Patriotizmas ir pilietiškumas be istorijos?

Valstybės dienos išvakarėse Tiesos.lt bendraautorė Irena Vasinauskaitė kalbina bendražygį, Lietuvos Sąjūdžio pirmeivį, humanitarinių mokslų daktarą, Šiaulių universiteto profesorių Arūną Gumuliauską.

Irena Vasinauskaitė: Esi Sąjūdžio pirmeivis, tai gal gali nostalgiškai priminti, koks buvo Atgimimo laikotarpio žmonių, vėliau tapusių Nepriklausomos valstybės kūrėjais, požiūris į Tautos švietimo sistemą?

Arūnas Gumuliauskas: 1988 metų spalio 22–23 dienomis vykęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas priėmė rezoliuciją Nr. 4 „Dėl tautos švietimo sistemos“, kurioje akcentavo būtinumą „sukurti savarankišką humanistiniu, demokratiniu principu paremtą tautos švietimo sistemą, apimančią visapusišką žmogaus lavinimą <...> Sistema turėtų remtis tautos kultūros pagrindais, ypač kalba ir istorija <...>“.

Tada prasidėjo lituanistinių mokslų atgimimas. Sparčiai plėtėsi lietuvių kalbos, literatūros, istorijos mokslinių tyrinėjimų mastas. Tačiau ar tuo metu galėjo kas pagalvoti, jog praėjus ketvirčiui amžiaus, taip kardinaliai pasikeis oficialusis požiūris į lituanistiką? Vis dėlto globalizacija, vartotojiškoji visuomenė ir ypač globalizmas paveikė mūsų mąstyseną. Svaičiojame apie aukštąsias technologijas, informacines visuomenes net nekreipdami dėmesio, kad didžioji dalis jaunimo vis prasčiau rašo lietuviškai, vis menkiau išmano žino savo istoriją, literatūrą. Tai neprisideda prie jaunosios kartos identiteto, pilietiškumo ir, aišku, patriotizmo formavimo. Juk jaunimas – mūsų valstybės ateitis. Tad sėkmingai žengiame į susinaikinimą. Apie liūdnas lietuvių tautos išlikimo perspektyvas viešojoje erdvėje prabilau dar 2006 m. Šiandien apie tai kalbama Europos Komisijos ataskaitoje. Ar to tikrai siekiame? Nemanau. Tai, matyt, patvirtintų ir sociologinių tyrimų rezultatai.

I.V.: Verti suabejoti, ar išliks istorijos mokymas bendrojo lavinimo mokyklose?

A.G.: Moksleivija sudaro didžiausią istorijos mokslinių tyrinėjimų vartotojų dalį. Kaip šiandien įprasta sakyti, rinką. Nuo jos perspektyvų priklauso ir Lietuvos istorijos likimas. Nebus besimokančio jaunimo, nebus kam skaityti Lietuvos istorijos vadovėlių. Deja, reikia pripažinti, jog bendrojo ugdymo sistema sparčiai traukiasi, nes mažėja mokinių skaičius. Jeigu Statistikos departamento duomenimis 2010/2011 m. m. čia mokėsi 415,9 tūkst. mokinių, tai 2013/2014 m. m. – 357,5 tūkst., t.y. apie 14% mažiau. 2010 m. šalyje vidurinį išsilavinimą įgijo 45,3 tūkst. jaunuolių, o 2014 m. – 33986, arba 25% mažiau. Tuo tarpu 2010 m. istorijos valstybinį brandos egzaminą laikė 21 474 jaunuolių, o 2014 m. tik – 14 260, arba 33,6% mažiau. Skaičiai daugiau nei grėsmingi. Valstybinė propaganda, nukreipta prieš humanitarines bei socialines studijas aukštosiose mokyklose, atliko savo juodą darbą. Siekdami sėkmingai, anot kai kurių politikų, konkuruoti su išsivysčiusiomis Vakarų šalimis, praktiškai laidojame pilietinės visuomenės, kurią formuojant ženkliai prisideda istorijos mokslas, sukūrimo galimybę. Dabar moksleiviai praktiškai pažintį su istorija baigia 10 klasėje. Pasirinkę ne humanitarines ar socialines studijas ateityje, istorijos 11–12 klasėse jie dažniausiai mokosi B lygiu, o tai reiškia, kad deramai nesimoko (čia viskas priklauso nuo konkretaus mokytojo reiklumo). Vadinasi, apie 60% 2014 m. vidurinį mokslą įgijusių jaunuolių istorijos peripetijose gali susivokti minimaliai.

