Žinomus Lietuvos kultūros ir visuomenės žmones telkiantis Sambūris Patirtis kreipėsi į Lietuvos valstybės vadovus konstatuojančiu laišku. Supažindiname su juo portalo skaitytojus.
Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei p. Loretai Graužinienei
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui p. Algirdui Butkevičiui
K O N S T A T A V I M A S
2013 m. liepos 1 d. LR Konstitucinis teismas priėmė nutarimą, nustatantį, kad teisinis reguliavimas, kuriuo dėl ekonomikos krizės sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą, o teisėjų atlyginimų sumažinimą nustatantis teisinis reguliavimas prieštarauja ir teisėjo bei teismų nepriklausomumo principui.
Nuo 2013 m. spalio 1 d. turėjo įsigalioti iki 2009 m. gegužės 1 d. galioję nesumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimo koeficientai bei priedų dydžiai. Taigi LR Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo įstatymą ir kitus teisės aktus, reikalingus 2013 m. spalio 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimams įgyvendinti.
Konstitucinis Teismas taip pat pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai neproporcingą atlyginimų mažinimą tarnautojams, teisėjams, politikams, neatsižvelgęs į tai, kad būtent proporcingas atlyginimų bei pensijų mažinimas praktiškai būna amoralus, nes kai dalis mažiausias pensijas gaunančių pensininkų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, pradeda gauti 20 % sumažintas senatvės pensijas, tampa sunkiai prognozuojami ir verčiami daryti kraštutinius poelgius.
Dabar Vyriausybė pasiūlė atkurti sumažintus atlyginimų koeficientus tik siaurai ir ne pačius mažiausius atlyginimus gaunančiai grupei – statutiniams pareigūnams ir teisėjams. Bet visa tai dar labiau didina disproporcijas ir pažeidžia socialinio teisingumo principą, nes valstybės skola labiausiai gula ant vargingojo ir vidutinio sluoksnio, o viršutinysis jokiu savo turtu už ateitį neatsako. Valstybės skolos dydis jiems nesvarbus, nes skola ateityje bus iščiulpta iš žemiausiojo gyventojų sluoksnio. Vargingiausieji gyventojai, ypač pensininkai, tai akivaizdžiai patiria.
Garbusis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ne kartą klausdavo: Kodėl Lietuvoje jaunoji karta negerbia pagyvenusių pensinio amžiaus žmonių – juk jie taip daug iškentėjo? Vienas jaunasis liberalas buvo iškėlęs mintį, kad pensijų išvis nereikia mokėti – tegul kiekvienas senatvei susitaupo.
Kiekvienas žmogus atėjęs į šį pasaulį turi užduotį: išauginti vaikus, pastatyti būstą, pasodinti medį ar ką nors sukurti pagal sugebėjimus. Įvykdę savo gyvenimo užduotį, žmonės ramiai gali išeiti į senatvės poilsį. Deja, šiandieninei pensininkų kartai su dideliu vargu teko įgyvendinti šią priedermę. Didelę savo sąmoningo gyvenimo dalį praleidę okupantų valdomoje Lietuvoje, ne vienas patyrė tremtinio ir politkalinio dalią. Tačiau jie išmoko gyventi ir tomis sunkiomis sąlygomis: kūrė šeimas, augino ir gimtąja kalba mokė vaikus, leido juos į mokslą, vystė tautinę kultūrą, kiek leido galimybės didino žemės ūkio gamybą, turtino kaimo gyventojų buitį, statė miestus ir gamyklas, tuo pačiu išsaugodami mūsų tautą ir valstybės atkūrimo galimybę.
Kai atsirado proga atgauti laisvę, šiandieniniai pensininkai nedvejodami įsijungė į kovą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo. Deja, ši žmonių karta, šiandien vadinama pensininkais, dabar laikoma nebereikalinga našta tiems, kuriuos ji užaugino. Lietuva buvo vienintelė šalis, kuri 2009 metų pabaigoje – krizės laikotarpiu – sumažino pensininkams pensijas, ir ypač dirbantiems pensininkams. Tai buvo ne tik protezo, bet ir lazdos atėmimas iš invalido.
