Bernardinai.lt
Kai augau, senelis ne tik sekė mums pasakas apie laikus, kai Lietuvos žeme išdidžiai jodinėjo narsūs karžygiai, be baimės kovęsi su įsibrovėliais kryžiuočiais bei išmintingai klaidindavę sunkius jų riterius neišbrendamose tėvynės pelkėse, bet ir sakė, kad tikras lietuvis turi mokėti penkiasdešimt lietuviškų dainų. Ir mes jas mokėmės, dainavom. Nors kartais spyriojomės ir jaunatviškai maištaudavom, bet kai užtraukdavo kokią visa šeima, lūpos pačios imdavo dėlioti žodžius „nesirūpink, tėvužėli, užaugs tavo sūnaitėlis, bus Lietuvos kareivėlis“, „balnokit broliai žirgus, reiks karan joti“, „neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės,“, „guli guli kareivėlis ant lauko pašautas“.
Tačiau seni žmonės traukiasi, miršta ir išsineša savo įsitikinimus. Kažkas lieka, bet tai, kas neturi tęstinumo yra pasmerkta nykti.
Spalio 14 d. „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji valanda“ buvo diskutuojama apie Seimo atmestas Prezidentės teiktas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas. Pokalbio metu prieš projektą balsavusi parlamentarė, socialdemokratė Birutė Vėsaitė sakė, kad „piliečiai tikrai atsirenka, jie pakankamai sąmoningi ir gali atskirti pelus nuo grūdų“. Būtent šis teiginys ir tapo pagrindu tolimiau pateikiamoms mintims.
Suprantu, kad yra noras savo tautiečius matyti kaip sąmoningus ir mokančius situaciją analizuoti piliečius, tačiau ar toks manymas nėra perdėtas? Taip, sutinku, kad tikrai yra nemažai žmonių, kurie domisi, ieško, yra įpratę mąstyti bei daryti išvadas remdamiesi ne vieno šaltinio, o keleto kanalų pateikiamais duomenimis. Yra tokių, kurie dar prisimena liaudies dainas ne tik per krepšinio rungtynes, kuriems pagarba ir meilė buvo įskiepyta ir yra nebeatimama. Galbūt būtent apie tokius asmenis ir kalbėjo parlamentarė. Tačiau, kiek tokių yra? Ir kokio dydžio yra likusi minia, kuri deklaruoja, jog yra už Lietuvos valstybę ir jos gerovę, tačiau realiai yra lengvai manipuliuojama ir įtikinama? Tokių, kurie sakosi esantys lietuviai, tačiau pirmai progai pasitaikius išdidžiai įrašo komentarą, kad „tokios Tėvynės tikrai neginčiau, susikraučiau daiktus ir nešdinčiausi kuo toliau“? O kur dar tie, kurie net nesijaučia kažkokios šalies piliečiais, tautos dalimi?
Ne, procento aš nepateiksiu, nes atlikti tokio masto tyrimo paprasčiausiai neturiu galimybės, tačiau bendraudama su draugais, pažįstamais, giminėmis, skaitydama pačius įvairiausius viešus pasisakymus, pastebiu tam tikrus mąstymo bei vertinimo stereotipus, kurie, pakartotinai pasireikšdami, verčia atkreipti į juos dėmesį.
Tad palikime senelius, kurie vietoj pasakų sekė istorijas apie Pilėnus, palikime močiutes, kurios prie kiekvieno darbo niūniuodavo kokią liaudies dainą, – ne visi tokius turėjo, ne visiems apskritai teko laimė pažinti savuosius. Pažvelkime į šeimos branduolį. Mūsų tėvus. Dauguma jų stovėjo Baltijos kelyje ar prie Parlamento, o gal TV bokšto, jei to negalėjo padaryti, tai bent su įtampa stebėjo visas žinias prieinamais kanalais. Nepaisant viso šito, negalima ignoruoti fakto, jog jie buvo išauginti tarybinėse mokyklose su labai stipriomis ideologinėmis programomis, idėjiniu ugdymu, priklausymu organizacijoms. Pačiu jautriausiu savo formavimosi laikotarpiu jie buvo apdoroti labai galingos ir išmintingai sukonstruotos propagandinio ugdymo mašinos. Nereikia dėl to jų kaltinti, tačiau reikia pripažinti. Ar jie dėl to tapo Lietuvos priešais? Ne. Tačiau jiems buvo išugdyti kai kurie bruožai, įdiegtos programos, kurios veikia pasąmoningai.
