpė būti kantriai ir visada sakyti tiesą. Tai, mes tvirtai tikime, yra tikroji islamo žinia.
Labai didžiuojuosi būdama pirma puštūne, pirma pakistaniete ir pirmu jaunu žmogumi, gavusiu šį apdovanojimą. Manau, kad esu ir pirmoji Nobelio taikos premijos gavėja, kuri vis dar pešasi su savo jaunesniais broliais. Trokštu taikos visur, bet aš ir mano broliai vis dar dirbame ties šiuo klausimu.
Taip pat esu pagerbta gaudama šį apdovanojimą drauge su Kailash Satyarti, kuris jau ilgą laiką kovoja už vaikų teises – tiesą sakant, dvigubai ilgiau, nei kad aš gyvenu. Labai džiaugiuosi, kad galime stovėti kartu ir parodyti pasauliui, jog indą ir pakistanietę gali vienyti taika ir bendras darbas dėl vaikų teisių.
Brangūs broliai ir seserys, aš buvau pavadinta įkvepiančios puštūnų Žanos d‘Ark – Malalai iš Maiwando – garbei. Žodis „Malala“ reiškia „prislėgta širdgėlos“, „liūdna“, bet, norėdamas vardui suteikti ir šiek tiek laimės, mano senelis visada mane vadindavo Malala, laimingiausia mergaite pasaulyje. Šiandien esu labai laiminga, kad esame drauge dėl šio svarbaus tikslo.
Šis apdovanojimas nėra skirtas tik man. Jis skirtas tiems užmirštiems vaikams, kurie trokšta mokytis, tiems išgąsdintiems vaikams, kurie trokšta taikos, ir tiems negirdimiems vaikams, kurie trokšta pokyčio.
Esu čia tam, kad pasisakyčiau už jų teises, padėčiau išgirsti jų balsą. Dabar nėra laikas jų gailėtis, o laikas imtis veiksmų, kad tai būtų paskutinis kartas, kai matome vaiką, kuriam atimtos teisės į švietimą.
Pastebėjau, kad žmonės mane apibūdina skirtingai. Kai kurie mane vadina mergaite, kurią pašovė Talibanas. Kai kuriems esu mergaitė, kuri kovojo už savo teises. Kai kurie dabar mane vadina Nobelio laureate.
Kiek pati save pažįstu, esu tiesiog atsidavęs ir užsispyręs žmogus, kuris nori matyti, kad kiekvienas vaikas gauna kokybišką išsilavinimą ir kuris trokšta lygių teisių moterims bei taikos kiekviename pasaulio kampelyje.
Švietimas yra gyvenimo palaima bei vienas pirmo būtinumo dalykų. Tokia buvo mano septyniolikos gyvenimo metų patirtis. Savo namuose, esančiuose Swato slėnyje, šiaurės Pakistane, aš visada mėgau eiti į mokyklą ir mokytis naujų dalykų. Prisimenu, kaip ypatingomis progomis su draugėmis puošdavome savo rankas chna. Užuot piešusios gėles ir ornamentus, mes ant rankų rašydavome matematines formules ir lygtis.
Buvome ištroškusios mokslo, nes mūsų ateitis buvo ten – klasėje. Mes sėdėdavome, skaitydavome ir mokydavomės drauge. Mums patikdavo dėvėti švarias ir tvarkingas mokyklos uniformas ir turėti didelių svajonių. Norėjome, kad tėvai mumis didžiuotųsi, troškome įrodyti, kad galime pasistūmėti studijose ir pasiekti dalykų, kuriuos – kai kurie mano – gali pasiekti tik berniukai.
Situacija pasikeitė. Kai man buvo dešimt, Swatas, anksčiau buvęs grožio ir turizmo vieta, staiga tapo vieta, kupina terorizmo. Daugiau nei 400 mokyklų buvo sugriautos. Mergaitėms buvo nebeleidžiama lankyti mokyklos. Moterys buvo plakamos. Nekalti žmonės buvo žudomi. Mes visi kentėjome. Mūsų gražios svajonės peraugo į košmarus.
Švietimas, buvęs teise, dabar tapo nusikaltimu. Bet kai mano pasaulis staiga pasikeitė, pasikeitė ir mano prioritetai.
Aš turėjau dvi galimybes. Viena jų buvo tylėti ir laukti, kol būsiu nužudyta. Kita buvo kalbėti ir tuomet būti nužudytai. Pasirinkau antrąją – nusprendžiau kalbėti.
Teroristai mėgino mus sustabdyti, ir 2012 metų spalio devintąją užpuolė mane ir mano drauges, tačiau jų kulkos negalėjo nugalėti. Mes išgyvenome, ir nuo tos dienos mūsų balsai tik stiprėjo.
