Nedidelei grupelei žmonių bandant žūtbūt išstumti iš centrinės valstybės aikštės senąjį Lietuvos simbolį – Vytį, veidmainiškai atrodo jų bandymai Vytį supriešinti su partizanais – neva iš svetur nuplagijuota „kalva“ ir bus tas tikrasis partizanų įamžinimas.
Šis partizanės-poetės Dianos Glemžaitės eilėraštis labai aiškiai parodo, kas partizanams buvo laisvės simbolis (trečiasis posmelis).
Diana Glemžaitė. Mes mokėsim numirt
Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!
Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę,
Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.
Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.
Trumpai apie Dianą Glemžaitę-Bulovienę:
Žuvo 24 metų kartu su vyru Juozu Bulovu-Iksu, vyro broliu Antanu Bulovu-Budriu ir dar trimis partizanais (Petru Andriuškevičiumi-Dainiumi, Jonu Katele-Pūku ir Kaziu Kirstuku-Muku), kai išdavikas agentas „Moskva“ susprogdino bunkerį (kita versija – partizanai susisprogdino patys, apsupti enkavėdistų).
1943 metais baigusi Kupiškio gimnaziją, Diana Glemžaitė buvo pripažinta mokyklos poetė. Įstojo į Kauno universiteto Filologijos fakultetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą, kur daug piešė ir tapė. Parašė eilėraščių knygelę vaikams, kurią pati ir iliustravo.
Parvažiuodama namo, nuolat susitikdavo su savo krašto partizanais, buvo jų ryšininkė. Artėjant frontui dėdė Jonas kvietė Dianą trauktis kartu ir baigti studijas Vakarų Europoje, tačiau ji tvirtai atsisakė.
Okupantams suėmus tėvą, o motiną su dviem broliukais ir sesute ištrėmus, Diana pasitraukė į Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinę. Netrukus Alizavos klebonas Juozas Merkys slapta sutuokė Dianą Glemžaitę su Algimanto apygardos Margio rinktinės kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu. Sutuoktuvės vyko klojime, išpažintį jaunieji atliko „sėdėdami ant balkio, o jaunasis ir per šliūbą nenusijuosė revolverio“.
Partizanaudama D. Glemžaitė rašė eilėraščius, kurie buvo skelbiami partizanų spaudoje, buvo populiarūs tarp žmonių. 1949 m. parengė rankraštinį rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“.
„D. Glemžaitė yra labiausiai išreiškusi moteriškąjį heroizmą, kurį galima sieti su Emilija Pliateryte, su lietuvėmis karuose ir sukilimuose“, – rašė literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė.