Tiesos.lt siūlo prisiminti daugiau kaip prieš metus įvykusią tragišką Lietuvos tautinių mažumų veikėjo, doro piliečio, kataliko Romano Voinickio žūtį ir tai, kaip ji buvo nušviesta žiniasklaidoje.
2013 m. kovo 6 d. Lietuvos žiniasklaidoje buvo paskelbta žinia apie tos pačios dienos rytą Vilniuje žiauriai nužudytą Romaną Voinickį – Vilniaus baltarusių klubo „Siabryna“ vadovą, Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo prezidentą, Tautinių mažumų tarybos prie Kultūros ministerijos pirmininko pavaduotoją. Jis dirbo Vilniaus Pranciškaus Skorinos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams.
R. Voinickis (g. 1960 m.) buvo nužudytas namo, kuriame gyveno, rūsyje. Vyras buvo surištas, jam užklijuota burna. Buvo paskelbta, kad jo kūną su kankinimo žymėmis rado žmona. Delfi.lt rašė, kad prieš mirtį jis bendražygiams ir bendradarbiams skundėsi, jog jam grasinama. Apie tai žinojo ir mokyklos, kurioje dirbo R. Voinickis, pedagogai. „Buvo grasinimai ne vieną kartą. Telefonu man jis šitą sakė. Mano pavaduotoja pasakė, kad sėdėjo (grasinę žmonės) jo mašinoj ir grasino“, – sakė P. Skorinos mokyklos direktorė Galina Sivolova. Ji teigė, jog R. Voinickis buvo prislėgtas, netgi apimtas panikos. Pasak jos, R. Voinickiui ryte paskambino kažkoks pažįstamas. „Pakvietė į rūsį, ir viskas – šeima jį rado surištą, užklijuotą, sumuštą“, – sakė nužudytojo kolega.
Kartą grasintojas R. Voinickio laukė jo paties automobilyje. „Čia buvo vakar ir jau taip popiet, gal apie 16–17 val. Tai išeina, kad nedaug laiko liko, kol jis buvo užmuštas, nes jeigu iš ryto rado, tai tik kelios valandos mus skyrė. Ir jis manęs paklausė, ar manęs niekas negąsdina: neskambina, nerašo“, – kalbėjo Gudų kultūros draugijos pirmininkas Fiodoras Niunka. Jis pasakojo, kad nužudytasis nevengdavo bendrauti su Gudų kultūros draugijos nariais, o kartais apsilankydavo ir jų organizuojamose šventėse. „Jis apsilankydavo tautinių švenčių, kurių nepalaiko A. Lukašenkos režimas, minėjimuose. Nors mes ir baltarusių organizacijų nariai, bet buvome skirtingose barikadų pusėse. R. Voinickis priklausė „lukašenkininkų“ organizacijai, o mes kritikuojame Aliaksandro Lukašenkos režimą“, – tikino F. Niunka.
Buvo skelbiama: baltarusių opozicija netikėjo, kad R. Voinickį dėl politinės veiklos galėjo nužudyti A. Lukašenkos režimo smogikai. „Jo organizacijos veikla visuomet buvo labai atsargi, labiau kultūrinė, jokių aštrių pareiškimų dėl politinių kalinių, diktatūros ar sankcijų jai. Šių klausimų jis nekėlė ir kartais netgi pasisakydavo, kad sankcijų nereikia, kad Baltarusijoje situacija gera“, – sakė Baltarusijos visuomenininkas Alehas Miatselitsa.
LNK „Žinios“ tada pranešė, kad R. Voinickis dėl savo veiklos galėjo neįtikti ne Baltarusijai, bet Rusijai. Jis priešinosi Rusijos pastangoms suvienyti Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas veiklai prieš Lietuvą. „Tikslas yra suvienyti visų tautinių mažumų organizacijas bendram veikimui prieš tariamai negerus Lietuvos įstatymus. Šiuo atveju tai trečiųjų valstybių interesas, bet jis buvo labai aiškiai išreikštas, kaip ir pozicija prieš tokią veiklą irgi buvo išreikšta iš R. Voinickio pusės labai aiškiai“, – sakė tuometinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas istorikas Arvydas Anušauskas.
Žiniasklaidoje rašyta, kad nei policija, nei prokurorai dėl R. Voinickio pradėto tyrimo nekomentavo. Ar į tyrimą įsijungė ir Valstybės saugumo departamentas, taip pat nebuvo atskleidžiama.
Suaugęs nužudytojo sūnus Delfi.lt pasakojo, kad ryte jam paskambino motina ir susijaudinusi pranešė, jog dingo tėvas. Artimieji R. Voinickio iš pradžių ieškojo darbe, bet ten jo nerado. Namuose buvo palikti jo dokumentai, telefonai, trūko tik rūsio raktų. Todėl vyro ieškojusi žmona nuėjo į rūsį.
R. Voinickio kaimynas Sergejus pasakojo, kad tai buvo labai malonus, kultūringas žmogus, šeimoje nebūdavo konfliktų, kaimynai niekada nematė jo girto. Sergejus sakė nesuprantantis, dėl ko kaimynas galėjo būti nužudytas – jis nebuvo turtingas.
Kolegos tvirtino, kad jis buvo Lietuvos patriotas, siekė išsaugoti baltarusių kultūrą ir kalbą. Tuometinė Tautinių bendrijų namų direktorė Alvyda Gedaminskienė sakė: „Tai buvo žmogus, kuris ir prie svečio, ir prie „pečio“. Tai buvo žmogus, kuriuo galėjai pasitikėti, žmogus, kuris visada parems. Tai didelė netektis tautinėms bendrijoms, tai buvo išskirtinė figūra tarp tautinių bendrijų lyderių. Mylėdamas ir gerbdamas Lietuvą, jis daug ką darė dėl savo tautos ir jos kultūros. Tai buvo be galo šiltas žmogus, kuris rūpinosi baltarusių klausimais ir daug ką darė dėl visų tautinių bendrijų“. Jos teigimu, R. Voinickis turėjo gražią šeimą, užaugino sūnų ir dukrą. „Jis noriai skubėdavo namo“, – pasakojo moteris. Ji negalėjo pasakyti, už ką vyras galėjo būti nukankintas.
Mokyklos direktorės pavaduotoja Jūratė Norvaišienė apgailestavo: „Verkia visa mokykla – nuo mažiausio vaiko iki suaugusiojo. Netekome žmogaus, kolektyvo sielos“. Pasak jos, velionis buvo mokyklos legenda, mokymo įstaiga buvo jo rankomis suremontuota ir pastatyta. „Kiekviena sienos plyta buvo paliesta jo rankomis“, – sakė pavaduotoja.
Tuometinė Tautinių mažumų tarybos prie Kultūros ministerijos pirmininkė Liucija Bartkienė taip pat kalbėjo, kad R. Voinickis buvo labai atsakingas, tolerantiškas, geras žmogus.
Spėjimai dėl mirties priežasčių
Portalo Lrytas.lt šaltinių duomenimis, vyras artimai bendravo su Baltarusijos ambasada Vilniuje. R. Voinickio žmona žurnalistams pasakojo, kad kurį laiką prieš nelaimę šeima jautė nuolatinę įtampą, mat baltarusių visuomenininkui buvo grasinama. Žmona teigė, kad R. Voinickis pajuto, jog yra sekamas. Jį persekiojęs lengvasis automobilis buvo be valstybinių numerių. Tas pats automobilis stovėdavo ir prie daugiabučio, kuriame gyveno Voinickių šeima. Moteris tikino, kad kartą į vyro automobilį net buvo įsėdę du nepažįstami vyrai. Apie ką jie kalbėjo su R. Voinickiu, žmona nežinojo. Šeima nesikreipė ir į policiją. Būta ir keistų skambučių. Pavyzdžiui, kartą skambinęs nepažįstamas vyras. Prisistatęs Čikagos baltarusių bendruomenės atstovu jis klausęs, kaip Lietuvos baltarusiai reaguos į Kovo 11-osios eitynes Vilniuje, kuriose turėtų žygiuoti neva nacionalistai. R. Voinickis buvo raginamas padėti rinkti parašus už tą renginį. Į tai jos vyras atsakęs, kad jų bendruomenė nesirengianti nei dalyvauti tame renginyje, nei prieš jį piketuoti. Žmona įsitikinusi, kad tai kažkaip susiję su vyro visuomenine veikla: „Viskas prasidėjo tada, kai jis tapo Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo prezidentu“.
