Balandžio 1 d. Oregono gubernatorė Tina Kotek pasirašė įstatymą, kuriuo baigėsi daugiau nei trejus metus trukęs jos valstijos eksperimentas legalizuojant vadinamuosius sunkiuosius narkotikus.
Nepaisant pasirinktos dienos, jos sprendimas pasirašyti įstatymo projektą, kuriuo vėl įvestos baudžiamosios sankcijos už šių narkotikų vartojimą, nebuvo pokštas. Tai buvo labai reikalinga neapgalvoto vaikiško libertarizmo eksperimento su žmonėmis kaip bandomaisiais triušiais pabaiga.
Fox News gubernatorės Kotek sprendimą pavadino “trumpalaikės liberalios politikos apgręžimu”, o tai yra teisingas apibūdinimas, kiek tai susiję su šiuo politiniu žingsniu. Tačiau didžiausi pralaimėtojai čia yra libertarai, kurie pirmiausia norėjo legalizavimo. Jų požiūriu, Oregono apsigrežimas kelia egzistencinį klausimą pačiai jų ideologijai.
Libertarai, kurie džiaugėsi narkotikų legalizavimu, kai jis buvo įgyvendintas, dabar stebėtinai tyli. Jeigu jie pateikia savo komentarus, tai tik sustiprina įspūdį, kad Oregono sprendimas gali tapti Amerikos libertarizmo mirties nuosprendžiu.
Konservatorių požiūriu, narkotikų legalizavimo atšaukimas Oregone yra piktdžiugos vertas momentas “štai, aš jums sakiau”. Kiekvienas, kuris tyrinėjo žmogaus prigimtį per tikrovės ir politinės teorijos prizmę, puikiai žino, kad narkotikų legalizavimas yra nuodai civilizuotos visuomenės arterijose.
Narkotikai, kurie vartoja žmones, perrašo jų moralinius prioritetus: kai žmogus yra priklausomas, priklausomybė pakeičia visas kitas pareigas ir įsipareigojimus. Palaipsniui griaudama santykius, priklausomybė nuo narkotikų atima iš tėvo gebėjimą auklėti vaikus, iš bendradarbio – gebėjimą įnešti vertingą indėlį, iš piliečio – gebėjimą tarnauti savo bendruomenei, iš vyro – patikimumą ginti savo artimuosius ir savo šalį.
Būdamas konservatorius, nesunkiai suprantu, kad tvarkingai ir civilizuotai visuomenei reikia visų jos narių, kad ji galėtų funkcionuoti. Kartu matau, kad žmonių visuomenės kokybė ir pažanga įmanoma tik tada, kai žmonės yra kuo laisvesni.
Tačiau svarbiausia, kad matau nuolatinę sąveiką tarp civilizuotos visuomenės poreikių ir jos individų laisvės. Kitaip nei libertarai, aš pripažįstu, kad visuomenė reikalauja tam tikrų žmogaus laisvių apribojimų; kartu, kitaip nei socialistai, aš pripažįstu, kad tie apribojimai turi įtakos tik likusiai mūsų asmeninės laisvės daliai. Tą likutinę dalį sudaro veiksmai, kurie pakenktų mūsų gebėjimui funkcionuoti kaip visuomenės nariams. Narkomanija neabejotinai priklauso šiai grupei.
Turint tai omenyje, svarbu nepervertinti narkotikų politikos posūkio Oregone. Kalbant apie baudžiamąją politiką, įstatymų leidžiamosios valdžios ir gubernatoriaus nuomonės pasikeitimas nebuvo toks revoliucingas.
Naujai įvestos bausmės yra baudžiamojo nusižengimo lygio, o naujajame įstatyme sutelktai stengiamasi baudžiamąsias pasekmes už narkotikų vartojimą derinti su būdais, kaip išbristi iš priklausomybės.
Oregono pokytis svarbus politinės filosofijos požiūriu. Pasirašiusi įstatymą, gubernatorė Kotek sudavė rimtą smūgį ilgai Amerikoje vykstančiai libertarų kampanijai už narkotikų legalizavimą.
