Be komentarų.
Andrius Navickas. Bažnyčia, deklaracijos ir nepatogus popiežius Pranciškus
Šiluvoje, meldžiantis katalikų vyskupams, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas perskaitė „Šiluvos deklaraciją“.
Galima spėti, jog Lietuvos hierarchai taip sureagavo į gausius klausimus, kodėl Lietuvos Bažnyčia neperima popiežiaus Pranciškaus evangelizacinės dvasios? Jei neklystu, tai pirmasis tokio pobūdžio Lietuvos vyskupų paskelbtas dokumentas, kuris savo forma net, regis, pretenduoja šalia Tikėjimo išpažinimo. Tiesa, pats dokumentas turi stiprų nacionalinės politikos prieskonį, tačiau kuris Lietuvos katalikas gali nejausti pagarbos, girdėdamas žodžius: „Šiluva“, „tikėjimas“, „prigimtinis įstatymas“, „šeima“, „dorovinė tvarka“.
Kita vertus, skaitydamas pagalvojau, kaip būtų vertinama Šventoji šeima šiandien ar visiškai atitiktų Deklaracijos kartelę. Jau nekalbu apie nevedusį Jėzų ar šeimą palikusį Simoną (Petrą).
Tačiau kas aš toks, jog kelčiau tokius klausimus? Tad geriau priminsiu tik tai, ką jau per pirmasias savo pontifikato dienas pasakė popiežius Pranciškus. Nepykit, bet labai sunkiai įsivaizduoju jį rašant Deklaraciją, kad ir suręstą iš labai gražių žodžių, bet kažkaip labiau tinkančią Dorovės ministerijai, nei Šventai, vienatinei, apaštalinei, nusidėjėlių Kelio bendrijai.
Popiežius Pranciškus:
Bažnyčia yra dovana ir būtinas buvimo krikščionimi dėmuo. Būti krikščionimi – tai būti kartu su kitais ir dėl kitų. Tačiau ir Bažnyčiai nuolat tenka kovoti su pagundomis. Šiandien Bažnyčia yra išbandoma teologiniu narcisizmu, susitelkimu ties pačia savimi.
Kai Bažnyčioje pradeda nykti saldus ir guodžiantis evangelizavimo džiaugsmas, kai ji pradeda pamiršti, jog ne gėrybių (net ir dvasinių) kaupimas, bet dalijimasis ir dovanojimas per evangelizaciją, yra jos egzistencinis pagrindas, ji tampa tuščiavidurė, pavargsta pati nuo savęs. Pavargusi Bažnyčia nebesugeba gaivinti pasaulio ir yra linkusi dar labiau užsisklęsti, nes įsitveria klaidingo įsitikinimo, kad jos silpnėjimo priežastis – pasaulio, nuo kurio esą būtina gintis, priešiškumas.
Užsisklendusi Bažnyčia, pasak popiežiaus Pranciškaus, gyvena iliuzija, kad ji pati yra šviesos šaltinis, ji gyvena savyje ir sau, pradeda rūpintis savo nuopelnais, užuot puolusi ant kelių prieš Kristų, nenuilsdama ieškojusi Jo.
Labai svarbu atverti duris besibeldžiančiam Kristui, tačiau Bažnyčiai ne mažiau svarbu išgirsti ir tai, kaip Kristus beldžiasi į kiekvienas uždarytas duris iš vidaus, ir trokšta kartu su mumis eiti pas žmones. Didelė pagunda Bažnyčiai stengtis išlaikyti Jėzų Kristų viduje bet kuria kaina, net nepastebint, kad Jis tampa ne Išganytoju, bet kaliniu. Pasiduoti tokiai pagundai – tai naikinti save, nes tikrasis Bažnyčios kelias – tai kartu su Jėzumi eiti į būties pakraščius, tapti kiekvienam vaisinga motina, gyvenančia Jėzaus meilės saldybe ir paguoda.
Šiandien Bažnyčiai ypač reikalinga drąsa atsiverti pasauliui ir eiti ne tik į geografinius, bet ir į egzistencinius žmogaus paribius, kur daug nuodėmės, purvo, skausmo, neteisingumo, abejingumo, kur sunykusios religinės praktikos. Kai Bažnyčiai tokios drąsos pritrūksta, ji sukasi vietoje kaip žaislinis vilkelis ir galiausiai suserga. Turime pripažinti, kad tų blogybių, kurios išryškėja bažnytinėse institucijose, šaknys – būtent teologinis narcisizmas.
Popiežius Pranciškus nuolatos kartoja, kad dvasininkas negali tapti vien administratoriumi. Kai krikščionis tampa vien tik funkcionieriumi, neturinčiu drąsos dėl kito žmogaus poreikio ištrūkti iš įprastos rutinos, surizikuoti, sekti gailestingojo samariečio pavyzdžiu, kuris padeda tada, kai kiti, regis, protingesni, doresni, turintys griežtas moralines taisykles, eina pro šalį.
Iliustracija parinkta A. Navicko.