Parašų lenktynės ir autoritetų nykimo metas
Tai vienas iš populiariausių pandemijos laikotarpio užsiėmimų. Kartu su virtualių akmenų (dėkui, Dievui, dar tik virtualių) svaidymu.
Įdomu būtų suprasti, kas skatina garbius, patyrusius žmones pasirašyti, reiškiant nuomonę apie tai, į ką neturėjo laiko ar galimybių įsigilinti?
Gerai pamenu atmosferą aplink Garliavos skandalą. Nesu gyvai sutikęs ponios Venckienės, tačiau piktinausi, kodėl labai rimtai nepriimami jos teiginiai, juk tiek garbingų žmonių už ją laiduoja. Jei jau pasirašo tokie žmonės, kaip Nijolė Sadūnaitė (labai ją myliu ir žaviuosi), Algirdas Patackas, Robertas Grigas, Jonas Kauneckas, vadinasi, tai rimta.
Deja, ilgainiui įsitikinau, kad mano autoritetai, nors ir puikios asmenybės, tačiau yra mokančių jiems taip pateikti konkrečias situacijas, jog jie aistringai įsijungia į šventą kovą, net neįtardami, kad yra nebūtinai geranoriškų žmonių, kurie juos nukreipia.
Na, o pastaraisiais metais manipuliacijų menas buvo ypač ištobulintas, nors atskirais atvejais veikia labai primityvios temos.
Yra galingas priešas S (Sauronas, Sorošas, LGBT, liberalai, vertybes praradę konservatoriai, Landsbergis ir t.t.) ir jis vykdo galingą puolimą prieš viską, kas šventa.
Gal kas vaikystėje esate žaidę žaidimą „aukščiau žemės”? Tai gaudynės, kai tas, kuris jau netrukus gali būti pagautas, tačiau užlipa ant ko nors ir pasiskelbia esąs „aukščiau žemės“. Šiandien, jei kas susiduria su kritika (paprastai, tikrai teisėta) pakanka pasakyti – S puola, ir „gelbėtojų brigada“ skuba į pagalbą. Ir visai nesvarbu, ar tikrai kas nors puolamas, ar „auka“ tikrai „nukentėjo“ dėl vertybių stuburo ar gindamas Dievą ir Tėvynę.
Atkreipkite dėmesį, jog pastaruoju metu viską bandoma pavaizduoti kaip „totalų puolimą prieš vertybes“: pradedant svarstymus apie gyvūnų gerovę, valstybės paramą testuojant darbuotojus, karantino suvaržymus, visokeriopo smurto prevenciją, bandymą atkurti kurios nors įstaigos normalią veiklą, skirti teisėjus bei kontrolierius ir t.t.
Puikiai suprantu, kad kai pas garbaus amžiaus žmogų, kurio širdis dega Tėvynės meile ir teisingumo karščiu, ateina koks nors gudrus tipelis ir papasakoja: „Dabar blogiau nei sovietmečiu; tiek niekšai nusprendė sugriauti šeimas, Tėvynę, niekina Dievą. Akivaizdu, kad čia yra globalistų sąmokslas, kurį dar Fatimos regėtoja išpranašavo.. Ir visi vyskupai mums pritaria, visi patriotai.. Jūs taip puikiai kovėtės sovietmečiu, be jūsų autoriteto nieko gero nebus ir šiandien…
Detalės nesvarbu, tikėkite, kad kovojate už kilnų reikalą…, – negi galima atsisakyti pasirašyti?
E. Burke sakė, kad idant blogis klestėtų, pakanka, jog geri žmonės liktų pasyvūs. Šių laikų manipuliatoriai įvedė naujovių: idant nebebūtų įmanoma racionaliai diskutuoti, reikia įtraukti gerus žmones į parašų lenktynes bei akmenų svaidymo varžybas, kruopščiai parenkant taikinius.
Tai veda ne tik į sumaištį, bet ir į autoritetų nykimo metą. Buvo laikas, kai žinojau, kad jei mažiau nusimanau kurioje nors situacijoje, galiu pasitikėti tam tikrų žmonių autoritetu ir intuicija. O dabar? Sunkia širdimi, bet dėl jų pačių privalau pasakyti: „Karalius, deja, nuogas“ (nemanau, kad manipuliatoriai galiausiai nugalės nesąžiningos intencijos neišvengiamai ilgainiui susinaikina pačios.