Aš pasakoju savo istoriją ne dėl to, kad ji būtų ypatinga, o dėl to, kad ji tokia nėra. Tai daugybės merginų istorija.
Šiandien aš pasakoju ir jų istorijas. Į Oslą kartu su savimi atsivežiau seseris, kurios dalinasi mano istorija; draugių iš Pakistano, Nigerijos ir Sirijos; drąsias seseris Shazia ir Kainat Riaz, kurios kartu su manimi buvo pašautos Swate. Jos išgyveno didžiulę traumą, kaip ir mano sesuo Kainat Somro iš Pakistano, kuri patyrė ypatingą žiaurumą ir smurtą, o jos brolis buvo nužudytas, tačiau ji nepasidavė.
Su manimi taip pat yra mergaitės, kurias aš sutikau per Malalos fondo kampaniją. Dabar jos man yra tartum seserys – mano drąsi šešiolikmetė sesuo iš Sirijos Mezon, kuri gyvena pabėgėlių stovykloje Jordanijoje ir vaikšto iš palapinės į palapinę, padėdama merginoms ir vaikinams mokytis; mano sesuo Amina iš Nigerijos šiaurės, kur „Boko Haram“ gąsdina ir grobia mergaites vien dėl to, kad jos nori eiti į mokyklą.
Nors aš atrodau kaip viena mergina, vienas žmogus, kuris yra penkių pėdų ir dviejų colių ūgio, įskaičiuojant aukštakulnius, aš nesu vienas balsas – esu daug balsų.
Esu Shazia.
Esu Kainat Riaz.
Esu Kainat Somro.
Esu Mezon.
Esu Amina. Esu viena iš 66 milijonų merginų, kurios nelanko mokyklos.
Žmonės manęs klausia, kodėl mergaičių švietimas yra toks svarbus. Mano atsakymas visada yra toks pat.
Ką išmokau iš pirmų dviejų švento Korano skyrių, yra žodis „iqra“, kuris reiškia „skaityti“, ir žodis „nuo wal-qalam“, kuris reiškia „rašiklis“.
Ir todėl pernai kalbėdama Jungtinėse Tautose aš sakiau: „Vienas vaikas, vienas mokytojas, vienas rašiklis ir viena knyga gali pakeisti pasaulį.“
Šiandien pusėje pasaulio matome sparčią pažangą, modernizaciją ir vystymąsi, tačiau egzistuoja ir šalių, kuriose milijonai vis dar kenčia nuo tokių senų problemų kaip alkis, skurdas, neteisybė ir konfliktai.
Iš tiesų 2014-ieji mums primena, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo prabėgo visas amžius, tačiau mes vis dar neišmokome visų pamokų, kurias mums suteikė milijonai prieš šimtmetį užgesusių gyvybių.
Vis dar egzistuoja konfliktai, kuriuose šimtai tūkstančių nekaltų žmonių prarado savo gyvybes. Daug šeimų tapo pabėgėliais Sirijoje, Gazoje ir Irake. Vis dar yra mergaičių, kurios negali eiti į mokyklą Šiaurės Nigerijoje. Pakistane ir Afganistane matome daug nekaltų žmonių, mirštančių per savižudžių atakas ir bombų sprogimus.
Daug vaikų Afrikoje negali eiti į mokyklą dėl skurdo.
Daugelio vaikų Indijoje ir Pakistane teisė į švietimą yra apribota socialinių tabu arba nuo vaikystės jie yra verčiami sunkiai dirbti, o mergaitės – ištekėti.
Viena gera mano mokyklos laikų draugė, esanti mano amžiaus, visada buvo drąsi, savimi pasitikinti mergaitė, svajojusi tapti gydytoja. Vis dėlto svajonė teliko svajone. Būdama dvylikos, ji buvo priversta ištekėti ir netrukus pagimdė sūnų pati dar būdama vaikas – keturiolikos. Žinau, kad mano draugė būtų buvusi puiki gydytoja.
Bet ja netapo… nes buvo mergaitė.
Dėl jos istorijos aš skiriu visus Nobelio premijos pinigus Malalos fondui, padėsiančiam merginoms visur kur įgyti kokybišką išsilavinimą ir skatinsiančiam pasaulio lyderius padėti mergaitėms, tokioms kaip aš, Mezun ir Amina. Pirmiausia lėšų bus skirta steigti mokykloms Pakistane, o ypač mano gimtuosiuose Swato ir Shangla regionuose.
Mano kaime vis dar nėra mergaitėms skirtos vidurinės mokyklos. Noriu įsteigti vieną, kad mano draugės įgytų išsilavinimą, o drauge ir galimybę įgyvendinti savo svajones.
