„Forbes“
Televizijos ir radijo korporacijos BBC antraštė pasako viską: Rusijos-Ukrainos dujų sandėris užtikrina tiekimą Europos Sąjungai žiemos laikotarpiu (per Ukrainą). Antraštės žinią patvirtino ir Europos pareigūnai. Europos komisijos prezidentas Manuelis Barroso triumfuodamas pareiškė: „Nebeliko priežasties, kodėl šią žiemą žmonės Europoje turėtų šalti“, ir Europos Komisijos Energetikos komisaras paskelbė, kad jis įsitikinęs, jog Ukraina sugebės apmokėti už dujas, kurių jai reikia (kas tai sako?). O kur Ukrainos dėkingumo ir palengvėjimo pareiškimai? Jų nėra, ir dėl rimtų priežasčių.
Paaiškėjo, kad mėnesį trukusios derybos dėl Ukrainos dujų ginčo su Rusija iš tikrųjų vyko tam, kad rusiškomis dujomis būtų aprūpinta Europa. Ukraina tebuvo šalutinis dalykas. Šioje diskusijoje dominavo Rusijos nuolatinė propaganda, jog Ukrainos atkirtimas nuo rusiškų dujų yra grėsmė Europai. Ir Europa, kad apsisaugotų pati, pastūmėjo Ukrainą sudaryti blogą sutartį.
O ką pagal šią sutartį gavo Ukraina? Kad susimokėtų už rusiškas dujas, jai leista panaudoti trečdalį finansinės paramos, gaunamos iš Tarptautinio Valiutos fondo ir Europos Sąjungos, taip atitraukiant labai trūkstamas lėšas nuo pačių būtiniausių gynybos, infrastruktūros ir reformų vykdymo poreikių. Už dujas Ukraina Rusijai turės mokėti vieną iš aukščiausių kainų Europoje (378 JAV doleriai, kai Europos vidurkis – 304 JAV doleriai), be to, panašu, kad nėra jokio susitarimo dėl to, kokia tų dujų dalis atiteks daug dujų suvartojančiai sunkiajai pramonei Donecko regione, užimtame prorusiškųjų maištininkų. Kijevas tuo tarpu yra visiškai atkirstas nuo Donbaso anglies ir anglį turi pirkti kitur.
Europa sutiko, kad Ukraina pirktų dujas tokiomis sukeltomis kainomis kaip tik tuo metu, kai Ukraina darė žingsnius plėtoti ryšiams su Europos tiekėjais ir rimtai rūpinosi sumažinti didelį, skaičiuojant vienam žmogui, dujų vartojimą.
Dar blogiau, Europos pareigūnai ėmė kalbėti apie suartėjimą su Rusija. Europos Komisijos Energetikos komisaras apibūdino susitarimą kaip galimą „pirmą prošvaistę“ vilties, jog įtampa tarp Rusijos ir Ukrainos sumažės. (Tai ką – mes turime viską pamiršti ir atleisti?) Rusijos energetikos ministras paskubėjo pagirti sutartį kaip įrodymą, kad „Rusija visada buvo patikimas energijos resursų tiekėjas Europai ir kitiems klientams“. Šis patikinimas nuskambėjo po mėnesius trukusio šantažo sutrikdyti dujų tiekimą žiemos laikotarpiu. Man būtų smalsu sužinoti, ar į susitarimą nėra įtrauktas ir įsipareigojimas, jog Europos Komisija nutrauks tyrimą dėl Gazpromo piktnaudžiavimo savo monopoline padėtimi Europos dujų rinkoje? Išvengęs antimonopolinės bylos Gazpromas sutaupytų milijardus.
Rusija gavo 5 milijardų dolerių „aukso puodą“ paremti savo menkam likvidumui, smukusiam dėl sankcijų, neleidžiančių skolintis Vakarų kapitalo rinkose. Kiek anksčiau Rusijos nacionalinė naftos kompanija atidavė dešimtadalį geriausio Sibiro naftos telkinio Kinijai už 1 milijardą dolerių. Ši Rusijai dosni sutartis dėl dujų tiekimo Ukrainai gali būti laikoma sankcijų Rusijai režimo griovimu.
Buvo galima tikėtis, kad po to, kai Rusija du kartus (2009 ir 2014 metais) griebėsi šantažo, kad panaudos dujų tiekimą kaip ginklą, Europa kietai derėsis dėl geresnės Ukrainai sutarties, neskatins Ukrainos ir toliau vartoti tokiais dideliais kiekiais dujų narkotiko, apmokamo taip trūkstamais kreditais, ir skubiai įgyvendins priemones, skirtas užtikrinti nepriklausomybę nuo rusiško dujų šantažo.
Paaiškėjo, kad lūkesčiai buvo tušti.
***
Norėčiau padėkoti kolegai Andersui Aslundui už jo pagalbą. Straipsnyje išreikštos pažiūros yra mano.
Trumpai apie autorių: Paulas Roderickas Gregory yra Hooverio instituto (Stanfordo universitetas, Kaliforijos valstija, JAV) bendradarbis, Ekonomikos katedros Houstono universitete (Teksaso valstija, JAV) ir Vokietijos Ekonominių tyrimų instituto Berlyne profesorius, Kijevo Ekonomikos mokyklos tarptautinės priežiūros komisijos pirmininkas.
Iš anglų kalbos vertė Laisvūnas Šopauskas.