2012 m. kovą lenkų ir rusų mokykloms protestuojant prieš naują Švietimo įstatymą, R. Voinickis kritikavo tokius jų veiksmus ir teigė, kad baltarusiai dėl lietuvių kalbos mūsų valstybėje neturi jokių problemų. Jis pareiškė, kad Lietuvoje esančios baltarusių mokyklos niekada nedalyvavo ir nenori dalyvauti lenkų ir rusų mokyklų protestuose prieš naują Švietimo įstatymą. „Visų pirma, Lietuvoje yra tik viena mokykla, kurioje mokoma baltarusių kalba. Visagine ir Klaipėdoje yra sekmadieninių mokyklų. Mes niekada nepritarėme šioms priemonėms (streikams ir mitingams), nes mūsų vaikai idealiai moka ir rusų, ir baltarusių, ir lietuvių, ir anglų kalbas. Iš principo neturime problemų“, – sakė jis.
R. Voinickis tada pats paskambino į Delfi.lt redakciją ir teigė: „Mes absoliučiai niekada nepalaikėme nė vieno protesto prieš švietimo sistemą. Nenorime palaikyti nei lenkų, nei rusų dėl šios problemos. Mums tai neatrodo problema“, – sakė jis. R. Voinickis pareiškė – jei iš Lietuvos lenkiškų mokyklų streikų komitetų pranešimo nepašalins baltarusiškos mokyklos pavadinimo ir nepavyks susitarti, neatmetama tikimybė, kad jo mokykla kreipsis į teismą. R. Voinickis taip pat neslėpė susirūpinimo dėl gimtosios kalbos išlaikymo. Jis nesutiko, kad Vilniaus ar Šalčininkų rajone būtų įvesta antroji, lenkų kalba, arba būtų rašomi lenkiški užrašai ir teigė, jog nors baltarusiai gyvena Lietuvoje, paradoksalu, bet ne lietuvėja, o lenkėja, nes lenkinimas vyksta ypač per bažnyčias. Baltarusių draugijos pirmininko nuomone, būtina gerbti šalį, kurioje gyveni, ir mokytis jos kalbos.
Portalo Lrytas.lt šaltiniai diplomatinėse tarnybose teigė, kad R. Voinickis palaikė artimus ryšius su Baltarusijos ambasada. Šaltinių žiniomis, jis nebuvo susijęs su tos šalies opozicinėmis organizacijomis, todėl vargu ar galėjo stoti skersai kelio Baltarusijos KGB. Prieš dvejus metus R. Voinickis net viešai kritikavo Baltarusijos opozicionierius, kurie protestavo per prezidento rinkimus. Jis sakė, kad jie diskredituoja tos šalies visuomenines organizacijas. Spėjama, kad nužudymas gali būti susijęs su vyro verslu, o ne su politine veikla. Baltarusijos ambasada šią situaciją komentuoti atsisakė.