Nemėginsiu įtikinti, jog egzistuoja kažkoks „sąmokslas“, tik pasidalysiu tam tikrais pastebėtais veikimo modeliais.
1. Neišsišok, būk kaip visi. Tai labai stipri poveikio priemonė, nes ji remiasi žmogaus prigimtine psichologija. Dar 1951 m. tyrimais buvo patvirtina, jog individas, atsidūręs grupėje, ima pritarti ir vadovautis jau ne savo paties, bet daugumos nuomone. Solomon E. Asch eksperimentais įrodė, kad nenaudojant jokio spaudimo ir visiškai savanoriškai 75 proc. eksperimento dalyvių bent kartą pasiduoda ir savo nuomonę priderina prie daugumos nuomonės (net tada, kai ji akivaizdžiai neteisinga), o 37 proc. žmonių komformistiškai (prisitaikėliškai) elgiasi nuolatos.
Iš principo tai nėra blogas reiškinys, kol ta „visuotinė“ nuomonė netampa naudinga priešiškai jėgai.
„Lietuvoje visa valdžia vagys“, „čia nėra ką ginti“, „šita valstybė tau nieko neduoda, tik atima“ ir taip toliau ir panašiai. Tai yra šių dienų bendroji nuomonė, kuri formuojama aplink mus ir tampa kone faktu. Ar tai kažkieno inicijuojamas bei skatinamas, ar natūralus, save palaikantis procesas – negaliu spręsti. Tik norisi paklausti, ar jis tikrai toks nereikšmingas, kad nenusipelnytų valstybės dėmesio?
Vienaip ar kitaip dėl šio prigimtinio komformizmo ir svetimos santvarkos įdiegto prisiderinimo prie visumos įgūdžio didelė dalis visuomenės yra nepajėgi atsispirti neigiamam poveikiui, kurio vienintelė paskirtis slopinti norą galvoti, tai yra norą priešintis („nesikišk, kur nereikia“ – ar pastebėjote, kad šią žinutę paprastai siunčia skriaudėjas, kai kažkas susidomi auka?).
2. Ne visas blogis yra blogas. Ne, čia ne apie žudymą karo sąlygomis, o apie daug kasdieniškesnius dalykus. Perkate kontrabandines cigaretes ar sauskelnes? Gaunate atlyginimą vokelyje? Statote abejotinos kokybės namą „pardavimui“? Perklijuojate galiojimo termino lipdukus savo prekėms? Nešate kyšį daktarui? Iš tarybinių laikų parsinešėme suvokimą, kad vogimas iš valstybės „nesiskaito“, nes jie ten vis tiek „išvogs“, lygiai taip pat atsinešėme tam tikrą toleranciją bei aklumą tokiems dalykams. Iš dalies dėl to, kad tai neatrodo blogai, iš dalies dėl to, kad…
3. …kad geriau pasaugoti savo kailį ir turėti naudos, nei ieškoti teisybės. Tai principas, kuriuo remiasi represiniai režimai: akivaizdu, kad jei dauguma stotų gintis, agresorius greičiausiai pralaimėtų, bet niekas nenori rizikuoti savo turimu komfortu ir tai yra vienintelė priežastis, kodėl tokie režimai egzistuoja. Jie remiasi natūraliu žmogaus savisaugos instinktu. Būtent dėl jo pakantumas tam tikram blogiui egzistuoja visada. Ar mes kalbėsime apie paauglius, prie laiptinės besikabinėjančius prie mažamečių, kurių nepastebėti daugumai suaugusiųjų tolygu išvengti nereikalingo vargo, ar apie valstybes, kuriuos daro nuolaidas agresoriui vien dėl to, kad išsaugotų turimas privilegijas.
Nuo to gali apsaugoti tik vienintelis klausimas: ar aš noriu tokį savo abejingumą paversti norma ir daugumai priimtinu elgesiu, ar aš galėsiu laimingai gyventi bendruomenėje, kur niekas niekam niekada nepadės, o gal būtų visiems naudingiau pakeisti požiūrį, net jei tam ir reikėtų paaukoti dalį savo šiandien turimo komforto.
