„Ateitis“
Šis pokalbis parengtas žurnalui „Ateitis“ ir buvo skelbtas 2016 m. Nr. 8. Kai Unė buvo kalbinama, dar nebuvo nė minties, kad, kai žurnalas pasieks skaitytojus, jaunoji rašytoja jau bus tapusi politike ir darbuosis Ministro Pirmininko S. Skvernelio patarėja švietimo klausimais.
Viešojoje erdvėje intensyviai aptarinėjamos švietimo aktualijos, man, kaip jaunam žmogui, turinčiam dar labai „šviežios“ mokymosi universitete patirties, visada kelia daug minčių ir, žinoma, klausimų. Ir taip norisi juos kam nors užduoti. Todėl apie švietimą, jaunimo vaidmenį jame, studijų užsienyje patirtį, visuomenines bei kūrybines veiklas pasikalbėti jaukioje Vilniaus miesto kavinukėje pakviečiau naujosios kartos rašytoją, visuomenininkę, švietimo magistrę Unę Kaunaitę.
Esi baigusi psichologijos ir socialinės antropologijos studijas Šv. Andrėjaus universitete Škotijoje, švietimo magistrą Kembridžo universitete. Šiais metais išleidai jau trečią knygą, aktyviai dalyvauji visuomeninėje veikloje. Kaip tau patinka pristatyti save kitiems?
Vienas iš sudėtingiausių klausimų. Iš tiesų iki trečios knygos pasirodymo rašytojos etiketės sau nepriskirdavau, nes man žodis rašytoja atrodo labai didelis, labai reikšmingas. Baigusi universitetą pajutau atsidūrusi nežinojimo, kas esu, būsenoje. Ir tada šis žodis man labai „prilipo“. Iš tiesų kaip lengva – pasakau, kad aš rašytoja, ir visiems viskas aišku. Kadangi dar daug darbuojuosi su švietimu, kai kurie vadina ir švietimo eksperte. Nors žodį ekspertas esu linkusi vartoti nedrąsiai. Galbūt toks požiūris, jog ką tik į švietimo sritį atėjęs žmogus, iš karto tampa ekspertu, atspindi ir švietimo krizę Lietuvoje. Aš labiau vadinčiau save pradedančiąja švietimo eksperte.
Kodėl pasirinkai studijas užsienyje? Ką patartum šiandien apie tai svarstančiam jaunam žmogui? Kaip apsispręsti?
Aš, žinoma, taip pat svarsčiau. Pasirinkti man padėjo pirmiausia mokyklos – Vilniaus licėjaus – aplinka. Mat studijuoti į užsienį išvažiavo labai daug klasės draugų. Todėl ir jų pasirinkimas buvo papildomas impulsas. Jeigu būčiau likusi Lietuvoje, aš būčiau studijavusi filologiją. Kadangi rašau, man ši sritis yra labai artima. Vis dėlto rūpėjo bei teberūpi ir daugybė socialinių problemų. Todėl apsisprendžiau studijuoti psichologiją. Pasidomėjusi supratau, kad Lietuvoje nebūčiau patenkinta šių studijų kokybe. Kaip bebūtų gaila, esu girdėjusi daug studentų, kurie įstojo ir studijas po pusmečio nutraukė, pasakojimų, o aš tokioje situacijoje būti nenorėjau. Nutariau geriau studijas baigti užsienyje ir vėliau grįžti. Tvirtai žinojau, kad noriu savo ateitį sieti su Lietuva. Vis dėlto žinau ir gerų pavyzdžių bei studijų kokybe Lietuvoje patenkintų studentų istorijų. Labai dažnai, kiek girdėjau, studijų kokybei daro įtaką ir kitų studentų noras gilinti pasirinktos srities žinias, diskutuoti, drauge kurti stiprią bendruomenę – taip ir Lietuvoje galima „išauginti“ nuostabią jaunų specialistų kartą. Jeigu to norinčiųjų mažai, ir studijų galimybės bus mažesnės.