Naujienų portalas Balsas.lt rašė, kad kraupi baltarusių visuomenininko R. Voinickio nužudymo istorija užminė daug mįslių ir teisėsaugos pareigūnams, ir jį pažinojusiems žmonėms. Vienas jį pažinojęs asmuo pasakojo, jog apie grasinimus jis niekada nekalbėjo. R. Voinickis nebuvo konfliktiška asmenybė, tačiau išvengti viešumo jam nepavykdavo. „Prieš keletą metų Baltarusijos laikraščiuose buvo rašoma apie išsiskyrusias nuomones. Minėta, kad R. Voinickio vadovaujama organizacija itin teigiamai vertina Baltarusijoje veikiantį režimą. Rašyta apie pinigų dalybas, kurios būdavo palankios R. Voinickiui. Publikacijoje buvo teigiama, kad R. Voinickio organizacijos iš savo istorinės tėvynės gaudavo paramą švietimo ir kultūros reikalams. Rašyta, kad pinigai atitenka tik R. Voinickio vadovaujamoms organizacijoms“.
Balsas.lt šaltinis iškėlė keletą galimų nužudymo versijų. Vilniuje veikia daug baltarusiškų organizacijų. Vieni yra Aliaksandro Lukašenkos šalininkai, kiti nusiteikę prieš jo režimą. R. Voinickis buvo A. Lukašenkos režimo šalininkas. Kiek teko girdėti, jis buvo gavęs laiškų iš Minsko, kuriuose užsiminta apie priešus. R. Voinickiui sakyta, kad Lietuvoje jis neturi teisės kalbėti visos Baltarusijos vardu. Todėl viena iš nužudymo priežasčių – politinė. Antroji – finansinė, nes jis buvo baltarusiškų organizacijų (apie 20) susivienijimo pirmininkas. Tos organizacijos gaudavo paramą ir iš Lietuvos, ir iš Baltarusijos. Trečioji nužudymo kryptis galėjo būti susijusi su tuo, kad R. Voinickis dirbo Vilniaus P. Skorinos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams. Pastaruoju metu, anot portalo balsas.lt šaltinio, mokykloje vyko didelės vertės remonto darbai. „R. Voinickis buvo atsakingas už ūkio reikalus. Ten sukosi dideli pinigai. Bet jis nebuvo banditas, nepriklausė jokiai gaujai ir nebuvo linkęs veltis į konfliktus. Pats Romanas apie nesutarimus kalbėdavo labai atsargiai ir nenoriai. Jis privalėjo kalbėti apie savo vadovaujamas organizacijas, bet stengėsi vengti viešumo. Tačiau nepaneigsi – priešų turėjo“.
Prieštaringi teisėsaugos vertinimai
Žiniasklaida pranešė prieštaringus policijos vertinimus dėl R. Voinickio žūties. Iš pradžių Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato viešųjų ryšių poskyrio specialistas Paulius Radvilavičius sakė, kad žmogžudystė nėra panaši į buitinę. Nors R. Voinickis rastas žiauriai nukankintas ir nužudytas, Vilniaus apskrities policijos vadovas Kęstutis Lančinskas 2013 m. kovo 7 d. sakė, kad „akivaizdžių smurto požymių nėra. Dėl to yra paskirtos papildomos ekspertizės“. Jo teigimu, dar negalima pasakyti, ar tai tikrai buvo nužudymas. Tiriamos visos versijos – nuo politinės iki buitinės žmogžudystės. 2013 m. kovo 8 d. K. Lančinskas tvirtino: „Turime daug pėdsakų, kurie dabar analizuojami“.
2013 m. kovo 22 d. buvo paskelbta pirminė mirties diagnozė – R. Voinickis mirė sustojus širdžiai. „Kodėl širdis sustojo, ekspertai galės atsakyti tik po penkių, šešių mėnesių, kai bus atliktas išsamus tyrimas“, – tada sakė Vilniaus apygardos prokuratūros pareigūnas Rolandas Imbrasas. Vėliau, gegužės 28 d., jis pranešė, kad atlikę R. Voinickio palaikų ekspertizę ekspertai nustatė, jog jis mirė nutrenktas elektros srovės.
