Ukrainiečių žurnalistas Oleksandras Michelsonas – apie Rusijos valdžios pasitelkiamas viešas melo technologijas ir klastotes, kuriomis siekiama pasauliui parodyti už laisvę kovojančios Ukrainos „ekstremistinę, fašistinę ir teroristinę“ prigimtį.
Oleksandras Michelsonas | pravda.com.ua
Gegužės 5 dieną ant Rusijos prezidento Vladimiro Putino stalo gulė pranešimas „Baltoji knyga apie žmogaus teisių ir teisės viršenybės principo pažeidimus Ukrainoje (2013 m. lapkritis – 2014 m. kovas)“ – apie tai skelbiama RF prezidento tinklalapyje.
Beje, pirmąja „Baltąja knyga“ laikomas britų vyriausybės dar 1939 metais išleistas dokumentas tokiu pat pavadinimu. Knyga buvo rengiama atsižvelgiant į Londono ketinimą sukurti arabų ir žydų „nepriklausomą palestiniečių valstybę“ žymiai apribojant žydų teises, tai buvo sukėlę ir atitinkamą žydų reakciją.
„Baltoji knyga“ – tai faktinės medžiagos ir atitinkamų išvadų rinkinys, kuriuo, sakykim, valstybė galėtų pasiremti ir pagrįsti vienokios ar kitokios savo elgsenos logiką.
Reikia pasakyti, kad Putinui pateiktas pranešimas savo apimtimi yra solidus – aštuonios dešimtys puslapių. Solidus jis ir savo turiniu. Pranešimo autorius – Rusijos Užsienio reikalų ministerija.
Ir nors autoriai perspėja – tyrimas nėra išsamus, vis dėlto jis teikia vienareikšmių išvadų galimybę.
Cituojame: „…net toli gražu nepilnas pateiktas sąrašas apie šiurkščiausius žmogaus teisių ir pamatinių teisės viršenybės tarptautinių normų pažeidimus, šioje šalyje įvykdytus ultranacionalistinių, ekstremistinių ir neonacistinių jėgų, monopolizavusių protestinį „Euromaidaną“, leidžia tvirtinti apie masinį šių reiškinių charakterį“.
„Baltosios knygos“ turinio puslapis:
Įvadas (3)
Teisės gyventi, visuomeninės tvarkos ir saugumo pažeidimai, kankinimai, nežmoniškas elgesys ir neteisėti veiksmai (5)
Kišimasis į suverenios valstybės vidaus reikalus (27)
„Euromaidano“ dalyvių ginkluotė, ekipiruotė ir taktika. Liudijimai apie vadinamųjų taikių manifestuotojų sąmoningai įvykdytą prievartą ir provokacijas (33)
Nuomonių, įsitikinimų, taip pat ir politinių, laisvos raiškos pažeidimai. Žiniasklaidos laisvės suvaržymai ir nepritariančių asmenų bauginimai. Cenzūra (41)
Diskriminacija pagal etninį ir kalbinį požymį, ksenofobija ir rasinis ekstremizmas. Rasinės neapykantos kurstymas (51)
Religinio nepakantumo pasireiškimai, įskaitant grasinimus Ukrainos stačiatikių bažnyčiai ir Maskvos Patriarchatui (59)
Baigtinės išvados (63)
Šioje Knygoje minimas ir nugriautas Leninas, ir Lvove užgrobti milicijos skyriai su dingusiais ginklais, ir negyvas Muzyčka su automatu. Ir dar sudegęs Medvedčiuko namas, ir „Svobodos“ deputatų jėga verčiamas atsistatydinti UNTK (Ukrainos nacionalinė televizijos kompanija – Tiesos.lt) vadovas Panteleimonovas.
Negali paneigti, jog knygoje paminėti faktai apie tai, kad sausio 19–25 dienomis Gruševskio gatvėje [Kijeve] buvo nužudyta ir sužeista ir Vidaus kariuomenės karių, yra teisingi ir kad šturmuojant Regionų partijos centrinį štabą žuvo žmonių. Taip pat ir tai, kad Vakarų regionuose „į aikštę“ buvo atvesdinami surišti vietiniai Janukovyčiaus šulai ir verčiami maldauti atleidimo už Regionų partijos veiksmus. Visa tai buvo.
Bet kuo čia dėta Rusija? Ar kas nors iš nukentėjusių tapo aukomis todėl, kad buvo persekiojami dėl tautinių požymių?
Ar kas nors buvo sumuštas už rusų kalbą arba už įrašą grafoje „tautybė“? Tokie faktai neegzistuoja, jų nėra ir „Baltojoje knygoje“. Joje – apie žmogaus teisių pažeidimus. Tiesa, daugiau negu itin pasirinktinai.
Pavyzdžiui, RP (Regionų partija – Tiesos.lt) biuro užpuolimas, kaip teigiama dokumente, tikrai buvo, o po to sekęs Institutskajos [gatvės] „valymas“, kuomet žuvo beginkliai žmonės, – ne. Atleiskite, bet autorius savo akimis matė nužudytųjų kūnus! Tačiau Knygoje apie tas mirtis nieko nepasakyta.