Patarti dėl studijų užsienyje visada sudėtinga, nes išvažiavus kartais pasidaro labai sunku būti toli nuo namų. Ir man pačiai buvo vienišų, liūdnų momentų. Pavyzdžiui, per gimtadienį sėdi viena kambary be artimiausių draugų ir jautiesi toli nuo visų tau svarbiausių žmonių. Tokių momentų tikrai būna, ypač per lietuviškas šventes. Kaip bebūtų keista, man labai gaila būdavo Lietuvoje nebūti per Vėlines. Iki tol nebuvau supratusi, kaip labai man patinka diena, kai su šeima važiuoju į kapines ir matau daugybę degančių žvakučių bei turiu galimybę pabūti su savo protėviais. Ir staiga esu kažkur už jūrų marių, šios šventės nėra, vietiniai gyventojai švenčia Heloviną. Tokią akimirką jautiesi patekęs į visiškai svetimą kultūrą. Momentų, kai kultūriškai man buvo sunku, atsimenu, bet visos kitos mano patirtys studijuojant užsienyje buvo pozityvios. Studijas Šv. Andrėjaus universitete prisimenu kaip vienus gražiausių metų, kai sutikau nuostabius draugus, pakeitusius ir mano pačios požiūrį į daugelį dalykų. Tad važiuoti patarčiau, ypač jeigu pasidomėjęs pasirinktos krypties studijų kokybe, nesi dėl jos tikras.
Kaip vertintum savo pačios minėtą reiškinį, kai didelė dalis geriausių gimnazijų moksleivių išvyksta studijuoti į užsienį?
Žinoma, dėl tokio proceso man labai gaila. Bet pats išvažiavimas savaime nėra blogas pasirinkimas. Išvažiavę žmonės pamato naujų dalykų, juos palygina, gali parvežti į savo šalį gerąsias patirtis, apskritai, „paauga“, ypač jeigu važiuoja į labai gerus universitetus. Toks išvažiavimas Lietuvai netgi naudingas. Tačiau situacija, kad mes neturime strategijos, kaip jaunus išvažiavusius žmones susigrąžinti, mane liūdina. Tik nedaug mano draugų grįžo į Lietuvą (bet daugiau nei iš vyresnės kartos). Liūdna, kad mes neturime minčių, kaip susigrąžinti jaunus specialistus. Pavyzdžiui, labai daug šalių pasaulyje finansuoja studijas užsienyje, o studentai įsipareigoja grįžti ir tam tikrą laiką dirbti savo šalyje. Tokiu būdu apsipranta ir dažniausiai pasilieka. Mes to nedarome. Lietuvoje studentas priverstas pats susimokėti dideles sumas už studijas užsienyje, dažnai ima paskolas, kurias reikia grąžinti. Todėl natūralu, kad pasilieka ten, kur jam siūlo didesnį atlyginimą, o begyvendamas susiranda antrąją pusę ir vis labiau prisitaiko prie gyvenimo svetimoje šalyje. Tiesiog praranda ryšį su Lietuva. Man asmeniškai taip nebuvo, nes aš rašiau knygas, per atostogas grįždavau į Lietuvą, čia turėjau daug kontaktų ir niekada nejaučiau atotrūkio. O kai kurie mano draugai jau po antro, trečio kurso sakydavo, kad jie grįžta ir jau nelabai turi ką veikti Lietuvoje. Kurti programas, skatinančias išvažiavusius jaunus žmones palaikyti ryšį su Lietuva, ir neleisti jiems atitrūkti nuo gyvenimo savo šalyje, būtų puiku.
Ką Tau asmeniškai davė studijos užsienyje?