Rusijai išplėtus informacinį karą, pradėjome dejuoti, jog jį pralaimime. Valdžios institucijos griebėsi atsakomųjų veiksmų, kurie, švelniai tariant, kelia abejonių. Sutinku, jog būtina priešintis imperinei propagandai, bet reikia tai daryti ne prabėgomis, o kompleksiškai. Privalome sukurti patriotizmo bei pilietiškumo ugdymo sistemą, kurioje sąveikautų švietimo, socialinės apsaugos, verslo, krašto apsaugos institucijos ir kuri taptų atspari išoriniams poveikiams. Šioje sistemoje tvirtas pozicijas turėtų užimti humanitariniai mokslai, ypač istorija. Todėl diskusija dėl privalomojo istorijos valstybinio brandos egzamino, manyčiau, yra jau net pavėluota. Kita vertus, geriau šiandien nei niekada. Juolab kad viešojoje erdvėje pasirodė Švietimo ir mokslo ministerijos klerkų pasvarstymai apie karinio parengimo disciplinos įvedimą mokyklose istorijos pamokų sąskaita. Tik ar gali tokie jaunuoliai tinkamai ginti savo šalį, apie kurios praeitį jų žinios tėra paviršutiniškos? Šį retorinį klausimą perfrazuočiau į „ar nori“?

Pastarųjų mėnesių įvykiai (kalbu apie viešą diskusiją dėl šauktinių) atskleidė, kad gyvenimo realybę labiau atspindi antrasis klausimas. Turint galvoje visas subjektyvias ir objektyvias priežastis, deja, su liūdesiu tenka konstatuoti, jog pilietinis bei patriotinis ugdymas švietimo institucijose nuvilia visuomenės lūkesčius. Tokiai situacijai didelės įtakos turėjo ir prasidėjęs totalinis humanitarinių, ypač lituanistikos, mokslų puolimas viešojoje erdvėje. Tokia bendrojo lavinimo švietimo politika nesiderina su LR Konstitucijos 42 straipsnio nuostatomis, kur aiškiai pasakyta, jog Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Keista, kad viena politinė partija taip ir nesugebėjo rasti tinkamų argumentų, norėdama atšaukti savo deleguotą švietimo ministrą. Nors jie matyti net aklam.

Kita didelė problema – mokyklinių istorijos vadovėlių, kuriuose atsispindėtų naujausi istoriografijos pasiekimai, trūkumas. Taigi, šis teiginys – visiškai priešingas vieno Seimo nario, tikinusio, jog istorijos vadovėlių yra per daug, o istorija nekinta, nuomonei.

Istorijos nemokėjimas ar ignoravimas sudaro palankią terpę sklisti Rytų kaimyno propagandai („prie ruso buvo geriau“, „Rusija taiki ir norinti tik padėti fašistuojantiems kaimynams“ ir t.t.). Vis dėlto nesinorėtų dėl istorijos mokslo ignoravimo visos kaltės suversti vien valdininkams. O ką padarė patys istorikai? Ar pakankami jų ryšiai su mokykla, kuri yra didžiausia istorijos mokslo tyrinėjimų vartotoja? Ar vyksta mokslininkų ir mokytojų diskusija konceptualiais istorijos klausimais? Kaip tų diskusijų rezultatai atsispindi mokykliniuose vadovėliuose ar edukacijos procese? Deja, čia kyla daugiau klausimų nei atsakymų. Tiesa, pastaruoju metu atsirado ir gerų iniciatyvų. Antai šiais metais Lietuvos istorijos mokytojų asociacija kartu su Vilniaus, Šiaulių, Edukologijos universitetais, Lietuvos istorijos institutu bei kitais partneriais organizavo puikų renginį – Nacionalinį konkursą „Lietuvos istorijos žinovas“. Deja, nuo paskutinio XX a. dešimtmečio labai sumenko istorijos mokytojų ir mokslininkų ryšiai. Dabar galima kalbėti tik apie vienetines personalines iniciatyvas. Tačiau sistemos nėra. Nepriklausomybės atstatymo pradžioje mokslininkai dalyvavo mokyklinių vadovėlių rengimo procese, įvairiuose seminaruose, skirtuose istorijos mokymo tobulinimui, net vedė pamokas mokyklose. Kodėl taip atsitiko? Universitetų dėstytojams nebeliko stimulo. Juk XX a. pabaigoje mokyklinis vadovėlis buvo prilygintas mokslinei dėstytojo produkcijai, už kurią jis kiekvienais kalendoriniais metais privalo atsiskaityti. Nuo to priklauso aukštosios mokyklos ir paties mokslininko finansavimo dalis. Šiandien mokyklinio vadovėlio rengimas tėra privati dėstytojo-mokslininko iniciatyva, kuri mokslo pasaulyje neįvertinta. Taip didėja universiteto atotrūkis nuo mokyklos, kuris tikrai yra žalingas, auklėjant jaunąją kartą.
Na, o dabar grįžkime prie vadovėlių. Nuo 2006 m. periodiškai tenka dalyvauti, atliekant sociologines apklausas, kuriuose dalyvauja vyresniųjų klasių gimnazistai bei humanitarinių specialybių studentai. Tyrimų metu stengiamasi išsiaiškinti jaunimo populiariausias istorines asmenybes, įvykius, įdomiausius istorijos laikotarpius. Reikia pripažinti, kad Lietuvos istorijos sovietinio laikotarpio populiarumo reitingai tendencingai kyla. Tam turi įtakos ne vienas faktorius. Kita vertus, šis istorinis laikotarpis turėtų kelti daug klausimų ir patiems istorikams – profesionalams. Pirmiausia tai pasakytina apie terminijos vartojimą, periodizaciją, chronologinių ribų nustatymą. Tuo tarpu istorijos mokykliniuose vadovėliuose nuo Nepriklausomybės atkūrimo atlikta tik kosmetinė rekonstrukcija, ypač tai pasakytina apie sovietinės okupacijos laikotarpį. Lietuvos sovietizacija čia pateikiama remiantis marksistine metodologija. Turiu galvoje sovietinės okupacijos metais visiems kaltą V. Lenino socializmo pastatymo plano dogmą. Net chronologinės ribos čia sutampa. Be to, visiškai diskredituojame socializmo sampratą, nes vadovėliuose kalbama apie socializmo statybą Lietuvoje sovietinės okupacijos sąlygomis. Kai kurie terminai išlieka nuo anų laikų, kaip „N. Chruščiovo atšilimas“, „socialistinės šalys Europoje“ ir t.t.. Paini situacija susiklostė ir su kitu terminu – „sovietmetis“. Dažnai kyla klausimas, ar jį galima tapatinti su antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu. Todėl tenka sutikti su Kęstučiu Girniumi, sakiusiu, jog „Sovietmetis“ gali pretenduoti į aukso vidurį. Iš dalies atsikratoma sovietų brukamos terminologijos, ypač žodžio „tarybinis“, bet ir nutylimi okupacijos diktuojami kompromisai“.

