Rasa Kalinauskaitė | ekspertai.eu
Tai, ką vasario 18 dieną patyrė Bekmuratas Mustijevas, primena dar vieną epizodą iš F. Kafkos „Proceso“. Iš pradžių Jonavos rajono policijos komisariate jį apklausė, taip ir nepaaiškinę, dėl ko, ir privertė pasirašyti protokolą, kuris bus naudojamas nežinia kam. Po to nuvežė į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kur du civiliais rūbais vilkintys vyrai vėl klausinėjo ir liepė „nedaryti problemų“. Kokių – jaunam vyriškiui taip ir liko neaišku.
Nors tie vyrai civiliais rūbais neprisistatė, galima spėti, kad tai buvo Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai. Mat B. Mustijevas yra vienas iš Grozno angelais vadinamų Chadižat ir Maliko Gatajevų augintinių, o bylą prieš šimtus Čečėnijos karo našlaičių išgelbėjusius sutuoktinius sukurpė būtent VSD. Ši tarptautinę gėdą Lietuvai užtraukusi byla išauginta iš buitinio Gatajevų konflikto su pilnamete augintine Seda Esimbajeva, kuri, kaip vėliau Suomijos teisme paliudijo kiti šeimos nariai, buvo VSD pareigūno meilužė. Buitinę istoriją, kurioje blogiausiu atveju galima įžvelgti nebent smurtą šeimoje, tyrė net septyni VSD darbuotojai, vadovaujami Kauno apygardos prokurorės Nomedos Oškutytės. Suomijos teismams Gatajevų augintiniai paliudijo, kad VSD juos prievartavo duoti parodymus prieš globėjus. Kaip vienas šios operacijos strategų minimas buvęs VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas, linksniuotas pulkininko Vytauto Pociūno žūties ir pomirtinio šmeižto istorijoje bei „šefavęs“ VSD akciją prieš Eglę Kusaitę.
Nors 2012 metų gegužę Suomija suteikė Ch. ir M. Gatajevams politinį prieglobstį, Klaipėdos apygardos teismas dar nagrinėja jiems iškeltą bylą. O pagrečiui vyksta labai keisti procesai. Jau po to, kai sutuoktiniai gavo politinį prieglobstį, teismas trinktelėjo griausmingą nutartį: paskelbti jų paiešką ir paskirti kardomąją priemonę – suėmimą. Mat, anot Klaipėdos teisėjų, Gatajevų, kurie su trimis nepilnamečiais vaikais legaliai gyvena Suomijoje ir turi Lietuvoje jų interesus atstovaujančią advokatę, esą neįmanoma surasti… Ieškodama nuo nieko nesislapstančių žmonių, policija tąkart apklausė net jų buvusius kaimynus Kaune.
Bekmuratas Mustijevas, kurį neseniai nieko neaiškindami apklausė iš pradžių Jonavos policininkai, o po to – ir civiliais rūbais vilkintys neprisistatę pareigūnai Kaune, yra vienas iš tų, kurie gina savo globėjus nuo VSD mestų kaltinimų. Su juo kalbėjomės ir apie kitą nežmonišką šios istorijos pusę: mažuosius Gatajevų šeimos vaikus, kurie buvo išvežti į Vilniaus SOS vaikų kaimą ir izoliuoti nuo visų jiems artimų žmonių. Kaip skelbė žiniasklaida, dabar Lietuvos užsienio reikalų ministerija jau susirašinėja su Rusija dėl Čečėnijos diktatoriaus Ramzano Kadyrovo reikalavimo grąžinti šiuos vaikus į šalį, iš kurios gelbėdami gyvybes juos išvežė Ch. ir M. Gatajevai.
Bekmuratai, papasakokite, kaip Jus apklausė?