Pirmiausia leido pažiūrėti į Lietuvą iš šono. Kadangi studijavau ir socialinę antropologiją, t. y. kitų kultūrų pažinimą, ryšius tarp kultūrų, aš sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų galima studijuoti šią programą savo šalyje, nes mokydamasis turi stipriai pakeisti mąstymą. Suvokti, kad tie dalykai, kuriuos tu priimi kaip duotybes, iš tiesų nėra duotybės. Pavyzdžiui, pažiūri į žmogų ir tarsi iš karto gali pasakyti vyras ar moteris. Bet pasaulyje yra kultūrų, kuriose stiprią moterį vadins vyru, o silpną vyrą moterimi. Neįsivaizduoju, kaip nepabuvusi kitos kultūros dalimi, aš būčiau galėjusi įvertinti tokius skirtumus. Patekusi į kitokios kultūros aplinką imi pastebėti, kad tam tikrose situacijose būtum dariusi visai kitaip. Pirmus metus man buvo labai keista, kai žmonės atėję visada sako „Hi, how are you?“ („Labas, kaip tau sekasi?“). Ir tu jau pasiruoši atsakyti, o supranti, kad jie nelaukia jokio atsakymo. Iš pradžių būna šokas ir galvoji – tai klausia ar neklausia jie manęs. Vėliau pripranti. Visavertis suvokimas, kad kiekviena kultūra turi savo išskirtinumus, kol neišvažiuoji į kitą šalį ilgesniam laikui, nelabai įmanomas. Be to, esu labai patenkinta aukšta studijų kokybe – abu mano universitetai yra Didžiosios Britanijos penketuke. Daug davė ir draugai, su kuriais susipažinau. Tai buvo žmonės hipsteriai, kurie visada kvestionuoja tam tikrus pasaulio reiškinius, todėl per diskusijas su jais ir pati ėmiau vis labiau kvestionuoti, kaip aš žiūriu į vieną ar kitą reiškinį. Šią patirtį atsimenu su pozityvia nostalgija. Dar vienas aspektas – išvažiavęs į užsienį ir pajutęs, kaip vertinamos tavo idėjos, imi nebijoti laužyti ir tam tikrų, dažniausiai biurokratinių normų Lietuvoje.
O ką patartum jaunesniems žurnalo skaitytojams, renkantis gimnaziją? Į ką vertėtų atkreipti dėmesį? Ar mokyklos pasirinkimas, Tavo manymu, daro įtaką mokymosi procesui?
Veržtis vien tik į prestižines gimnazijas nėra savaime pats geriausias sprendimas. Man asmeniškai Vilniaus licėjaus patirtis buvo labai gera ir aš jį atsimenu be galo pozityviai. Todėl jeigu tu esi vaikas, kuris klasėje vienas labai gerai mokosi ir dėl to tam tikra prasme jaučiasi atskirtas, nes neranda bendraminčių, mokytis, pavyzdžiui, licėjuje tau labai tiktų. Staiga suprastum, kad nesi toks vienas ir tikrai rastum bendraminčių. Žmonių, kurie labai nori imtis įvairių veiklų. Licėjus yra žinomas dėl aukštų mokslo pasiekimų, nors man asmeniškai jis buvo kur kas mielesnė vieta dėl to, kiek daug žmonės nori veikti po pamokų – leisti laikraščius, organizuoti renginius. Kita vertus, aš labai nenorėčiau, kad mano vaikas visą laiką prasimokytų tik tokiose elitinėse gimnazijose, nes nepamatytų, kas yra realus gyvenimas. Aš labai džiaugiuosi turėjusi vidurinės mokyklos patirtį ir tik vėliau įstojusi į licėjų. Tiesiog reikėtų nebijoti keisti mokyklos, jeigu to reikia. O sprendimas visada turėtų būti priimamas atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualius poreikius. Aš pažįstu žmonių, kuriems licėjuje mokytis nepatiko, nes savo mokyklose, iš kurių atėjo, jie buvo pirmūnai, o licėjuje jų pažymiai žymiai suprastėjo, nes konkurencija šioje mokykloje yra daug didesnė. Buvo vaikų, kuriems netiko ir atmosfera. Todėl reikia matyti vaiką. Jeigu jam jo mokykloje yra blogai ir greičiausiai dėl to, kad jis gerai mokosi, elitinės mokyklos koncentratas bus ta aplinka, kuri jam tikriausiai tiks. Bet, jeigu vaikas jaučiasi mokykloje gerai, tai yra geriausias indikatorius, kad keisti mokyklos greičiausiai nereikia. Aš labiau kalbu apie savijautą, nes mes neretai per daug vertiname pažymius, egzaminų rezultatus, kurie dažnu atveju nelabai ką ir parodo. Gyvenime paprastai sekasi kaip tik ne tiems, kurie gauna šimtukus. Todėl jeigu jau reitinguojame mokyklas, siūlyčiau įvesti geros savijautos vertinimo koncepciją.
Tavo pačios pažymiai labai aukšti, bet minėjai, kad pažymiams nevertėtų skirti tiek daug dėmesio. Kaip manai, kas gali motyvuoti moksleivius ir studentus mokytis?
Labai svarbus bendras klasės draugų arba kitų studentų įvertinimas, t. y. bendraamžių nuomonė. Todėl dažniau būtų galima pasitelkti grupės darbus. Jeigu dirbdamas grupėje tu neatliksi savo užduoties, dėl to žemesnis bus visos grupės pažymys. Toks, atsakomybę už save ir kitus ugdantis, mokymo būdas, manau, galėtų būti veiksmingas. Svarbu, kad vaikai mokytųsi tam, kad galėtų pozityviai parungtyniauti su kitu klasės draugu. Idealiu atveju – dalyku gali sudominti mokytojas. Reikėtų skatinti vaikus kelti jiems patiems svarbius klausimus. Pavyzdžiui, klausimas gali būti ir šis: koks yra mūsų mokyklos plotas? Mokytojo vaidmuo šiuo atveju leisti vaikams išsiaiškinti jiems svarbią ir įdomią informaciją, kartu išmokstant ir reikiamus dalykus pagal programą. Man labai patinka Kanados pavyzdys, kai mokyklose kiekvienas vaikas turi savo sritį, kurioje yra ekspertas. Kad ir kokį dalyką mokytųsi, vaikas turi sieti išmoktą informaciją su savo sritimi. Tokiu atveju jis jau antroje klasėje išmano daugiau negu mokytojas, pavyzdžiui, apie sraigę. Jausmas, kad nesi tik mokinys, o jau pats daug išmanai, labai motyvuoja.
Kaip pati atradai dominančią sritį ir ką patartum moksleiviui? Kas galėtų padėti atrasti sau įdomią kryptį?
Aš taip pat labai dvejojau, iki paskutinės minutės. Kadangi man labai patiko ir matematika, apskritai tikslieji mokslai, ir lietuvių kalba, aš nusprendžiau sujungti šias mokslų kryptis ir pasirinkau psichologiją. Šioje srityje reikia ir humanitarinių gebėjimų, nes turi suprasti kitą žmogų, reikia ir tiksliųjų mokslų išmanymo, nes mokantis yra tikrai daug statistikos. Mano pasirinkimas buvo kompromisinis (juokiasi). O jeigu rimčiau, 10 klasėje dovanų gavau vieną psichologijos knygą, aš ją perskaičiau, ji labai mane „užkabino“ ir pradėjau gilintis.
Geriausias patarimas, manau, būtų – suprasti, kad studijų krypties pasirinkimas nėra galutinis sprendimas. Labai daug žmonių šiais laikais dirba darbus, nesusijusius su jų studijomis. Aš labai viliuosi, kad ir mūsų švietimo sistemoje atsiras lankstesnis požiūris į universitetus. Man labai patiko Škotijos sistema, kai pirmus dvejus metus net nereikia nuspręsti, ką nori studijuoti – mokaisi tris dalykus. Aš vienodu lygmeniu mokiausi psichologiją, socialinę antropologiją ir politiką ir po antro kurso galėjau pasirinkti, pavyzdžiui, politiką. Taigi prieš trečią kursą įvyko antras mano didysis rinkimasis – pasirinkau dvigubą psichologijos ir antropologijos specialybę. Grįžusi į Lietuvą po bakalauro studijų ėmiau krypti į švietimą, nes labai norėjosi prasmingos srities, kur galėčiau pritaikyti įgytas žinias. Matant Lietuvoje daug švietimo srities problemų, atrodė, kad tai man tinkamiausia sritis.
Ar gali palyginti požiūrį į švietimą Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje?
Su švietimu Lietuvoje susiduriu daugiausia politiniu lygmeniu. O čia, manau, reikėtų labiau kalbėti ne apie požiūrį, bet apie profesionalumą ir kompetenciją. Užsienyje neturėdamas šių savybių, tu net negalėtum būti įsivaizduojamas kaip švietimo ar bet kurios kitos srities ministras. Aš pati bendravau su buvusiu Didžiosios Britanijos švietimo ministru. Kalbėdama su juo iš karto supratau, kad tai puikiai savo sritį išmanantis profesionalas. Visais atvejais jis gali pasiūlyti ne vieną sprendimo variantą. Taip pat pastebėjau daug atviresnį požiūrį į naujas idėjas, ko labai trūksta Lietuvos politikoje. Nauja idėja čia neretai priimama kaip iššūkis autoritetui. O kalbantis su profesoriais ar politikais užsienyje, jie labai noriai priima jauno žmogaus mintis, pasiūlymus.