Mažos pensijos negali patenkinti būtiniausių seno žmogaus poreikių: jie neišgali užsimokėti už komunalines paslaugas, nusipirkti vaistų, ne vienam jau problema nusipirkti ir duonos. Spaudoje buvo rašyta, kaip „Maximoje“ apsaugos darbuotojas per dieną pagauna po 15–20 vagiančių žmonių, pusė iš jų – pensininkai… Jie vagia makaronus, „šlapią“ dešrą, duoną, saldainius, nes jiems nebeužtenka pinigų išgyvenimui. Tas „Maximos“ apsaugininkas aiškino, jog nenori ilgai tampytis su tais apsivogusiais pensininkais, nes buvo ne vienas atvejis, kai tekdavo kviesti greitąją medicinos pagalbą. Juk iš baimės ir širdies infarktas ištinka…
Pensininkai, neįstengdami nusipirkti vaistų vaistinėse, vaistus perka veterinarinėse vaistinėse, nes gyvuliams skirti vaistai ir tepalai yra pigesni…
Ar kada nors pagalvoja Konstitucinio Teismo teisėjai, Seimo nariai ir ministrai apie tai, kad jų pasirašyti įstatymai, sprendimai ir nutarimai, atimantys iš skurdžių tas kelias dešimtis litų, verčia alkaną žmogų tapti vagiliautoju, žudo jų sveikatą ir visam laikui užtraukia nešlovę? Juk ne atsitiktinai Lietuvoje didžiausias skurstančių lygis (apie 30 % pensininkų skursta), o išėję į pensiją jie gyvena trumpiausiai Europoje.
Valstybė šiuo metu tapo tokiu mechanizmu, kuris aptarnauja pačius valdančiuosius, turinčius tą mechanizmą savo rankose. Kai pasižiūrime į Konstitucinio Teismo sprendimus, darosi akivaizdu, kad jis ypač gina valdininkijos ir savesnį – teisininkų – sluoksnį. Pats Konstitucinio Teismo sprendimas dėl teisėjų algų remiasi matematine proporcija, kuri jau yra paversta konstitucine norma. Prieš keliolika metų Vyriausybė smarkiai padidino teisėjams algas – kad šie nebeimtų kyšių. Tokiu būdu proporcija tarp teisėjų algų ir visų kitų algų vidurkio tapo konstitucine norma. Tuo remdamasis dabar Konstitucinis Teismas išaiškino, kad skirtumas tarp žemesniųjų sluoksnių ir teisėjų algų privalo išlikti didelis. Kad ir kaip žemieji sluoksniai norėtų geriau gyventi, valstybė to negalės leisti, nes tada ir teisėjų gyvenimo lygis privalėtų ženkliai gerėti. Kitaip tariant, šituo Konstitucinio Teismo sprendimu yra užfiksuota ir tarsi įteisinta socialinė nelygybė: jei žemiausiam sluoksniui finansavimas padidės šimtu litų, tada viršutiniam sluoksniui reikės algas didinti tūkstančiais, remiantis tąja proporcija, kurią Konstitucinis Teismas pavertė norma.
Tokiu būdu dabartinis šalį valdantis politinis ir teisinis elitas tapo pirmiausiai save aptarnaujančia struktūra: mokesčiai renkami ir pajamos skirstomos taip, kad tiktai valstybės sektorius nenuskriaustų savęs. Kaip rodo Seimo Audito komiteto surinkta medžiaga, Valstybės institucijos ir joms pavaldžios įstaigos 2013 metų pirmą pusmetį premijoms išleido dvigubai daugiau lėšų nei pernai per tą patį laikotarpį. Tuo pat metu per 43 tūkst. pensininkų gauna pensijas, kurios nesiekia 500 litų. Kaip pranešė Lietuvos statistikos departamentas, 2012 m. pabaigoje, palyginti su 2011 m., Lietuvoje sumažėjo 8600 pensijų gavėjų. Tai gera naujiena Valstybės elitui arba viršutiniam sluoksniui, nes 2013–2015 metais šis išmirštančių pensininkų skaičius pasieks apie 25 800. Žinant, kad vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija 2013 m. rugsėjį buvo 824 Lt, Valstybė per tuos ketverius metus sutaupys apie 255 mln. litų, kuriais be nuostolių valstybei bus galima padengti elitinio sluoksnio atlyginimų kompensavimą, jų padidinimą bei premijų išmokėjimą.