Kaip kad neminimi ir dešimtys užpuolimų prieš dar taikaus „Euromaidano“ aktyvistus lapkritį ir gruodį. Knygoje nėra „skyrių“ apie aktyvistų Igorio Lucenkos ir Jurijaus Verbickio pagrobimus ir žvėriškus kankinimus. Ir apie pastarojo mirtį taip pat neužsiminta.
Nebuvo ir „tituškų“, milicijos priedangoje mirtinai talžiusių žmones. Nebuvo Automaidano aktyvistų medžioklės. Ir deginamų automobilių taip pat nebuvo! Šių faktų Rusijoje paprasčiausiai nepastebėjo.
Žmogaus teisės tik tiems, kurie buvo prieš Maidaną. Jų oponentai į žmogaus teises teisės neturi. Kitokią išvadą iš Rusijos valdžios parengto dokumento padaryti sudėtinga.
Kadangi konkretūs „Baltosios knygos“ sudarytojų vardai nežinomi, nėra kam užduoti nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, apie žemiau pateikiamus klastingus tvirtinimus knygos įvade:
„Šis tyrimas apima periodą nuo 2013 metų lapkričio pabaigos iki 2014 metų kovo pabaigos ir skiriamas išaiškinti žmogaus teisių bei teisės viršenybės užtikrinimo situaciją, susiklosčiusią Ukrainoje po to, kai buvo jėga užgrobta valdžia ir įvykdytas antikonstitucinis perversmas.
Faktiniam šio tyrimo pagrindui buvo panaudoti ukrainietiškos, rusiškos ir kai kurios vakarų žiniasklaidos kruopštaus monitoringo rezultatai, Ukrainos „naujosios valdžios“ lyderių bei jų šalininkų pasisakymai ir pareiškimai, gausūs žmonių liudijimai, tarp jų paskelbti internete, o taip pat įvykių vietose atliktų stebėjimų ir žodinių apklausų medžiaga, kurią surinko NVO [nevyriausybinės organizacijos] „Demokratijos problemų tyrimų fondas“ ir „Žmogaus teisių Maskvos biuras“.
Kaip galėjo nutikti, kad „faktinio pagrindo“ tyrėjai nepastebėjo masinių žudynių, žmonių sumušimų, kankinimų ir persekiojimų?!
Rusijoje net blogeriai (internetinių dienoraščių autoriai – Tiesos.lt) verčiami tikrinti jų skelbiamą informaciją…
Kaip paaiškinti „žmogaus teisių gynėjų“ klastingai nutylimus faktus? Kas gi toks tas „faktinis pagrindas“?
Beje, apie „pagrindo“ netikėti vingiai…
Tyrinėtojai ten aptiko ir tokią informaciją: „2014 metų vasario 19 dieną šalia Korsun-Ševčenkovskio miesto iš kovinių ginklų buvo apšaudyti keli autobusai, kuriais į Krymą grįžo mitingo dalyviai iš Kijeve, Michailovskaja aikštėje, vykusio mitingo prieš eurointegraciją… Kelkraštyje mitingo dalyvius pargriovė į vieną krūvą ir apipylė benzinu grasindami padegti. Pasak liudininkų, iš smogikų minios šūkavo: „Laukite, mes dar atvažiuosim pas jus į Krymą. Skersim jus ir šaudysim, kurių dar nepribaigėme ir nesušaudėme“.
Ar kas nors dar, be šio „faktinio pagrindo“, žino tokį faktą?
Toliau. „Baltojoje knygoje“ paminėtas laikraščio „Vesti“ žurnalisto Viačeslavo Veremijos nužudymas. Iš konteksto darytina išvada, jog jį nužudyti galėjo tik „maidanovcai“ – žmonės iš Michailovskaja [aikštės] be atpažinimo ženklų.
Tuo tarpu šalia žmogžudystės vietos, tos pačios dienos vakarą buvo sumuštas ir šio straipsnio autorius. Sužinoję, jog esu žurnalistas, mušti ėmė iš karto po to, kai paklausiau, ką ten, prie milicijos pastato, daro minia su lazdomis ir be atpažinimo ženklų. Beje, kai kurie nuo minios kiek toliau stovėję kovotojai neslėpė esantys iš Antimaidano.
Bet tokių „smulkmenų“ knygoje nėra.
„Baltoji knyga“ visa skirta tik Maidano „nusikaltimams“.
Lengvai įžvelgiama logika: visi žuvę ir sužeisti – tai Euromaidano radikalų aukos. Milicija – ji ir pirštu nieko nepalietė. Na, o „tituškų“, kaip ir „žalių žmogeliukų“ Kryme, – paprasčiausiai nebuvo. Kaip bebūtų, pranešime apie tokių piliečių kategorijas nieko nėra parašyta.
Todėl verta savęs paklausti: kam skirta ši knyga?
Formaliai – Putinui. O faktiškai?