Aš buvau išvažiavęs į Suomiją pas Gatajevus, pas tėvus. Vieną dieną paskambino mano vaiko mama ir pasakė, kad buvo atėję policijos pareigūnai, ieškojo manęs ir paliko kažkokį kvietimą. Ir jos klausinėjo – ar pažįsta visokius žmones, kur ir kaip mes susipažinome… Kai grįžau į Lietuvą, norėjau sužinoti, kodėl manęs ieško ir kodėl jos klausinėjo tokių dalykų – kuo ji čia dėta? Nuėjau į Jonavos rajono policijos komisariatą ir paklausiau, kas manęs ieško. O man sako – palaukite pusvalandį, tuoj ateis. Palaukiau. Atėjo kažkoks pareigūnas ir nusivedė į kabinetą antrame ar trečiame aukšte. Paklausiau, kodėl mane čia pakvietė, ką aš padariau. Tai vienas pareigūnas ir sako – palauk palauk, tu nieko nepadarei, bet per daug klausinėji… Aš sakau – bet juk turiu teisę sužinoti, kam aš čia… Bet jie vis tiek nieko man nepaaiškino. Klausinėjo, ar pažįstu Madiną, Sedą Esimbajevas, kokie mūsų santykiai. Pasakiau, kad nepalaikau su jomis jokių santykių. Klausia – o kokie tavo santykiai su Maliku Gatajevu? Pasakiau, kad geri, neseniai buvau pas juos nuvažiavęs… Tada klausia – ar tu žinai, dėl ko dabar Klaipėdoje vyks teismas? Pasakiau, kad nežinau. Klausia – ar negali būti taip, kad Malikas Gatajevas kaip nors spaudžia Sedą ir Madiną Esimbajevas? Ne tiesiogiai, bet per kitus? Aš sakau – ne, negali būti… Dar klausinėjo, ar daug buvo mūsų, vaikų [Gatajevų šeimoje]. Taip, sakau, 18 ar 19. O kiek, sako, prieš Gatajevus rašė? Trys žmonės, sakau, o visi kiti – už. O, sako, aišku… Kai viską surašė, aš paprašiau, kad man duotų kopiją. Ne, sako, mes negalim tau duoti kopijos. Tada – sakau – aš nieko nepasirašysiu. O jie man sako – mes rasim būtų, kad tu pasirašytum… Ir pradėjo vardinti kažkokius straipsnius. Tada aš pasirašiau.
Nežinodamas, kam tai bus naudojama? Jie taip ir nepasakė?
Taip ir nepasakė.
O po to Jus dar nuvežė į Kauną?
Taip. Kai išėjau iš ten, prie manęs priėjo du pareigūnai. Sako – mes turime nuvažiuoti į Kauno policijos komisariatą…
O kaip Jums paaiškino, kodėl po apklausos dar reikia kažkur važiuoti?
Nepakartosiu tiksliai, ką jie ten sakė. Bet pareigūnas liepė, tai kad nebūtų problemų, pasakiau – važiuojam… Nuvažiavom. Kaune policijoje nuvedė į kabinetą, kur laukė dviese. Ir vėl klausinėjo.
Kas Jus apklausė Kaune?
Nežinau, aš nepaprašiau, kad pasakytų vardus…
Ar jie buvo su policininkų uniformomis?
Ne, apsirengę paprastais rūbais. Du žmonės. Vienas klausinėjo, o antras rašė.
Ko jie klausė?
Esmė buvo tokia pat, kaip ir Jonavoje.
Ar Malikas Gatajevas nedaro spaudimo?
Taip. Ir dar sakė man – mes nesakome, kad jūs norite kažką padaryti, bet norime jums iš anksto pasakyti, kad jūs nieko blogo nedarytumėt. Kad problemų nedarytumėt nei sau, nei kitiems… Aš sakau: kad aš ir nenoriu niekam daryti jokių problemų… Na, mes vis tiek sakom, kad jūs žinotumėt… Nežinau, iš kur jie ištraukė, kad aš turiu padaryti kažkokių problemų.
O kokių problemų jie liepė nedaryti?
Nežinau, tiksliai nepasakė. Bet pasakė – nieko nedarykit… Aš klausiau – dėl ko? Dėl visko, dėl Sedos. Klausia – ar bendraujat su ja? Ne, sakau, nebendrauju. Jeigu pamatyčiau, pasakyčiau „labas“, ir tiek. Ji gyvena savo gyvenimą, aš – savo. O, sako – taip ir turi būti…
Ar tie žmonės, kurie Jus klausinėjo Kaune, pasakė, kokiu pagrindu jie tai daro? Ar pradėtas koks nors ikiteisminis tyrimas? Kaip paaiškino?
Nieko nesakė.
Ir taip pat liepė pasirašyti?
Ne, Kaune pasirašyti neliepė.
Tiesiog paklausinėjo ir paleido?
Taip. Bet, sako, mes jus dar trukdysim, paskambinsim… Gerai, sakau – skambinkit, jeigu reikia… Ir išėjau namo.
Pats važiavot atgal į Jonavą, neparvežė?
Ne.
Kaip Jūs pats manote, ar tie, kurie Jus apklausė Kaune, buvo policijos pareigūnai? Ar galėjo būti ir Valstybės saugumo departamento darbuotojai?
Jeigu policininkas, juk iškart matosi. Paprastas policininkas paprastais rūbais nevilki. Klausinėjo irgi kažkaip kitaip. Manau, čia kitokie žmonės buvo. Gal viršesni už paprastus policininkus.
Galėjo būti ir iš VSD?