Jos sprendimas turėtų būti pripažintas nacionaliniu mastu, o idealiu atveju – ir už Amerikos ribų. Europa šiuo klausimu, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti prieštaringas, vis dar juda klaidinga kryptimi. Juk libertarizmo Europos politikoje beveik nėra.
Viena iš priežasčių yra ta, kad bausmių už sunkiųjų narkotikų arba to, ką legalizavimo šalininkai vadina “psichodeliais”, vartojimą panaikinimas prasilenkia su tolimiausiais politinio spektro kraštais. Europoje legalizavimą palaikė radikalūs kairieji. Tiems, kurie narkotikų legalizavimą pavertė vienintele savo politinės karjeros priežastimi, skirtumas tarp kairiųjų ir dešiniųjų neturi didelės reikšmės. Todėl nenuostabu skaityti tokius naujienų pranešimus, kaip šis ” Washington Post”:
Įstatymą pateikė Vokietijos valdančioji koalicija, kurią sudaro kanclerio Olafo Scholzo centro kairieji socialdemokratai (SPD), žalieji ir laisvieji demokratai.
Paskutinė iš šių trijų partijų anksčiau buvo žinoma kaip centro dešinioji partija, tačiau, kaip ir daugelyje Vokietijos politikos sričių, per daugelį metų ji palaipsniui pasuko į kairę. Todėl jų siekis legalizuoti narkotikus yra “kairiųjų” prekės ženklo; po akimirkos susipažinsime su “libertarų” prekės ženklu šiek tiek plačiau – ir pamatysime, kaip Oregono reversas gali įkalti paskutinę vinį į Amerikos libertarizmo karstą.
Oregonas nėra ta vieta, kur miršta libertarizmas vien dėl to, kad valstija atšaukė jo legalizavimą. Problema yra gilesnė ir filosofiškesnė, o tai reiškia, kad libertarai negali jos ignoruoti ir tikėtis laimėti kitą legalizavimo mūšį remdamiesi vien legalizavimo ydomis ir privalumais. Nors Oregone buvo politikų, kuriuos nutraukti narkotikų legalizavimą paskatino praktiniai dalykai, įskaitant perdozavimo atvejų padidėjimą, pirmiausia tai nebuvo diskusija apie tai, kiek marihuana yra žalinga, jo tai “vartai” prie kitų narkotikų.
Oregone įvykęs posūkis tapo filosofiniu posūkiu, pakankamai ryžtingu, kad visiems libertarams turėtų kelti egzistencinius klausimus. Konservatoriai turi į tai atsižvelgti ne tik kaip į progą pasidžiaugti, bet visų pirma todėl, kad Amerikos konservatoriai tradiciškai turėjo sudėtingus santykius su libertarizmu.
Viena vertus, jie vertina libertarų paramą ekonominei laisvei, o tokie politikai kaip senatorius Randas Paulas yra pavyzdys, kaip galima būti geros reputacijos ir tarp konservatorių, ir tarp libertarų. Kita vertus, konservatoriai, labiau linkę į socialinius ir filosofinius klausimus nei į ekonominę politiką, nevertina libertarų primygtinio reikalavimo legalizuoti narkotikus.
Pastaruoju klausimu senatorius Paulas – gydytojas iš profesijos – vėlgi yra doras libertarizmo pavyzdys. Jis pasisako už baudžiamosios justicijos reformą, kuri tam tikru mastu perkeltų dėmesį nuo griežto baudimo už piktnaudžiavimą narkotikais prie labiau kombinuoto požiūrio, įskaitant narkomanų skatinimą nutraukti piktnaudžiavimą. Tačiau jis niekada neužėmė griežtos libertarinės pozicijos, kad “psichodeliniai” narkotikai turi būti legalizuoti.
Senatoriaus apdairumas narkotikų ir baudžiamojo teisingumo reformos klausimais yra vertas pagarbos, ypač jei į tai žvelgsime kaip į labiausiai “libertarinę” poziciją, kuri gali būti praktiškai ir filosofiškai priimtina. Plačiąja prasme jo idėja yra ta, kad narkomanais tapę asmenys vis tiek turėtų būti baudžiami, tačiau jiems taip pat turėtų būti padedama sugrįžti į produktyvų, nuo priklausomybių laisvą gyvenimą.