4. Netoleruok išsišokėlių. Tai labai artima pirmajai programai. Ja užtikrinama, kad sistema pati apsivalys ir apsisaugos nuo to, kad nekiltų maištai. Tobulas mechanizmas, neleidžiantis pasireikšti kitoms nuomonėms, tikėjimams, idėjoms, orientacijoms. Vos tik koks „naujadaras“ iškelia galvą, treniruota bendruomenė užpuola jį ir sunaikina vien dėl to, kad jis mėgino išsiskirti iš minios.
Tai štai su tokiu mokymu užaugo didžioji dauguma mūsų tėvų. Labai didelę dalį tokio paties mokymo gavome ir mes patys per savo ugdymo sistemą, nes, nepaisant to, kad rusų kalba iš tvarkaraščių buvo išbraukta pernakt, tačiau liko dirbti tie patys pedagogai, parengti tarybinėse ugdymo įstaigose. Jei jie sugebėjo atsikratyti tos ideologijos ir propagandos, kuri buvo regima ir akivaizdi, tokia kaip klasėje kabantis Lenino portretas, tai savo pasąmonės perorientuoti taip greitai tikrai neturėjo jokių galimybių. Todėl nenuostabu, kad mintimis grįžusi į mokyklos laikus aš negaliu surasti nė vienos ryškesnės pilietiškumo ugdymo iniciatyvos, kuri būtu buvusi pritaikyta man, kaip Lietuvos vaikui.
Pilietiškumo ugdymas nebuvo populiarus ir studijų metais. Jo nerandu ir šiandieninėje aplinkoje. Kartos auga, tačiau valstybė vis dar galvoja, jog piliečiai sąmoningi tampa savaime. Taip, tampa, po truputį, jei jų praeities ugdymo spragomis neima naudotis tas, kas labai gerai supranta, kaip jos veikia.
Ar praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atgavimo valstybė vis dar jaučiasi tokia tvirta ir užtikrinta dėl savo piliečių, kad užsienio propagandą riboti bijomasi, o savos turėti nekyla minčių? Ideologiniai rezervai senka, nes diena iš dienos vis didesnę dalį piliečių sudaro tie, kurie buvo išauginti sovietinėje ar ankstyvoje posovietinėje Lietuvoje. Apie pastarąją kartą taip pat galima šį tą pasakyti: žmonės, pasikeitus santvarkai, turėjo labai greitai persiorientuoti ir išmokti užsidirbti. Kol jie to mokėsi ir mėgino prisitaikyti, augo vaikai. Šiek tiek užmiršti tėvų, aplink save tematę, kaip suaugusieji kaunasi už išgyvenimą. Be papildomo paaiškinimo ir gilesnio požiūrio daugeliui jų galėjo susidaryti įspūdis, kad būtent tos, materialiosios vertybės, dėl kurių taip stengiasi aplinkiniai, yra tikros. Juk retas pavargęs nuo kasdienybės turėjo laiko pagalvoti apie tai, ką mato jų atžalos ir kaip tai vertina. O galbūt ir patys ne visi suprato, jog tai, kas vyksta, yra tik pereinamasis laikotarpis, savyje talpinantis labai daug permainų ir dėl to labai varginantis, tačiau jokiais būdais nereiškiantis, kad tai ir yra ta svajonė, dėl kurios buvo kovota. Kiek atsirado tokių, kurie ramiai pasikalbėjo su saviškiais, paaiškino, kad siekiamybė buvo ir yra laisvė: asmens, įsitikinimo, veikimo, pasirinkimo? Kad tos grumtynės tėra tam, kad kiekvienas rastų vietą naujoje visuomenėje, kurioje nuo kolektyvinės atsakomybės pereinama prie individo: konkretaus žmogaus sugebėjimų matymo.
Dabartinė visuomenė atrodo sumaterialėjusi? O gal tik susipainiojusi tarp to, jog individas yra vertinamas pagal jo turimus sugebėjimus, ir tą vertinimo faktą atspindinčios piniginės išraiškos?
