Be komentarų.
Aušrinė Armonaitė. Teisingas sprendimas
Kartais teisingi sprendimai nebūna populiarūs. O populiarūs nebūna teisingi.
Vertindami istorines asmenybes ir jų veiklą turime suprasti, kad nėra vien juoda ar balta. Sunku, bet turime pripažinti, kad ir tarp Lietuvai nusipelniusių žmonių buvo tokių, kurie savo veiksmais galėjo prisidėti prie neapykantos kurstymo ar net prisidėjo prie nusikaltimų organizavimo bei vykdymo.
Nei Škirpos alėjos, nei Noreikos atminimo lentos, nei kitų atminimo ženklų tema nėra patogi. Tai sunki tema politiškai, bet nuo jos bėgti tai bėgti nuo atsakomybės ir lyderystės.
Dabar aiškiai matome – yra jėgų, norinčių šia tema manipuliuoti, yra tų, kurie reaguodami bando užsidirbti politinių taškų. Sako „reikia diskusijų“. Sakykite, kiek turi dešimčių ar šimtų metų praeiti, kad jau pasakytumėte, jog diskusijų pakako?
Jeigu norime sukurti atvirą, nesusiskaldžiusią ir kiekvieną žmogų gerbiančią visuomenę, reikia imtis lyderystės. Jeigu norime šalies užsienio diplomatijos pažeidžiamumą išlaisvinti nuo „gatvės“ ir „lentos“ temos, reikia imtis lyderystės. Tai ir buvo padaryta Vilniaus Tarybos – Škirpos alėjos, Vilniaus mero Remigijus Šimašius – Noreikos atminimo lentos nuėmimo atveju.
Taip ir matau kai kuriuos veikėjus šiandien plakančius merą, kur nors JAV Kongrese išgirstančius klausimą apie minėtus atminimo ženklus. Taip ir matau, kaip jie atsako, kad jų Lietuvoje jau nebeliko. Tai pozicija, skirta „eksportui“.
„Eksportuojamoje“ pozicijoje – ir žmogaus teisės ir Holokaustas rūpi. Tuo tarpu vidaus vartojimui – viešas plakimas tų, kurie imasi realiai spręsti nepatogius klausimus.
Lietuvių tautos genocidas, kurį vykdė sovietai, ir Lietuvos žydų Holokaustas, kurį vykdė naciai, yra LIETUVOS tragedija. Čia neturi likti „jie“ ir „mes“, ne „lietuviai“ ir „žydai“, ne „jų“ ir „mūsų“ tragedijos. Tai viena didelė XX amžiaus Lietuvos tragedija, kai buvo organizuotai ir metodiškai naikinami MŪSŲ ŽMONĖS, nesvarbu, kokia jų tautybė ir religija. Tai turi NEPASIKARTOTI, todėl atminimo ženklų klausimus turime spręsti šiandien.
P.S. Besidomintiems – prisegu 1941 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais Šiaulių m. ir apskrities viršininko J. Noreikos pasirašytus dokumentus. Kviečiu susipažinti su įsakymais.
P.P.S. Žinau, kad ši žinutė, susilauks purvo vonių neonacių (vadinkime daiktus tikraisiais vardais) grupėse, kuriose ieškoma mano giminystės su KGB. Tai iš anksto jiems pasakau – mano senelis nebuvo KGB’istas Alfonsas Armonas, ir aš giminystės ryšių su juo neturiu. Mano Senelis Kazimieras gyvena ramiai Šiauliuose ir tikriausiai skaito šį postą. Linkėjimai jam.