Be komentarų.
Post-trumpinė trauma lietuviškajai „alt-right“ politinei minčiai
(Atsakant V.Rachlevičiui)
Nepriklausomoje Lietuvoje turime visko: yra didingų pasiekimų ir yra dalykų, kuriais nėra priežasčių didžiuotis. Vienas iš tokių – lietuviškos politinės minties skurdas. Nei konservatizmas, nei krikščioniškoji demokratija, nei liberalizmas ar socialdemokratija iki šiol nepasižymėjo kokiais nors gilesniais ideologiniais savo veiklos apmąstymais, aš jau nekalbu apie valstiečius ar darbiečius.
Nuo Sąjūdžio laikų konsevatorių pagrindinė idėja visada buvo ta pati: veržtis atgal į Vakarus ir taip stiprinti Lietuvą. Tai jiems leido ir idėjiškai jaustis stabiliai bei tvirtai. Kitiems politikos dalyviams labiau norėjosi tiesiog plaukti pasroviui – jeigu srovė neša į Vakarus, tai ir nesipriešinti tam, bet nespjauti ir į Kremliaus pusę (tokie dažniausiai ir rinkimus laimėdavo); kiti iš Kremliaus drąsiai skolinosi visą antivakarietišką retoriką; o dar kiti tiesiog skolindavosi iš pasaulio tai, kas tuo metu pasaulyje buvo populiaru.
Štai šiems paskutiniams, besivaikantiems populiarių pasaulinės politinės minties madų, mano įsitikinimu, Lietuvoje ir ateina sunkiausias metas. Konservatoriai ir jų sąjungininkai kaip „ėjo į Vakarus“, taip ir toliau eis; kas Lietuvos politikoje dirbo Kremliaus ruporu, tas ir toliau juo dirbs; tačiau tiems, kurie per paskutinius kelerius metus buvo šventai patikėję D.Trumpo „alt-right“ ir „America, first“ idėjų konstrukcija ir bandė tai aktyviai perkelti į Lietuvos politinį naratyvą, atrodo, kad ateina „liūdnos dienos“.
Kas yra „alt-right“, nesunku sužinoti Google paieškoje, todėl daug ir neaiškinsiu, tačiau kaip tik šios ideologijos lietuviškai kopijuotojų atšakai šiame tekste ir noriu skirti pagrindinį dėmesį, nes mano įsitikinimu, šiandien Lietuvoje jie išgyvena didžiausią kolektyvinę (ir asmenines) dramą.
Nes Trump’as pralaimėjo.
Ir ne tiek pats Trump’as pralaimėjo, kiek pralaimėjo jo skelbtas ir propaguotas „alt-right“ idėjinis naratyvas, kuris Lietuvoje skambėjo kaip kvietimas į karą prieš kažkokį „neo-liberalizmą“; prieš nesuprantamą „neo-marksizmo“ ar „leftizmo“ baubą, prieš baisųjį Sorošą, prieš liberaliąją demokratiją (vardan neliberalios demokratijos); už šventas „šeimos vertybes“ ir prieš normalias LGBT bendruomenės žmonių teises. Ir prieš blogąjį „Briuselį“ (todėl šlovė „Brexit’ui“!). Ir dar – prieš Stambulo konvenciją. Nes, pasirodo, pagal šią konvenciją vyrai ir moterys gali turėti ne tik biologinę lytį, bet ir visuomenėje susiformavusius jų vaidmenų steoretipus (tai, kas konvencijoje vadinama „socialine lytimi“). Ir tai, kad Stambulo konvencija draudžia mušti moteris net ir tada, kai ji nenori pasiduoti visuomenėje susiformavusiam jos vaidmens stereotipui, lietuviškasis „alt-right“ įvardino kaip didžiausią pavojų tradicinėms „šeimos vertybėms“.
Taip jau sutapo, kad Lietuvoje toks lietuviškų „alt-right“ melodijų skambėjimas turėjo daug sąskambių su pagrindinių Kremliaus propagandinių melodijų skambėjimu, bet palikime tai tiesiog atsitiktiniam natų sutapimui.
Tačiau globali esmė šiandien yra ta, kad Trump’as pralaimėjo. „Alt-right“ ideologija pralaimėjo Jungtinėse Valstijose, nors pralaimėję sugebėjo net Kapitolijų pavojingai ir net kruvinai atakuoti. Mano įsitikinimu, šiuo metu ši ideologija lygiai taip pat atslūgsta ir Europoje. Kaip kažkas neseniai pasakė po pirmųjų Biden administracijos veiksmų ir pareiškimų: „The West is back!“ („Vakarai sugrįžta!“). Atslūgsta ji ir Lietuvoje – tą rodo ir Seimo rinkimų rezultatai, kur visa nacionalinių susivienijimų ar pro patria atstovaujama politinė kryptis patyrė triuškinantį pralaimėjimą.
Ir kaip į tai reaguoja ši lietuviška „alt-right“ bendruomenė? Kaip ji reaguoja į Trump’o pralaimėjimą?