Nuo 1986 m. R. Voinickį pažinojęs Lietuvos tautinių bendrijų tarybos koordinatorius, buvęs Valstybės saugumo departamento pareigūnas ir buvęs Kultūros ministro patarėjas Imantas Melianas nesąmonėmis vadino žiniasklaidoje pasirodžiusius teiginius, neva nužudytasis buvęs Baltarusijos diktatoriaus A. Lukašenkos režimo šalininkas. R. Voinickis, kaip akcentavo I. Melianas, buvo kilęs iš tos Vilniaus krašto dalies, kuri priskirta Gudijai. „Jis buvo katalikas. Jis buvo už tai, kad gudų raštija būtų lotyniškomis raidėmis. Jis sugebėjo laviruoti – nebuvo visai raudonas arba visai baltas. Žmogų tikrai seniai pažįstu, seniau nei bet kuris Tautinių bendrijų tarybos narys – buvo pas jį pamąstymų net apie bendrą Lietuvos ir Gudijos valstybę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pagrindu. Jis tiesiog niekada nekonfliktavo“, – sakė tautinių bendrijų ekspertas.
Jis patvirtino žiniasklaidoje skelbtą informaciją, kad R. Voinickis jautėsi nesaugiai ir savo užrašų knygelėje fiksavo paskui jį sekiojančių automobilių numerius. „Klausimas, ar tai yra surasta, ar tuo pasirūpino tie, kas nenorėjo, jog būtų surasta“, – svarstė I. Melianas. Tiek I. Melianas, tiek kiti šaltiniai patvirtina, jog nužudytajam dėl patirto spaudimo buvo patarta kreiptis į Valstybės saugumo departamentą.
Per R. Voinickio laidotuves neleido filmuoti
Tragiška R. Voinickio mirtis sukėlė didelį atgarsį Baltarusijoje ir tarp šios šalies emigrantų, įsikūrusių kitose šalyse. Šiose laidotuvėse dalyvavo pareigūnų iš Baltarusijos ambasados, buvo atvykęs ir kaimyninės šalies ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas.
Per R. Voinickio laidotuves Baltarusijos televizijos „Belsat“ žurnalistams du jaunuoliai neleido filmuoti. Jie viešoje vietoje agresyviai dengė operatoriaus kamerą ir trukdė filmuoti net laidojimo namus. Jie žurnalistus persekiojo net už privačios laidojimo biuro teritorijos. Operatorius Zdislavas Voicechovskis ir žurnalistė Tatjana Poklad įtarė, kad tai galėjo būti Baltarusijos saugumo darbas. Dėl šio įvykio jie kreipėsi į Lietuvos policiją.
„Lietuvos ryto“ žurnalistė atrado „šokiruojančią tiesą“
Garsi „Lietuvos ryto“ dienraščio propagandistė Asta Kuznecovaitė, propagandiniais rašiniais pagarsėjusi apie Garliavos dramą, 2013 m. balandžio 11 d. paskelbė apie pareigūnų apstulbimą. Pasirodo „mokyklos direktoriaus pavaduotojas nusižudė iššvaistęs Europos Sąjungos pinigus. Įvairiausiais gandais apaugusi R.Voinickio mirtis greičiausiai buvo itin kruopščiai parengta savižudybė, o jos priežastis – bandymas išvengti atsakomybės dėl pinigų, pavogtų iš Pranciškaus Skorinos vidurinės mokyklos“. Žurnalistė nustatė, kad „ant mirusiojo kūno nebuvo aptikta visiškai jokių smurto žymių, kurios galėjo liudyti patirtą prievartą ar pasipriešinimą“. A. Kuznecovaitei paaiškėjo, „jog vyras lyg iš anksto žinojo, kad liko nedaug gyventi, todėl pasirūpino savo artimaisiais. Jis už metus į priekį sumokėjo komunalinius mokesčius, visą savo turtą testamentu paliko sūnui“ Ji paskelbė, kad „grasintojo taip pat nebūta, jį R. Voinickis išsigalvojo greičiausiai todėl, kad jo mirtis neatrodytų kaip savižudybė. Mokykloje atlikus auditą paaiškėjo, kad trūksta pinigų, kuriuos skyrė Europos Sąjungos fondai. Buvo įtarta, kad direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams dirbęs R. Voinickis iš mokyklai skirtų pinigų ne vienu šimtu tūkstančių litų pasipildydavo ir savo sąskaitą“.