Buvęs Didžiosios Britanijos švietimo ministras man pasakojo, kad suprasdami, kokią problemą turime, pavyzdžiui, problemą A, mes norime ją išspręsti ir nueiti į tašką B. Mes žinome, ko siekiame. Bet labai retai pasakome, kaip nuo taško A į tašką B nueiti. Ir tai, anot ministro, yra svarbiausia, nes koks turėtų būti taškas B supranta dauguma žmonių, bet ne visi gali pasiūlyti, kaip tą tašką B pasiekti. Susimąsčiau, kad Lietuvoje mes, deja, labai retai pasakome, kaip nueiti iš taško A į tašką B.
Kaip tavo bakalauro ir magistro studijos papildo viena kitą?
Jos buvo labai skirtingos. Per bakalauro studijas dar labai daug mokaisi, „augi“. O magistrui pasirenki jau konkrečiai dominančią sritį. Rinkausi magistro studijas mąstydama, kaip galėčiau pritaikyti psichologijos žinias. Mano magistro darbas buvo psichologijos taikymas švietime. Taigi žinių, kurias įgijau studijuodama bakalaurą, neužmiršau. Džiaugiuosi, kad tarp šių studijų padariau metų laiko pertrauką, dirbau. Aš siūlyčiau ir kitiems tokią pertrauką padaryti. Tuomet gali geriau pasirinkti. Grįžtant prie magistro studijų, aš pati jaučiau, kad pasirinkusi šias studijas mokiausi jau kitaip. Paradoksas, bet nors ir studijavau viename iš geriausių pasaulio universitetų Kembridže, mokiausi (turiu omenyje kruopštų namų darbų ruošimą, medžiagos „kalimą“ ir pan.) mažiausiai per savo gyvenimą. Kembridže dėstytojai į tave žiūri kaip į labai sąmoningą žmogų, todėl jeigu manai, kad vieno ar kito dalyko gyvenime tau nereikės, kad viską, ką išmokai, pamirši, gali skirti nagrinėjamai temai ir mažiau laiko. Rinkdavausi ir gilindavausi tik į tas sritis, kurios mane labiausiai domindavo. Tai labai savitikslis mokymasis, kai pats gali kelti klausimą, ar tau viena ar kita sritis įdomi, bei mąstyti, kur šias žinias pritaikysi. Ir jau nebėra noro tiesiog „iškalti“ informaciją, kurią žinai, kad greitai pamirši. Ir būdavo, kad vienoje paskaitoje daug diskutuodavau, dėstomus dalykus kruopščiai užsirašinėdavau, nes žinojau, kad tokią patirtį galėčiau pritaikyti Lietuvoje, norėčiau ja pasidalinti, pavyzdžiui, su mokytojais. O kitos paskaitos, galbūt labiau teorinės, klausydama tiek daug nesigilinau.
Jaunimui aktualias temas ir problemas aptari ir savo knygose. Kaip nusprendei sukauptą patirtį perkelti į literatūrą?
Literatūra mano gyvenime atsirado anksčiau nei studijos. Rašyti pradėjau nuo tada, kai aš save prisimenu. Dalyvavau ne viename kūrybos konkurse. Pirmąją knygą „Sudie, rytojau“ aš taip pat rašiau filologų olimpiadai, tačiau tuo metu jos nebaigiau. Rašyti baigiau po pusmečio ir ji gana sėkmingai iškart papuolė į leidyklą. Visada rašau pirmiausia įkvėpta savęs. Antrosios knygos „Žmonės iš Alkapės“ rašymas paremtas studijų užsienyje patirtimi, joje yra mano patyrimų, bet dar daugiau mano pažįstamų patirčių. Tu tas patirtis stebi ir iš jų dažnai gimsta istorijos. O paskutinė knyga „Laiškai Elzei“, kuri yra labai susijusi su mokykla, patyčiomis ir kitomis temomis, kurios man rūpi ir ne kaip rašytojai, aš labai stengiausi, kad nebūtų per daug edukacinė, mokslinė. Kartais netgi reikėdavo atsiriboti nuo mokslinės ir visuomeninės veiklos daromos įtakos, nes priešingu atveju būčiau parašiusi visai ne romaną. Man labai norėjosi, kad knygą pamėgtų paaugliai.