Galėjo. Arba gal kokie kriminalistai…
Kaip manytumėt, kas čia vyksta? Žinau, kad nusiuntėte policijai raštą, prašydamas paaiškinti, bet kol kas negavote jokio atsakymo. Kokios mintys kyla, dėl ko jie tai daro?
Net neįsivaizduoju. Gal jie nori ką nors sutrukdyti? Žinau, kad dabar turės būti teismas – tai gal dėl to teismo daro kažkokias nesąmones? Nežinau, ką galvoti…
Kokius jausmus sukėlė šita istorija? Kaip pasijutote, kai sužinojote, kad jūsų ieško, kad pareigūnai, atėję į namus, jūsų vaiko mamos klausinėjo tokių dalykų?
Buvo labai netikėta – išvažiavau į Suomiją ir sužinau, kad manęs ieško. Ką aš padariau, kad manęs ieškotų? Nieko nesu padaręs ir staiga – šitaip, su kriminalistais turiu bendrauti… Ir net nesako, dėl ko. Aš negalėjau įsivaizduoti, kas ten vykta, ką aš padariau… Lyg ir turėjau jaustis ramus, bet minčių kilo visokių. O gal mane bando kažkur įpainioti… Net pagalvojau, kad gal man geriau nebegrįžt į tą Lietuvą…
Baisu buvo?
Taip. Juk negaliu būti įsitikinęs, kad neatsitiks ko nors blogo. Dėl dukros sugrįžau. Jeigu ne ji, gal ir nebūčiau grįžęs…
O kiek dukrai metų?
Dveji.
Bekmuratai, ar galėtumėte šiek tiek papasakoti apie Gatajevus – kaip jie dabar gyvena Suomijoje, kaip ten jaučiasi?
Gerai. Geriau, negu čia…
Ar Chadižat dar guli ligoninėje – žinau, kad tai, ką pergyveno Lietuvoje, labai pakenkė jos sveikatai. Juk ją mama vadinate?
Taip, mama. Ji iki šiol nėra atsigavusi, turi gydytis, geria vaistus. Savaitgaliais grįžta namo, ir vėl į ligoninę. Bet ten jiems labai padeda, pasirūpina viskuo, ko reikia. Jau davė ir gyvenamąją vietą. Vaikai lanko mokyklą, mokosi suomių kalba.
Ką Gatajevai sako apie mažesniuosius vaikus, kurie liko Vilniuje, „SOS vaikų kaime“?
Jie labai dėl to pergyvena. Juk mažieji vaikai niekaip nebuvo susiję su jokiomis bylomis. Juos turėjo grąžinti. Su mama išvis neįmanoma apie tai ramiai kalbėti, ji tik verkia dėl tų vaikų… Aš su vyresniaisiais berniukais dabar kartais pabendrauju per facebook’ą, telefonu – tai jie jau pamiršo kalbėti čečėniškai. Suleimanas, kuris jau išėjo iš „SOS vaikų kaimo“, nes jam 16 metų, supranta, ką tu jam sakai, bet atsakyti nemoka… Atsako arba rusiškai, arba lietuviškai.
O mažosios mergaitės kalbą turbūt visai pamiršta?
Jau pamiršo. Prieš metus buvau nuvažiavęs [į „SOS vaikų kaimą“] pas Aslambeką. Jam jau 16 metų, jis gali išeiti, todėl galėjo su manimi susitikti. Tai kai nuvažiavau, automobilyje sėdėjo Cheda [viena jaunesniųjų mergaičių]. Ji išlipo iš mašinos ir pradėjo bėgti pas mane… Bet auklėtoja ją sustabdė. Cheda sako – brolis atėjo… O ji – tau negalima. Ir neleido iki manęs ateiti…
Koks atstumas tarp jūsų buvo, kai ją sustabdė?
Kokie 5 metrai. Prie pat stovėjo…
Ar spėjote bent pasisveikinti?
Taip, aš pasakiau – labas, kaip sekasi? Ji spėjo pasakyti – gerai… Ir viskas, ją pasodino į mašiną. Tai ji prie lango sėdėjo ir žiūrėjo. Dar rėkė per langą – mano gimtadienis bus, ar atvažiuosi, ar atvažiuosi?..
Kaip jautėtės, kai neleido pasikalbėti su sesute?
Kaip čia pasakyti… nekenčiu… Aš nesuprantu, kaip tie žmonės taip gali. Jie gi žino, kad ta maža mergaitė, nors ir nėra tikra mano sesė, bet visą gyvenimą, nuo pat mažiukės augo šalia manęs. Ji man yra kaip sesuo. Bet jai neleido prie manęs net prieiti… Aš dar bandžiau sakyti tai auklėtojai – jūs stovėkite čia šalia, mes tik pasišnekėsim… Ne, sako – viso gero.