Šis požiūris paradigmiškai skiriasi nuo amerikiečių libertarų požiūrio, kuris buvo labai svarbus, kai Oregonas 2020 m. nusprendė legalizuoti narkotikus.
Čia vyrauja filosofinė idėja, kad asmeninė laisvė neturi ribų, todėl kiekvienas iš mūsų turėtų turėti teisę atsisakyti bet kokios socialinės atsakomybės, t. y. tapti narkomanu.
Žvelgiant šiuo kampu, skirtumas tarp libertarizmo ir konservatizmo tampa neįveikiama praraja. Kaip tik čia, ten, kur Oregono legalizavimo realijos susiduria su filosofiniais libertarizmo principais, konservatizmas vyrauja kaip protinga politinė filosofija.
Oregonui būtų buvę geriau, jei socialiai konservatyvus požiūris būtų nugalėjęs dar 2020 m., tačiau bent jau guodžia tai, kad realybė gali prasiskverbti pro ideologines dogmas. Štai reprezentatyvus buvusio įtakingo legalizavimo šalininko balsas:
“Tai kompromisinis kelias, bet kartu ir geriausia politika, kurią galime sugalvoti, kad užtikrintume, jog ir toliau saugosime bendruomenes ir gelbėsime gyvybes“, – sakė “Associated Press” valstijos [senatorė] Kate Lieber, Portlando demokratė.
Toks aiškumas yra sveikintinas, nors ir pavėluotas. Jis yra ryškus kontrastas dogmatiškam libertarų požiūriui, kuris įdomiai atsiskleidžia šio anklavo reakcijoje į Oregono sprendimą.
Ši reakcija yra akivaizdi tyla. Nuo balandžio 3 d. Reason Foundation – libertarų organizacija, kurios visa veikla susijusi su narkotikų legalizavimu, – nepateikė nė vieno komentaro dėl narkotikų legalizavimo. Pažymėtina, kad kai Oregonas legalizavo narkotikus, ji šiuo sprendimu pasidžiaugė greitai.
Kaip ir “Reason Foundation”, Humanitarinių studijų institutas seniai vykdo aktyvią veiklą, susijusią su narkotikų legalizavimu. Buvęs IHS vykdomasis direktorius Chadas Thevenotas visą gyvenimą propagavo narkotikus. Pastaraisiais metais IHS stengėsi sumenkinti savo varomą narkotikų propagandą, tačiau niekada nekeitė kurso, kuriuo visus metus propagavo narkotikų legalizavimą. Dėl Oregono narkotikų rekriminalizavimo IHS nepateikia jokių komentarų.
Galbūt “Reason” ir IHS išmintingai elgiasi, jei tyli apie Oregono kriminalizavimo atšaukimą. Juk gali būti ne taip paprasta visa tai komentuoti iš libertarinės perspektyvos, neapsijuokiant. Būtent taip nutiko Kato institutui, ilgamečiam libertarų analitiniam centrui.
Per daugelį metų dėl narkotikų legalizavimo Kato institutas pateikė daugybę argumentų, ir jie dažnai netyčia įgaudavo komišką atspalvį. Vienas iš juokingiausių pavyzdžių – 2018 m. jų tyrimų viceprezidento, ekonomisto Džefrio Mirono (Jeffrey Miron) straipsnis. Tuomet jis pateikė antilibertarinį argumentą, esą narkotikų legalizavimas padeda vyriausybei, nes sukuria naujus mokesčius.
O aš maniau, kad libertarai nori mažinti valdžią ir mažinti mokesčių naštą, kurią sunkiai dirbantys piliečiai privalome mokėti.
Mironas mums parodė, kad kai libertarams tenka rinktis tarp ekonominės laisvės ir individo laisvės bėgant nuo savo socialinės atsakomybės dėl narkomanijos, visada laimi pastaroji.