Man asmeniškai tavo knygos – tai aktualūs pasakojimai, labai tiksliai atspindintys šiuolaikinio jaunimo gyvenimo realybę. Kaip pavyksta ją taip aprašyti?
Vienas kritikas yra rašęs, kad tai užrašytos knygos. Yra tiesos, nes daug dalykų tiesiog užrašyti iš gyvenimo, bet man ir norisi ne įspūdingų siužetų, man norisi, kad žmonės skaitytų. Žinau, kad labai daug užsienyje studijuojančių žmonių davė mano knygą „Žmonės iš Alkapės“ savo tėvams, kad šie sužinotų, kaip jų vaikai iš tiesų gyvena. Knygoje norėjosi aprašyti abiejų pusių – ir gyvenančių užsienyje, ir likusių savo šalyje ar norinčių į ją grįžti – žmonių psichologiją. Pirmiausia pačiai suprasti, o po to ir kitiems parodyti. Nes išvažiavusi studijuoti ir aš jaučiau neigiamą požiūrį į save. Bijojau būti ta „išvažiavusi“. Todėl norėjau, kad knygoje aprašomos pasirinkimo gyventi Lietuvoje ar užsienyje priežastys, veikėjų išgyvenimai padėtų geriau suprasti tiek likusių gyventi savo krašte, tiek išvažiavusių į užsienį lietuvių sprendimus.
Kalbant apie naujausią Tavo knygą „Laiškai Elzei“, kaip įsivaizduoji šios knygos skaitytoją? Ar tai paauglys?
Taip, rašiau paaugliams. Tačiau, kiek žinau, ji patinka ir tėvams, ir pedagogams. Girdėjau atsiliepimų, kad per knygą jie geriau ima pažinti savo vaikus ir savo mokinius. Džiaugiuosi, kad patinka ji ir paaugliams, nes jeigu patiktų tik suaugusiems, susimąstyčiau, kad rašydama kažką padariau negerai.
Knygoje aptari daugybę aktualių temų. Viena iš jų – mokinio ir mokytojo santykis. Koks, Tavo manymu, jis turėtų būti? O koks yra?
Kaip tik dabar prisiminiau vienos moters man pasakotą istoriją apie mokytoją, kuri nuolat ant vaikų šaukia, o per tėvų susirinkimą prašo tėvų pakalbėti su vaikais, kad jie klasėje laikytųsi drausmės, būtų tylesni, nes ji negali jų nutildyti. Tėvų pasiūlymas buvo – gal Jums nupirkti švilpuką? Kitaip sakant, jeigu neišeina susikalbėti, tai švilpkime. Bet aš galvoju, gal vaikai tada atsineštų megafonus (juokiasi)? Vaikų tiesiog negali perrėkti.
Santykį, kuris, manau, turėtų būti, patyriau pati studijuodama užsienyje. Bendraudama su profesoriais visada jutau jų pagarbą, norą išgirsti mano mintis, nuomonę. Mačiau, kaip jie iš tiesų nori ir bando suprasti kiekvieno studento nuomonę. Studentas mano pasirinktuose universitetuose buvo vertinamas kaip labai protingas žmogus. Yra buvę netgi atvejų, kai dėstytojas prašo tavęs patarimų savo projektui. Iš pradžių būna keista, nes negali tuo patikėti. Bet paskui pradedi mąstyti ir supranti, kad tikrai gali jam patarti. Lietuvoje dėstytojas ir mokytojas yra daugiau Dievas, žiūri į studentą ar mokinį iš viršaus (tikrai yra išimčių). Ypač universitete tai jau nebėra geras požiūris. Mokykloje viskas priklauso nuo mokinių: jeigu dirbi su gana sąmoningais vaikais, tikrai geresnis požiūris būti jų draugu. Autoritetą tu gali turėti ir kaip draugas. Svarbu išklausyti mokinio mintis, jas vertinti. Aš pati geriausiai atsimenu mokytojus, kurie matė, kad esu sąmoningai mąstantis žmogus.