Tad šioje srityje reikia nedelsiant šalinti trūkumus. Todėl norėčiau pateikti keletą siūlymų. Visų pirma, siekiant suformuoti patriotinę bei pilietinę visuomenę, būtina kuo skubiau gerinti istorijos dalyko užimamas pozicijas bendrojo ugdymo programoje. Tuo tikslu turėtų būti įvestas privalomas istorijos valstybinis brandos egzaminas arba bent įvestas privalomas istorijos mokymasis A lygiu 11–12 klasėse. Antra, sukurti aiškią ir skaidrią istorijos mokyklinių vadovėlių leidybos sistemą, įtraukiant į ją vienokia ar kitokia forma (teksto rašymas, recenzavimas ir pan.) ir mokslininkus. Trečia, universitetų dėstytojų parašytus istorijos mokyklinius vadovėlius laikyti moksline produkcija.

I.V. O koks istorijos dėstymo likimas Lietuvos aukštosiose mokyklose?

A.G.: Kalbėdamas apie šią problemą, turiu galvoje ne tik istorijos studijų programas, bet apskritai istorijos dėstymo universitete perspektyvą. Didžioji dalis studentų, nelaikiusių istorijos valstybinio brandos egzamino, praktiškai nebesusiduria su istorijos mokslu, išskyrus privačią iniciatyvą. Na, didžiuosiuose universitetuose (VU, VDU ir kt.) egzistuoja laisvai pasirenkamų dalykų sistema, kur studentams siūlomas ir istorijos dalykas. Suprantu, kad Švietimo ir mokslo ministerija negali pažeisti universitetų autonomijos, bet juk siūlyti ji tai gali. Juk galima pasinaudoti senąja patirtimi – pirmakursiams privalomai sudaryti sąlygas pasitikrinti istorijos žinias. Gal testų pagalba? Jeigu jaunuolio istorijos žinios pakankamos, jis neprivalu mokytis istorijos dalyko pirmajame kurse. Ir atvirkščiai.