Apmaudu pripažinti, kad tam tikra prasme esame prarastoji karta: ta, kurios ideologinis ugdymas buvo pamirštas. Tėvų, mokytojų, prie pokyčių besitaikančios bendruomenės. Iš kitos pusės, dėl sumenkusio gimdytojų dėmesio buvome priversti anksčiau tapti savarankiški, gavę teisę naudotis plačiais ir politiškai necenzūruotais informaciniais šaltiniais (tiek Lietuvoje, tiek užsienyje), turėjome galimybę išsiugdyti savą pasaulio suvokimą ir kritinį mąstymą. Mūsų sąmonėje naivumui ir patiklumui liko mažiau vietos. Dabar lieka atviras klausimas – ką mes su tuo darysime? Ar priimsime laikmečio primestą aukos vaidmenį, ar pasinaudosime tuo, kuo neturėjo teisės naudotis mūsų tėvai: prisidėsime prie savo visuomenės kūrimo?
Šioje vietoje šiek tiek nukrypsiu į asmeniškumą ir prisipažinsiu, jog nenoriu būti vien stebėtoja, tačiau kol kas nerandu reikšmingesnio ir svaresnio būdo prisidėti prie sąmoningesnės visuomenės sukūrimo, kaip tik dėmesio atkreipimas. Į tuos, kurie vis dar graužiami apmaudo porina, kad jų likimą sumalė santvarkos, valdžia, likimas, į tuos, kurie sako, kad „čia nėra nieko gero, nebuvo ir nebus – niekas nesikeis, kad ir ką darytum“. Į tuos, kurie vietoje analitinio straipsnio skaitymo renkasi savaitės horoskopą, vietoje filmo „Nematomas frontas“ – youtube vaizdelį kaip „Vasia per minutę susivertė litrą degtinės“, į tuos, kurie renkasi žiūrėti dirbtinai švepluojančio žurnalisto balsu pristatomas „ale“ rimtas aktualijas, pateikiamas be jokios analizės, bet su kažkokiu sunkiai suvokiamu „ale“ humoru (KK2) vietoj „Panoramos“. Va čia ir norisi paklausti ponios Vėsaitės: ar ji tikrai mano, jog ta visuomenės dalis, kuri nesugeba atskirti kokybiško turinio, yra pajėgi „atskirti pelus nuo grūdų“? Ar valstybė gali sau leisti aklai pasitikėti tokiais piliečiais? Nes už šių dekoracijų slepiasi pagrindinis ir svarbiausias klausimas: kuria visuomenės dalimis grėsmės akivaizdoje bus manipuliuojama, kurie piliečiai bus sugundyti „atsiskyrimo nuo Lietuvos referendumo“ (ar kitos panašios) idėjos ir kurie už ją kovos su ginklu?
Jau supratome, kad valstybė negali sau leisti riboti žiniasklaidos, nepriklausomai nuo jos skleidžiamos žinios (čia nėra vertinimas, tik konstatavimas), tačiau ar tai kartu reiškia, kad nereikalinga ir atsvara tendencingai informacijai? Taip norėtųsi, kad pilietiškai aktyviais žmonėmis būtų nustota dangstytis ir būtų pripažinta, jog egzistuoja ir kita grupė, kurią mokyti pilietiškumo paskutinį ketvirtį amžiaus niekas nematė reikalo. Gal jau laikas pradėti galvoti, kaip juos išugdyti ne tik sąmoningus, bet ir pilietiškus? Gal tam būtų galima panaudoti lietuvišką propagandą?
Tik nereikia demonizuoti šio žodžio. Propagandiniai metodai naudojami visų politikų, visų partijų bei įvairių organizacijų viešųjų ryšių kampanijose. Kasdien mus atakuoja šimtai propagandinių pranešimų reklamos pavidalu, tačiau pilietiškumą skatinančių yra vos vienas kitas ir tie patys dažniausiai kyla iš pilietinių, bet ne valstybinių iniciatyvų. Susidaro keistas vaizdas, kad vienintelė valstybė nenusipelno apgynimo, užtarimo bei meilės ugdymo. Valstybė, užuot ėmusis atsakingo vaidmens ir ugdžiusi sąmoningus piliečius, dažniau nuolaidžiauja daugumai, kuri prisisiurbusi neigiamos informacijos bei neapykantos taškosi kaltinimais visiems ir dėl visko, kurią lengva įbauginti „supuvusių vakarų“ plėšrūnais bei sužavėti kieta diktatūra. Apmaudu, kad Lietuva remia tą visuomenės dalį, kuri pasirinko aukos, o ne kuriančio, analizuojančio, statančio piliečio rolę.