Čia aš pradedu, bet čia nesustosiu. Tęsiu šią kovą tol, kol kiekvieną vaiką pamatysiu esant mokykloje. Po atakos jaučiuosi sustiprėjusi, nes žinau, kad niekas negali sustabdyti manęs, nei mūsų, nes drauge mūsų yra milijonai.
Mieli broliai ir seserys, didūs žmonės, kurie atnešė pokyčių – Martinas Liuteris Kingas, Nelsonas Mandela, Motina Teresė ir Aung San Suu Kyi – kadaise čia taip pat stovėjo. Tikiuosi, kad žingsniai, kuriuos aš ir Kailash Satyarti jau žengėme, mus nuves keliu, kuris taip pat atneš pokyčių – ilgalaikių pokyčių.
Labai viliuosi, kad tai bus paskutinis kartas, kai turėsime kovoti dėl savo vaikų švietimo. Norime, kad visi sujungtų savo jėgas ir paremtų mūsų kampaniją, skirtą tam, kad galėtume išspręsti problemas kartą ir visiems laikams.
Kaip ir minėjau, mes jau žengėme daug žingsnių teisinga kryptimi. Dabar yra laikas padaryti šuolį.
Tai nėra laikas pasakoti lyderiams apie švietimo svarbą – jie ir patys tai žino – jų vaikai lanko geras mokyklas. Dabar yra laikas pakviesti juos veikti.
Kviečiame pasaulio lyderius susivienyti ir paversti švietimą savo aukščiausiu prioritetu.
Prieš penkiolika metų pasaulio lyderiai sutarė dėl pasaulinių tikslų – Tūkstantmečio vystymosi tikslų. Per po to ėjusius metus matėme pažangą. Mokyklos nelankančių vaikų skaičius perpus sumažėjo. Vis dėlto pasaulis koncentravosi ties pradiniu ugdymu, o pažanga pasiekė ne visus.
Kitais metais, 2015-aisiais, viso pasaulio atstovai susirinks Jungtinėse Tautose nuspręsti dėl kito tikslų rinkinio – Tvaraus vystymosi tikslų. Jie sutars dėl pasaulio ambicijų būsimų kartų atžvilgiu. Lyderiai privalo išnaudoti šią galimybę tam, kad garantuotų laisvą ir kokybišką pradinį ir vidurinį išsilavinimą kiekvienam vaikui.
Kai kurie sakys, kad tai nepraktiška, per brangu ar per sunku, o gal net neįmanoma, bet atėjo laikas pasauliui mąstyti plačiau.
Mieli broliai ir seserys, vadinamasis suaugusiųjų pasaulis galbūt tai supranta, bet vaikai – ne. Kodėl šalys, kurias vadiname „stipriomis“, yra pajėgios sukelti karus, bet silpnos atnešti taiką? Kodėl yra lengva duoti ginklų, bet sunku duoti knygų? Kodėl yra lengva gaminti tankus, bet sunku statyti mokyklas?
Gyvendami moderniais laikais, dvidešimt pirmame amžiuje, tikime, kad nieko nėra neįmanomo. Mes galime pasiekti Mėnulį ir galbūt greitai nusileisime Marse. Šiame dvidešimt pirmame amžiuje turime būti ryžtingi, kad kokybiško švietimo svajonė taip pat išsipildytų.
Tad tegu mes atnešime lygybę, teisingumą ir taiką visiems. Ne tik politikai ir pasaulio lyderiai turi prie to prisidėti, bet ir mes visi. Aš. Tu. Tai mūsų pareiga.
Todėl mes privalome dirbti… o ne laukti.
Aš kreipiuosi į viso pasaulio vaikus pasisakyti už savo teises.
Mielos seserys ir broliai, tegu mes būsime pirmoji karta, nusprendusi tapti paskutine.
Tuščios klasės, prarastos vaikystės, iššvaistytos galimybės – tegu šie dalykai baigiasi su mumis. Tegu tai būna paskutinis kartas, kai berniukas ar mergaitė praleidžia savo vaikystę fabrike. Tegu tai būna paskutinis kartas, kai mergaitė yra verčiama per anksti ištekėti. Tegu tai būna paskutinis kartas, kai nekaltas vaikas žūsta kare. Tegu tai būna paskutinis kartas, kai klasės lieka tuščios.
Tegu tai būna paskutinis kartas, kai mergaitei pasakoma, kad švietimas yra ne teisė, o nusikaltimas. Tegu tai būna paskutinis kartas, kai vaikas lieka už mokyklos durų. Tegu mes prisidėsime prie šios pabaigos.
Tegu tai baigiasi su mumis.
Ir tegu mes sukursime geresnę ateitį čia ir dabar.
Ačiū jums.
Parengta pagal nobelprize.org