Važinėdama į mokyklas ir bendraudama su moksleiviais taip pat matau daug įvairių situacijų. Būna, kai pasako, kad šitas yra labai blogas mokinys, o tu pabendrauji su juo ir supranti, kad jis tiesiog labai nestandartiškai mąstantis, protingas jaunas žmogus. Bet mokykloje dažniausiai nenorima ir nerandama laiko mąstyti, ką tas vaikas pasakė, kad ir koks originalus būtų jo atsakymas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pasitaiko situacijų, kai mokytojas turi apginti savo autoritetą elgdamasis griežčiau, nes kiti bendravimo metodai tiesiog neveikia. Visokių vaikų yra ir mokytojas kaip psichologas turi stebėti situaciją. Vienas iš geriausių metodų – suvokti vaikų sąmoningumą, vertinti juos.
Ką patartum jaunam žmogui, norinčiam būti mokytoju?
Jaunas žmogus, manau, turi žinoti, kad pradžioje vaikai bandys visaip provokuoti, norės pasibandyti, kur yra jų ribos, ką jie gali pamokoje sau leisti. Tai natūrali maištaujančio jauno žmogaus, ypač paauglio, būsena, kai norisi pamatyti, ką vienoje ar kitoje situacijoje gali. Kai aš pati dar mokiausi mokykloje, mes turėjome tikrai fantastiškų jaunų mokytojų. Manau, kad kol dar mokykloje yra mokinių, negerbiančių mokytojų, tas jaunas, su kitokiu požiūriu į mokyklą atėjęs žmogus, gana lengvai gali mokinius prisijaukinti. Kai aš pati vedžiau kelias pamokas šį pavasarį, buvo atvejų, kai iš klasės išlydėjo plojimais. Pirmą kartą jie rėkė ir bandė mane išprovokuoti, bet matydami, kad aš nepasiduodu ir noriu su jais diskutuoti, kitokia pamoka ėmė džiaugtis. Mokytojo darbas yra sunkus, bet jeigu žmogus nori būti kūrybiškas ir save išsibandyti, tai nuostabi profesija, parodanti, kiek daug įvairių kalbėjimo su vaikais būdų gali atrasti ir kaip realiai gali prisidėti prie naujos Lietuvos kartos ugdymo. Labai prasmingas darbas. Mokytojas turėtų nebijoti būti ir žmogiškas, parodyti jautrumą, nebijoti pasakyti, kad yra pavargęs ar pripažinti savo trūkumų, pavyzdžiui, pasakyti, kad ko nors nežino. Iš pradžių mokiniams tai atrodys keista ir jie galbūt nesupras, kaip mokytojas gali ko nors nežinoti, bet vėliau ims vertinti, kad mokytojas dėl jų domėjosi ir vėliau informavo. Tai tikras, visą gyvenimą besimokantis mokytojas, kuriam iš tiesų rūpi, kad vaikai rastų atsakymus.
Be kūrybinės ir mokslinės veiklos, esi aktyvi visuomenininkė. Dalyvavai projekte „Kurk Lietuvai“, esi „City Alumni“ vadovė, kuruoji naujienlaiškį „Aktualijos! O ką manai Tu?”, dalyvauji įvairiose konferencijose. Gal gali trumpai šias veiklas pristatyti? Ką kiekviena iš jų Tau reiškia? Ar rekomenduotum jaunimui jose dalyvauti?
Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad kiekvienam jaunam žmogui labai svarbu prisijungti prie įvairių visuomeninių veiklų. Jos labiau nei patriotiniai tekstai svarbios ir ugdant moksleivio pilietiškumą. Svarbu vaiką supažindinti su bendruomenės projektais ir paskatinti juose dalyvauti. Juk bendruomeniškumas ugdo tikrą pilietį. Žinoma, svarbu apie pilietiškumą ir kalbėti. Šiuo metu kaip tik kuruoju aktualijų naujienlaiškį mokytojams (www.asmanau.lt), kuriame teikiama aktuali informacija iš viso pasaulio ir Lietuvos. Tai pagalbinė priemonė, norint per pamokas diskutuoti apie politines, visuomenines temas. Mes norime, kad vaikai nebijotų ir išmoktų diskutuoti.
