Perskaičiau maršo, pasiryžusio ginti šeimas, pranešimus. Nenustebino. Vis labiau atsiskleidžia, kad tai – susikaupusios neapykantos maršas, kuriam diriguoja žmonės, kuriems „šeimos“ sąvoka yra kulkosvaidis, o ne ugdančios mylinčios bendrystės bendruomenė.
Labai gaila, kad prie šios akcijos jungiasi ir žmonės, kuriems iš tiesų svarbu santuoka, motinystė, tėvystė, šeima, kaip namų Bažnyčia. Ir vėl pamiršta svarbią išmintį: kai eini su velniu riešutauti, grįžti ir be riešutų, ir be pintinės.
Orlauskas, Tomkus, Gražulis, žmogus, pasivadinęs Celofanu – tikrieji mylinčios bendrystės apaštalai?
Puikiai suprantu, kad racionalūs argumentai dabartinėje situacijoje sunkiai padeda. Manipuliacijų smagračiai pernelyg stipriai sukami. „Respublika“, Minfo.lt, Propatria.lt, Tiesos.lt, etc. tapo spiečiumi, kuris platina neapykantos užkratą. Apmaudu, jog jis pridengiamas patriotizmo, krikščionybės, šeimos, tautiškumo etiketėmis, kita vertus, palyginkime lietuvišką diskursą su tuo, koks išteka iš Putino propagandos upės. Panašumas stulbinantis. Kaip pasakytų vienas Seimo narys, čia labai padėtų imunitetas. Deja, jis apeinamas būtent per simuliakrais tapusius vertybių įvardijimus.
P. S. Na, o tiems, kuriems susikaupusios neapykantos maršas iš tiesų atrodo tikra kova už šeimą ir Lietuvą, turiu prašymą – pamirškite mano paskyrą socialiniuose tinkluose. Gal susitikime kada nors ateityje, kai nebeliks paralelinių tikrovių, kai galėsime kalbėtis kaip orūs žmonės, o ne grasinsime ir pyksimės.