Tą pačią balandžio 11 dieną Vilniaus apygardos prokuratūra pasipiktino policijos teikiama pozicija, kad R. Voinickis nusižudė pajutęs pavojų dėl iššvaistytų Europos Sąjungos lėšų. Prokuroras R. Imbrasas, kuruojantis R. Voinickio žūties tyrimą, stebėjosi policijos pozicija, kad nukentėjusysis nusižudė: „Įdomu, kaip galima nutraukti gyvenimą pačiam surištomis rankomis, kojomis ir užklijuota burna. Tai labai įdomu“. Tiesa, prokuroras atsisakė pateikti kitų versijų, tačiau tikino, kad žmogus negali nusižudyti surištomis rankomis. Buvo spėjama, kad teiginiu apie nusižudymą policija mėgino nutraukti tyrimą, kuris pasiekė aklavietę. Nužudyto baltarusio bičiuliai tvirtino, jog R. Voinickis buvo unikali asmenybė ir tikrai negalėjo nusižudyti iššvaistęs ES lėšas.
Dėl minėtos „Lietuvos ryto“ publikacijos portalas ekspertai.eu 2013 m. rudenį kreipėsi į Generalinį prokurorą ir žurnalistų etikos įstaigą, klausdami, ar toks neįrodytų prielaidų skelbimas, peršant mirusiojo atminimą diskredituojančią mirties versiją, yra priimtinas žurnalistų etikos požiūriu. Psichiatro Lino Slušnio vadovaujama Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nustatė, kad „Lietuvos ryto“ publikacija „Po mįslingos baltarusio R. Voinickio žūties – šokiruojanti tiesa“ nebuvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Ekspertai.eu tada ironizavo, kad „nuo šiol žurnalistai galės be menkiausio nerimo dėl etikos skelbti apie mirusiuosius įvairias spėliones, įskaitant ir prielaidas, jog prieš nusižudydamas žmogus padarė nusikaltimą, bei puošti tuos rašinius žodžiu „tiesa“. Tai labai racionalus požiūris: mirusieji iš tiesų yra kantrūs, bjauriu įpročiu ginti savo nekaltumo prezumpciją pasižymi tik gyvieji“. Portalas darė išvadą: jeigu tokia publikacija etiška, tai LŽLEK tą šokiruojančią tiesą žino. Juo labiau kad nebuvo paskelbtos teisėsaugos galutinės išvados apie R. Voinickio mirtį ar sprendimai apie galimai išgrobstytas ES lėšas.
Savižudybė atrodo neįtikėtina
R. Voinickio savižudybės versija, prie kurios pratino tyrimo dar nebaigusi teisėsauga, netikėjo ir minėtas I. Melianas, sakydamas: „Kažkokie kliedesiai. Mus laiko debilais“. Pasak jo, stebino ir versija, kad mokyklos ūkvedys galėjo būti reikšminga figūra skirstant bei naudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigus. Jo nuomone, R. Voinickis galėjo nebent per daug ko nors apie tuos dalykus žinoti, tačiau tuomet realesnės kitos versijos – pavyzdžiui, kad neprasižiotų.
„Jeigu kalbama apie nebegyvą žmogų, kuris negali apsiginti, ir turima kokių nors faktų, tegul teisėsauga pabaigia tyrimą, kloja tuos faktus ant stalo, o ne laido į eterį keistas prielaidas. Juk ikiteisminis tyrimas dar net nebaigtas. Iš kur toks retai dosnus viešas dalijimasis versijomis ikiteisminio tyrimo metu?“ – stebėjosi I. Melianas.
Policijos ir prokuratūros skelbiamą versiją jis lygino su Arthuro Conan Doylio detektyvo siužetu. „Inspektorius Lastradas viską greitai išaiškina – paskutinis auką matęs asmuo yra jo brolis, kuris išsinešė ir brangenybes. Šerlokas Holmsas, ramiai rūkydamas pypkę, pritariamai linkteli ir pratęsia mintį: „Žinoma, o paskui lavonas atsistojo, tvarkingai iš vidaus užsirakino duris ir uždarė langą“, – ironizavo I. Melianas.