Vadinasi, kalbos apie solidarumą tėra demagogija, nes nedaroma jokių realių socialinės atskirties mažinimo žingsnių, skurdžiausias gyventojų sluoksnis yra provokuojamas nepasitenkinimui ir piktiems skundams. Nuolatinės politikų ir teisėjų pastangos skurdžiausiam sluoksniui uždėti antsnukį, deja, yra sėkmingos, todėl prošvaisčių, gyventi solidarioje visuomenėje, kol kas nematyti, nes Konstitucinio Teismo nuodugnaus išaiškinimo dėka neginčijamai paskelbta, kad algas teisėjams galima tik didinti ir kad „…bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą“.
Tokia teisėjų ištarmė skamba kaip savotiškas įspėjimas Vyriausybei: atseit, jei norite, kad mes, teisėjai, sąžiningai atliktume mums, teisėjams, privalomas teisingumo paieškas ir būtume nepriklausomi nuo renkamosios valdžios, mokėkite teisėjams kuo didžiausius atlyginimus ir niekada nedrįskite jų mažinti!
Iš esmės tokie Konstitucinio Teismo sprendimai yra ne teisės, o politikos veiksmai, t.y. Konstitucinis Teismas uzurpuoja tai, kas priklauso Tautai ir tai laikytina pasikėsinimu į valstybinę santvarką. Politikus, priimančius nelogiškus ir visuomenę kiršinančius sprendimus, rinkėjai gali nubausti ir palikti už Seimo ribų, bet Konstitucinis Teismas ne tik jokios atsakomybės už savo sprendimus neprisiima, bet ir niekas negali jo nei nušalinti, nei kaip kitaip sutramdyti. Tokiu būdu tampa niekiniu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis, kuris skelbia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta“ ir kad „Suverenitetas priklauso Tautai“.
Sąžiningi Lietuvos politikai bei žiniasklaidos atstovai turėtų atkreipti dėmesį į Europos veiksmingo teisingumo komisijos atliktą Europos Tarybos valstybių narių teisingumo sistemų vertinimą, iš kurio paaiškėjo, kad Lietuva patenka į penketuką šalių, kuriose iškeliama daugiausiai drausmės bylų teisėjams. Jau vyrauja nuomonė, kad Lietuvos teisėjai itin dažnai pažeidinėja drausmės reikalavimus. Konstitucinis Teismas, pademonstravęs Lietuvos teisėjų silpnybę dideliems pinigams, kartais paskatina teisėjus peržengti ne tik drausmines, bet ir moralines ribas.
Tokia padėtis įpareigoja padorius Seimo narius ir kitus politikus kuo greičiau rengti Konstitucijos pataisas, kurios apribotų Konstitucinio Teismo įgaliojimus tiesiogiai spręsti viešojo sektoriaus atlyginimus. Sąžiningiems Lietuvos politikams pavyzdžiu gali būti Vengrija, kuri jau priėmė panašias pataisas, dėl kurių Briuselio tarnybos negrasina sankcijomis.
Sambūris „Patirtis“:
Dr. Romas Pakalnis, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, gamtininkas, sambūrio pirmininkas,
Nariai:
Menotyrininkas Romualdas Budrys, disidentas Petras Plumpa, medicinos m. dr. Jonas Stankus, prof. habil. dr. Antanas Svirskis, inžinieriai Vladas Palubinskas, Albinas Jasiūnas, Algirdas Stumbras, prof. habil. dr. Irena Regina Merkienė, LMA narys, akademikas, prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Tarptautinės teatro akademijos akademikas, aktorius Donatas Banionis, kun. Edmundas Paulionis, LMA narys emeritas Antanas Tyla, prof. habil. dr. Libertas Klimka, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Ilgametis sambūrio patirtis pirmininkas buvo šviesaus atminimo Vilniaus universiteto rektorius akademikas Jonas Kubilius.