„City Alumni“ projektas skatina veikti savo miesto labui. Ir kol Lietuvoje pilietinė visuomenė dar yra vangi, matau labai didelę šio projekto prasmę ugdyti jaunų žmonių savimonę ir suvokimą, kad kiekvienas iš mūsų gali daryti įtaką savo miesto ateičiai. Kuo daugiau tokių miestų bendruomenių bus, tuo labiau stiprės pilietinė visuomenė, į kurios lūkesčius neišvengiamai turės atsižvelgti ir valdžia. O projektas „Kurk Lietuvai“ padėjo man apsispręsti, ką aš iš tiesų noriu veikti. Dalyvaudama jame supratau, kaip svarbu ir prasminga prisidėti prie savo valstybės kūrimo. Ne mažesnė mokykla nei universitetai buvo dirbti, matyti, kaip veikia valstybinės institucijos ir suvokti, ką galima jose pakeisti.
Ar jaunimas yra aktyvus? Kaip jį paskatinti tokiu tapti?
Kiekvienas iš mūsų gyvena burbule – šiuo metu esu aktyvaus jaunimo burbule ir man atrodo, kad auga ypatingai šaunaus ir aktyvaus jaunimo karta. Ir šių metų rinkimų rezultatai parodė, kad jaunimas tikrai aktyvesnis nei anksčiau. Kuo toliau, tuo labiau auga kartos, nebijančios išreikšti savo nuomonę.
Kaip pavyksta suderinti kūrybą, mokslą ir visuomeninę veiklą? Kaip jos papildo viena kitą, o gal trukdo?
Kartais šiek tiek trukdo. Būna, kad skiri daug dėmesio kuriai nors veiklai ir dėl to mažiau laiko lieka kitoms. Tačiau man niekada nebūna nuobodu, nes turiu galimybę jas kaitalioti. Dabar parašiusi knygą aš kurį laiką ilsėjausi, bet jau jaučiu, kad rašymo pasiilgstu. Jau seniai turiu ketvirtos knygos idėją… Panašiai ir su mokslu – nemažai metų mokiausi, o šiuo metu mėgaujuosi visuomenine veikla. Tačiau norisi ir prisijungti prie vieno ar kito tyrimo švietimo srityje, pritaikyti jame mokslo žinias.
Ar pati esi labiau praktikė?
Man daug džiaugsmo teikia realūs pokyčiai, kuriems neretai reikalingi visai paprasti sprendimai. Ir mano magistro darbas buvo praktinis, jo rezultatus galima tiesiogiai taikyti mokykloje. Nenorėjau nutrūkti nuo realaus gyvenimo, kaip dažnai būna akademiniame pasaulyje. Man norėjosi paieškoti mokslo pritaikymo visuomenėje galimybių. Pavyzdžiui, savo darbe taikau psichologijos teoriją, kai mokytojas savo mokomą dalyką susieja su realiu vaiko gyvenimu. Pasirodo, moksleivis tokią informaciją geriau įsimena. Panaudosiu vieną pavyzdį. Štai besimokydamas naujus žodžius (pvz., pusseserė) ir siedamas juos su savimi (aš turiu pusseserę, o ne jis turi pusseserę), rašydamas iš aš perspektyvos, vaikas ima rašyti ilgesnius sakinius, daro mažiau klaidų.
Ar tarp darbų nepamiršti laisvalaikio? Ir ką mėgsti veikti jo turėdama?
Man visos veiklos labai patinka, todėl, galima sakyti, man atostogos visada (juokiasi). Mano mokyklos ar universitetų atostogos ne kartą buvo skiriamos rašymui. Taip pat mėgstu leisti laiką su draugais, šeima. Daug metų šokau lindihopą. Mėgstu skirtingas veiklas – išeiti į gamtą, skaityti knygą, žiūrėti filmus, net juos montuoti. Ir tikrai nuoširdžiai galėčiau sėdėti visą naktį ir montuoti filmuką, nes man tai labai įdomus kūrybinis procesas. Apskritai yra labai daug įdomių veiklų – kartais man gali būti smagiausia tiesiog skaityti įvairius politinius straipsnius. Ir nors atrodau labai ekstravertiškas žmogus, man visada būtina turėti laiko tiesiog sau. Pabūti su savimi.
Dėkoju už pokalbį. Gražių tolesnių idėjų ir gero kelio Tau, Une!
Kalbino Agnė Zakaravičiūtė, VU KHF filologų klubo „Aš Pats“ vadovė