Tikrai nepadeda tai, kad kiti Cato mokslininkai dar kartą bando empiriškai motyvuoti legalizavimą. Tarp įdomių pastangų aptinkame ir šį tariamai empirinį Christopherio Coyne’o ir Abigail Hall 2017 m. samprotavimą:
Atsižvelgdami į ekonomikos apžvalgas ir turimus duomenis, nustatėme, kad vidaus karas su narkotikais prisidėjo prie narkotikų perdozavimo atvejų padidėjimo ir paskatino kūrimąsi galingų narkotikų kartelių.
Jei šios pastangos iš tiesų būtų sąžiningas bandymas atlikti empirinius tyrimus, kas nors iš Cato jau būtų ėmęsis darbo ir pasiūlęs priešingą tyrimą apie nepavykusį legalizavimo eksperimentą Oregone. Iki šiol tokio tyrimo Cato interneto svetainėje nėra. Gali būti, kad mums teks veltui laukti, kol jie pripažins savo kaltę dėl narkotikų legalizavimo.
Arčiausiai “Cato” pripažinimo, kad Oregonas iš tikrųjų rekriminavo narkotikus, yra apgailestavimas vyresniojo bendradarbio Džefrio Singerio (Jeffrey Singer), teigiančio, esą Oregono legalizavimo sprendimas 2020 m. nebuvo “tikrasis” narkotikų legalizavimas. Jis aiškina, kad Oregono rinkėjai “klydo” manydami, jog “vien narkotikų dekriminalizavimas sumažins mirčių nuo perdozavimo skaičių”.
Skaityti Singerio straipsnį – tarsi klausytis komunisto, kuris teigia, kad komunizmas iš tikrųjų niekada nebuvo išmėgintas.
Žinome, Sovietų Sąjunga septynis ilgus dešimtmečius kėlė neapsakomas kančias savo žmonėms, maoistinė Kinija atliko savo bandymus, o Kuba mėgina tai daryti nuo 1959 metų, bet yra komunistų, kurie sakys, jog šie eksperimentai nebuvo pakankamai komunistiniai.
Iš esmės, Singerio komentaro dėka, Cato institutas pranešė, kad 43 % padidėjęs perdozavimo atvejų skaičius nebuvo tinkamas eksperimentas, kad galėtume laikyti bona fide “psichodelikos” legalizavimu.
Bandydamas išvengti netikro komunizmo spąstų, Singeris toliau tvirtina, kad narkotikų dekriminalizavimas “nėra tas pats, kas” jų legalizavimas, nes “narkotikus vartojantys žmonės” neturi apsaugos, kurią jiems suteikia vartotojų saugumo įstatymai. Narkotikų vartotojai “niekada negali būti tikri dėl įsigyjamų nelegalių narkotikų dozės ar grynumo”.
Taigi pažvelkime, ar suprantame šį libertarų argumentą dėl narkotikų legalizavimo:
- Asmenys nusipelno neribotos laisvės.
- Individai taip gerai susitvarko su individualia laisve, kad narkotinės medžiagos turi būti legalizuotos.
- Tačiau norint tvarkytis su neribota laisve, individams reikia, kad valdžia diktuotų teisingas narkotikų dozes ir narkotikų grynumą, nes jie, naudodamiesi savo individualia laisve, griauna savo gyvenimus.
Norėčiau padėkoti Cato instituto vyresniajam bendradarbiui Džefriui Singeriui (Jeffrey Singer) už tai, kad šis panaudojo tinkamą narkotikų dozę ir jų grynumą analizės metu, kad kartą ir visiems laikams paaiškintų libertarų argumentus dėl narkotikų legalizavimo.
Stiprinkite valdžią didindami mokesčius, plėskite valdžią nustatydami daugiau vartotojų saugumo taisyklių, stiprinkite valdžią visais įmanomais būdais – tik nebandykite stoti tarp priklausomo žmogaus ir jo pasirinkto narkotiko. Nes taip elgtis būtų nelibertiška.
Daktaras Svenas R. Larsonas yra “European Conservative” ekonomikos apžvalgininkas, kuris reguliariai skelbia Europos ir Amerikos ekonomikos analizes. Jis yra dirbęs ekonomistu analitiniuose centruose ir politinių kampanijų patarėju, yra kelių mokslinių straipsnių ir knygų autorius.
europeanconservative.com