Mano įsitikinimu, lietuviškų „alt-right“ ideologų pastarojo meto veiksmuose ir tekstuose galime matyti ryškius „post- trumpinės“ psichologinės traumos požymius: daug nervingumo, garsaus propagandinio triukšmo dėl visko: nuo Stambulo iki Jakubausko, ir, be abejo, begalybė beapeliacinių kaltinimų konservatoriams. Bet už viso to jauti, visų pirma, paprastą intelektinį pasimetimą: Trump’o nebėra, pasaulis stebi „alt-right“ ideologijos atoslūgį, ir lietuviškiems šios krypties ideologams iškyla paprasta idėjinio bankroto grėsmė. Ir kas tada belieka – tik garsiai sušukti, kad kaltas yra Kubilius, Landsbergis ir visi konservatoriai!
Todėl pastarosiomis dienomis net nenustebino vieno iš „alt-right“ ideologijos propaguotojų Lietuvoje, Vido Rachlevičiaus paskelbtas tekstas „Politinis bankrotas per 100 dienų“ (DELFI.lt).
Nekartosiu visų nervingų šio teksto teiginių ir pasažų, tačiau esmė yra aiški: konservatoriai su visa Vyriausybe sugebėjo „bankrutuoti“ per šimtą dienų, nes Rachlevičius į mus dėjo tiek daug vilčių, ir jau nusivylė Vyriausybe (nors akivaizdžiai balsavo už kokį nors Radžvilo Nacionalinį Susivienijimą); Vyriausybė pandemiją valdo netinkamai (nors situacija Lietuvoje geresnė nei daugumoje ES valstybių); lietuviškai demokratijai suduotas mirtinas smūgis, nes Seimas neįvertino 300 000 tariamų „parašų“, kuriais buvo reikalaujama T.V.Raskevičiaus atstatydinimo iš Seimo komiteto pirmininko pareigų; anot Rachlevičiaus, Seime vyksta nusikalstamos „neomarksistinių nebrendylų“ diskusijos dėl partnerystės, neapykantos kalbos reguliavimo, Stambulo konvencijos ratifikavimo reikalų, nors pagal V.Rachlevičių Seime tokios diskusijos tiesiog negali vykti. Kodėl negali vykti – iki galo nėra aišku, tačiau galima suprasti, kad tai diskutuoti yra tiesiog nemoralu.
Nesileisdamas į polemiką su tokiais nervingais „bankrutuojančios“ (atsilyginu!) „alt-right“ ideologijos propagandistų išpuoliais, aš vis tik norėčiau suprasti kas iš tikrųjų slypi už tų progandinių šūkių, tai yra norėčiau suprasti, kaip tie, kurie rašo tokius „ideologinius“ teiginius, kaip jie patys savo asmeniniame realiame gyvenime vertina tas situacijas, kurių sureguliavimui yra skirta viena ar kita šiuo metu Seime diskutuojama teisinė iniciatyva.
Todėl tikrai norėčiau kada nors pamatyti gerbiamo Vido Rachlevičiaus konkrečius atsakymus į mano formuluojamus gyvenimiškus, o ne ideologinius klausimus:
– Ar Vido Rachlevičiaus šeimos vertybes pažeistų ir galbūt sugriautų, jeigu gretimame bute ar name apsigyventų LGBT partnerystės pora? Ar tikrai lietuviškos tradicinės šeimos vertybės yra tokios silpnos, kad jos gali neatlaikyti kaimynystėje gyvenančios LGBT poros, turinčios teisinį partnerių statusą?
– Ar pagal Vidą Rachlevičių vyras turėtų teisę mušti savo žmoną, jeigu pastaroji nutartų nebesilaikyti visuomenėje susiklosčiusio tradicinio moters ar žmonos statuso („socialinės lyties“), kuris „tradicines vertybes“ puoselėjančioje visuomenėje dažniausiai moters ar žmonos statusą apibrėžia kaip „vyro tarnaitės“ statusą?
– Ar Vidas Rachlevičius yra susipažinęs su Vokietijos (2017 metų) ir Prancūzijos (2020) įstatymais, skirtais kovoti su „neapykantos kalba“ internete ir facebook’e? Ar V.Rachlevičiaus nuomone, šie įstatymai taip pat yra „neomarksistiniai“, nors Vokietijoje juos priėmė Vokietijos CDU vadovaujama koalicija?
– Ar Vidas Rachlevičius gali paaiškinti, kuo skiriasi tariami šimtai tūkstančių „parašų“, kurie internete buvo surinkti prieš T.V.Raskevičių, nuo tų šimtų tūkstančių tariamų parašų, nukreiptų prieš pirmuosius parašus, kuriuos Andrius Tapinas taip pat surinko internete? Ar Seimas, nekreipdamas rimto dėmesio į Andriaus Tapino surinktus tokius pačius parašus, taip pat „sukėlė vieną iš didžiausių demokratijos ir parlamentarizmo krizių per visą atkurtos Nepriklausomybės istoriją“?
Tai tik keletas iš daugelio klausimų, kurie kyla beskaitant tokius tekstus, apgaubtus tariama „intelektualumo“ ir susirūpinimo dėl „vertybių“ aureole. Tikiuosi, bent į šiuos paprastus klausimus sulaukti viešo atsakymo.
Skausmingas dalykas yra idėjinis bankrotas. Ypač, kai po Trumpo nebelieka ką iš pasaulinių idėjinių „vertybinių“ kumyrų būtų dar galima kopijuoti. Nebent tik Erdoganą ar Putiną.
Užjaučiu dėl tokios „post-trumpinės“ krizės skausmingų pasekmių…