Atsakymą randame preambulėje. „Pagrindinis „Baltosios knygos“ uždavinys – į šiuos faktus sutelkti tarptautinės bendrijos ir svarbiausių tarptautinių žmogaus teisių struktūrų, o taip pat profilinių nevyriausybinių organizacijų dėmesį“.
Pasirodo, štai kas yra šių pasakojimų apie „akis rėžiančius“ žmogaus teisių pažeidimų faktus recipientas – tarptautinė žmogaus teisių gynimo bendrija.
Tiesa, skrupulingų tarptautinių tyrinėtojų požiūriu Knyga „sulipdyta“ pernelyg šiurkščiai. Jos sudarytojai net nepasibodėjo į ją įdėti Antrojo pasaulinio karo meto iliustracijų. Pagal Kiseliovą. Ar kad Europa išsigąstų?
Prierašai po iliustracijomis:
29. Paradas Stanislave Lenkijos generalbubernatoriaus reihsleiterio Hanso Franko vizitui proga.
30–31. 1941 metų vasarą Bandera planavo ir vykdė masinį žydų naikinimą. Ir ne tik Lvove…
Negaliu susilaikyti neužsiminęs apie tai, kaip „Baltojoje knygoje“ paminėta [2014 m.] lapkričio 30 diena. Diena, po to, kai Maidane buvo žvėriškai sumušti studentai.
Knygoje pasakyta, kad tą dieną „su „Dešiniuoju sektoriumi“ artimai susiję dešinieji radikalūs aktyvistai Michailovskos aikštėje visiems pageidaujantiems organizavo mokymus, kaip jėga pasipriešinti teisėsaugos organų darbuotojams“. Viskas. Nė žodžio apie specnazo kovotojų išvakarėse įvykdytą studentų užpuolimą ir sumušimą!
Be to, Knygoje gausu faktinių netikslumų. Pavyzdžiui, ten pasakyta, kad sprendimą „pristabdyti“ darbą prie „Susitarimo dėl Ukrainos ir ES asociacijos“ lapkričio 21 dieną priėmė Viktoras Janukovyčius. Suprantama, sprendė būtent jis. Tačiau formaliai – Azarovo vyriausybė.
Akivaizdu, kad Rusijoje nelabai paisoma detalių. Ir minėtų, ir kitų, kurios lydėjo žalių žmogeliukų“ atsiradimą pusiasalyje po to, kai buvo suvaidintas „bandymas užgrobti“ Krymo parlamentą.
„2014 m. vasario 26 d. „Kijevo režimas“ sankcionavo Krymo Autonominės Respublikos Aukščiausiosios tarybos pastato šturmą. Puolime dalyvavo ukrainiečių dešiniųjų radikalių grupuočių aktyvistai („Dešinysis sektorius“), smogikai iš teroristinių organizacijų „Al-Qaeda“ ir „Hizb ut-Tahrir“, o taip pat jiems pritariantys Krymo totoriai – vachabitai. Masinės atakos metu žuvo taikūs piliečiai, stoję ginti administracinį pastatą nuo smogikų.“
Yra pagrindo manyti, kad Knyga buvo „rašyta“ paskubomis. Apie tai liudija iš pirmo žvilgsnio nepastebimos smulkmenos – beje, atidžiau panagrinėjus, jos vienareikšmiškai patraukia dėmesį.
Pavyzdžiui, dėstymo stiliaus detalės. „Vasario 22 dieną šalia Aukščiausiosios Rados sukilėliai pagavo liaudies deputatą Nestorą Šufričių“. Ne sučiupo, o būtent „pagavo“… Kažkaip nedarniai skamba, ypač kai ta „plunksna“ priklauso kolektyviniam autoriui, kurio vardas „RF URM“.
Arba štai dar vienas „Prie Kijevo miesto administracijos iš „brandsBoitų“ laistė Vidaus kariuomenės kovotojus“ (rus. брандспойт [iš ol. brandspuit]: metalinis lanksčios žarnos antgalis, kuriuo nukreipiama vandens čiurkšlė – Tiesos.lt). Tai – „naujas“ rusų kalbos žodis.
Ir dar – cituojami necenzūriniai keiksmai, Maidano aktyvistų neva adresuoti Maskvos patriarchato dvasininkams, kelia abejonių ne tik dėl Knygos parašymo stiliaus, bet dar ir dėl to, ar apskritai kas nors iš Užsienio reikalų ministerijos ją skaitė. Juo labiau, kad Knyga paskelbta kaip tik tą dieną, kai Putinas pasirašė įstatymą apie draudimą viešai vartoti necenzūrinę leksiką.
Kodėl taip skubėjo Knygos autoriai? Atsakymą randame naujienų sraute. „Baltosios knygos“ prezentacijos išvakarėse Maskva su Vakarų sostinėmis sutarė surengti Ženevoje eilinį „derybų“ dėl Ukrainos likimo raundą. Vadinasi, dėl Ukrainos likimo Rusija derėsis (dabar jau galime sakyti „derėjosi“ ir žinome, kuo tai baigėsi – Tiesos.lt pastaba) argumentuotai – su „Baltąja knyga“ rankose.