Mykolo Romerio universiteto dėstytojas dr. Ramūnas Trimakas taip pat stebėjosi tokia įžūlia teisėsaugos versija. Jis iškart po R. Voinickio žūties perspėjo, kad gali būti tiriamos tik pačios banaliausios versijos – nuo sandėliuko plėšimo iki kito kriminalo, o kas nors rimtesnio bus nurašyta į kvailas sąmokslo teorijas:
„Greičiausiai daug tikėtis neverta: bus padaryta viskas, kad tik šis nusikaltimas būtų kuo greičiau pamirštas. Didžiulės pajėgos metamos kam tik nori, bet tik ne tokio pobūdžio nusikaltimams tirti. Deja, savižudybe pavadinti ir statistiką ataskaitose pasigerinti nebepavyks, tad beliks kuo greičiau nugramzdinti informacinio triukšmo raibuliuose. Jokios įtampos, jokio nerimo, jokių sąmokslo teorijų. Jeigu ką, teismas kompetentingai išaiškins neteisingus klausimus viešumoje užduodantiems kas, kaip ir kodėl“.
R. Trimakas tada atkreipė dėmesį į sovietinių specialiųjų tarnybų veiklą, nukreiptą prieš margą pabėgėlių bei išeivių diasporą. Jis pastebėjo ir „Rusijos bent jau internetinės žiniasklaidos uolų lenktyniavimą su lietuviškąja, pranešant apie nusikaltimą. Operatyvumas tiesiog pavyzdinis. Nepamirštama primygtinai informuoti, jog nužudytasis palaikė Lukašenką, smerkė baltarusių opoziciją bei JAV kišimąsi į Baltarusijos vidaus reikalus. Nesunku spėti, jog tie patys Rusijos leidiniai netruks ištrimituoti apie „rusiško pėdsako byloje paieškas“ (nepamirštant sukelti pajuokos ir pasipiktinimo „rusofobine paranoja“ bangą tarp plačiosios auditorijos)“.
Atrodo, pasitvirtino mokslininko pastebėtas „juodasis“ R. Voinickio žūties tyrimo variantas: „Žudikai parodė, kaip toli gali eiti „Lietuviško gambito“ vykdytojai. Mūsų valstybinių „atsakingų“ institucijų virtuozai tuoj parodys, ko jie negali, nesugeba ir nenori. Penktoji kolona gavo eilinį patvirtinimą, kas čia tikrasis šeimininkas“.
Bylą kuruojantis Vilniaus apygardos prokuratūros pareigūnas Rolandas Imbrasas Tiesos.lt šių metų balandžio 9 d. patvirtino, kad ikiteisminis tyrimas dėl R. Voinickio žūties neužbaigtas, nes dar „tiriami kiti motyvai“, susiję su pagrindine mirties priežastimi, kurią anksčiau nustatė ekspertai („mirė nutrenktas elektros srovės“). Kada tyrimas bus užbaigtas, kol kas neaišku.
Įsidėmėtina, kad niekas iš politikų ir atsakingų valdžios institucijų atstovų nei iš karto po nusikaltimo, nei vėliau neparagino ištirti Lietuvai ištikimo baltarusių bendruomenės lyderio nužudymo. Po gėdingų Vilniaus policijos ir „Lietuvos ryto“ insinuacijų teisėsauga šios bylos daugiau visuomenei nekomentavo. Daugiau nei metus tyli Policijos departamentas ir Dariaus Valio vadovaujama Generalinė prokuratūra. Ar R. Voinickio nužudymo byla bus numarinta kaip ir kitos rezonansinės bylos Lietuvoje? Ar pagaliau bus atskleistos tikrosios žmogžudystės aplinkybės, išaiškinti jos užsakovai ir vykdytojai?