Dabar apie istorijos studijų programas. Istorijos bakalauro ir magistro studijų programos vykdomos penkiuose universitetuose (VU, LEU, VDU, ŠU, KU). Tai – optimalus profesionalių istorikų rengimo tinklas, kurio praktinė veikla pasiekė pakankamai gerų rezultatų: išsiplėtė regioninės bei lokalinės istorijos moksliniai tyrimai, periferijos kultūros ir švietimo įstaigos sulaukė jaunų profesionalių specialistų, pagaliau vietose pagyvėjo mokslinis bei kultūrinis gyvenimas. Be to, užsienio ekspertų vertinimu, visuose šiuose universitetuose istorijos studijų programų kokybė – apylygė. Atrodytų, jog bent čia situacija normali. Tačiau studijų krepšelių sistema, Švietimo ir mokslo ministerija ir ne tik pradėta kova prieš humanitarinius mokslus, demografinės problemos išjudino iš pažiūros tvirtą istorikų rengimo sistemos pamatą. Prasidėjo nukraujavimas, kuris ypač pasijuto periferijos universitetuose. Tada natūraliai kyla klausimas, kas netolimoje ateityje mokys istorijos kaime, nedideliame miestelyje ar tyrinės lokalinės istorijos problemas? Ar vėl sugrįšime į mėgėjiškos kraštotyros laikus? Oponentai galėtų paprieštarauti, kad 2015 m. gegužės 11 d. Vyriausybė patvirtino Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą, kurią perdavė administruoti Lietuvos mokslo tarybai. Galima su tuo sutikti. Tik džiaugtis neverta, nes dažniausiai lėšos, deja, nusėda centre, o periferijai belieka likučiai. O reikia tiek nedaug. Pagaliau Vyriausybei būtina sudaryti ir, aišku, realizuoti praktikoje regioninės politikos programą, kur savo vietą rastų ir regioninė istorijos politika. Čia pirmiausia turėtų rastis tikslinės valstybės, savivaldybių bei privačia iniciatyva finansuojamos istorijos studijų programos vietos.

I.V.: Po to, ką papasakojai, kyla natūralus klausimas – ar globalizacijos procesų sąlygomis galima istorijos mokslo raida? Kokios perspektyvos?

A.G.: Globalizacija nepaprastai ženkliai įtakoja istorijos mokslo raidos perspektyvas. Ji nepripažįsta regioninės ir juo labiau lokalinės istorijos tyrimų galimybės, jei ten nėra svarbių pasaulio mokslui rezultatų. Vis dažniau mokslininkams, tyrinėjantiems Lietuvos istorijos problemas, iškyla tarptautiškumo klausimas. Todėl jau šiandien Lietuvoje susiformavo dvi istoriografijos kryptys: kosmopolitinė ir nacionalinė.

Tarp jų jau prasidėjo nesutarimai, kurie dažniausiai pasireiškia apsižodžiavimu viešojoje erdvėje. Sugyvenimo perspektyvą nustatys laikas. Ją įtakos ne tik vidiniai, bet ir išoriniai veiksniai. Todėl istorijos mokslo perspektyvą po keliolikos metų sunku nusakyti. Galime likti tik globalios istorijos, pavyzdžiui, Holokausto, Pasaulinių karų, mažyte ir nereikšminga dalimi, o galime ir pasistengti išlaikyti turimas pozicijas. Tačiau tam turime pirmiausia turėti valstybės istorijos politiką, kur atsispindėtų svarbiausi istorijos mokslo tikslai bei uždaviniai. Atminkime, kad lituanistikos mokslų raidą pasaulyje privalo užtikrinti tik Lietuvos valdžios institucijos. Jeigu mes patys neberašysime savo istorijos, už mus tai padarys kiti.

I.V.: Ką dar norėtum pasakyti skaitytojams, įvairiausiose TV „klausimėlių“ laidose girdintiems, kad Jonas Basanavičius yra garsus lietuvių aktorius, Vincas Kudirka – žinomas baleto šokėjas, o Romualdas Ozolas – iš viso negirdėtas ?

A.G.: Šiandien labai aktualus klausimas – šauktinių sugrąžinimas į Lietuvos kariuomenę. Yra aptariamos įvairiausios programos, kaip didinti jaunimo karinį pasirengimą. Jau minėjau, kad pradinio karinio parengimo pagrindai būtų dėstomi istorijos pamokų sąskaitą. Patriotinio auklėjimo spragos pastarosiomis dienomis pasireiškė vadinamųjų „verktinių“ ašaromis, pademonstruojant neįtikėtiną išmonę, kad tik jaunuoliai išvengtų karinės tarnybos.

I.V.: Dėkoju už pokalbį.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
3 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Skaitytojas

Puiku. Daugiau tokių publikacijų. Ačiū redakcijai.

Perspektyva

aiški – nežinantys istorijos pasmerkti likti vaikais. Tauta vis dar nežino, kodėl nuo 1795 iki 1918 ji buvo praradusi Laisvę.

Keista

Tokia gera, unikali publikacija, o minusai dedami tiesiog be jokių komentarų. Tiesos.lt turi tikrų ,,fanų,,…

3
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top