„Forbes“
Retai kada valstybės galva, ypač kariaujanti tikrą karą prieš, Mitt Romney žodžiais, „geopolitinį Amerikos priešą numeris vienas“, yra kviečiama kreiptis į Kongresą jungtinėje sesijoje. Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko antradienį [rugsėjo 16-ąją – red. past.] paragino Ameriką skubiai suteikti karinę pagalbą prieš Rusijos invaziją. Aistringa kalba abiejose rūmų pusėse buvo palydėta ovacijomis stovint.
Spauda, žinoma, reagavo taip, tarsi P. Porošenkos kalbos niekada ir nebuvo, nežiūrint jo įsimintino niukso Prezidentui Obamai: „Antklodėmis karai nelaimimi“. „New York Times“ sutraukė Porošenko kalbą iki A12 formato. „Drudge Report“ tinklapyje [Amerikos naujienų tinklapis – red. past.] – jokios užuominos, „Wall Street Journal“ tekstas „Ukraina gauna daugiau JAV pagalbos, jokių ginklų“ sutilpo į A6, tačiau redakcijos skiltyje pasišaipoma iš Obamos baimių, kad „tikri ginklai (Ukrainai) provokuos Vladimirą Putiną, tarsi jam reikalingas koks pretekstas invazijai“. Beje, Baltųjų Rūmų svarstymuose Rusijos invazija, įvykdyta rugpjūčio pabaigoje, patogiai nuvertinta pavadinus ją „įsibrovimu“.
Žuvę daugiau nei 3 000 civilių bei Ukrainos karių ir augantys Rusijos samdinių bei šauktinių nuostoliai pietryčių Ukrainoje vargiai gali varžytis su šiurpiais ISIV (ISIV – Irako ir Sirijos Islamo valstybė, ISIL – Irako ir Levanto – teritorijos, apimančios Siriją, Jordaniją, Izraelį/Palestiną, Libaną, Kiprą ir pietinę Turkijos dalį, kitaip – Islamo valstybė (IV) – vert. pastaba) galvų nukirsdinimais, skelbiamais You Toube, bet potencialus pavojus, keliamas Rusijos karo pietryčių Ukrainoje, viršija ISIV keliamą pavojų.
Jei netikite manimi, išklausykite.
Prieš pat Porošenkos kalbą atsargos generolas, buvęs ambasadorius ir saugumo ekspertas Baltiesiems rūmams, liudijo apie tai, kaip sutriuškinti 30 000 (ir tebeaugančias) ISIV pajėgas. Mes privalome būti laisvi savo pasirinkimuose ir neturime „sakyti savo priešams jokių išankstinių terminų […] ar kad kuriomis nors savo galimybėmis nepasinaudosime“. Sutriuškinti ISIV bus sunkus darbas. Prijaučiantys iš Europos ir Amerikos, užverbuoti į ISIV, apsunkins karą su terorizmu, kurį, deja, mums teks kovoti ateinančius dešimtmečius – [ir nesvarbu], ar ISIV bus, ar nebus.
Tuos pačius karinius ekspertus būtų sunku priversti paaiškinti, kaip šluba Ukrainos armija be karinės pagalbos gali nugalėti Rusijos remiamus separatistus ir reguliarias Rusijos karines pajėgas, ypač dabar, kai Rusija parodė, kad įves savo reguliarias karines pajėgas. Sankcijos iš tiesų žeidžia, bet jos yra ta kaina, kurią Putinas pasirengęs sumokėti. Jei jau taip, Europa ir Jungtinės Valstijos atrodo palaikančios Ukrainos karinį silpnumą. Angela Merkel atmetė karinės paramos galimybę ir taip sumažino Ukrainos tikėjimą, kad yra galimas ir karinis sprendimas. Barack’as Obama išreiškė baimę, jog karinė pagalba gali įvelti Jungtines Valstijas giliau į šį konfliktą. Nei Merkel, nei Obama, atrodo, nesupranta, kad taika pasiekiama ne pralaimint, o laimint.
Porošenkos „antklodėmis karai nelaimimi“ nuostata susilaukė didžiausio dėmesio, tuo tarpu jo šiurpinantis palyginimas su (Kubos) raketų krize daugumos liko nepastebėtas: „Be jokios abejonės, (Rusijos veiksmai) visiškai sugriovė tarptautinę kontrolės ir jėgų pusiausvyros sistemą. Pasaulis buvo įstumtas į didžiausią saugumo krizę nuo JAV (Kubos raketų) konfrontacijos 1962-aisiais“.
Šiuo akivaizdžiu palyginimu Porošenko aiškiai parodė, kad Vladimiro Putino teritorinės ambicijos, jo neslepiami ketinimai restauruoti Rusijos imperiją ir jo neapykanta NATO tampa pavojinga kibirkštimi, galinčia vėl įžiebti įvykius, panašius į 1962-ųjų spalio įvykius, kai JAV ir Sovietų karinės pajėgos susidūrė kaktomuša. Galimai po kelių savaičių ar mėnesių mūsų laukia kita tokia akistata su Rusija – tik ne Karibuose, o mažoje valstybėje prie Baltijos jūros.
Ar išties dvi didžiausios pasaulio branduolinės valstybės juda link konfrontacijos, panašios į Kubos raketų krizę, ir nesvarbu – pasiseks Rusijai ar ne įgyvendinti savo tikslus pietryčių Ukrainoje? Ar Europa ir JAV tikrai tikisi, kad taikos susitarimas, priimtas nusilpnintos Ukrainos, sužlugdys Putino svajones atkurti imperiją? O gal tik efektyvus Ukrainos pasipriešinimas, atmetęs Putino Novorosiją, leis išvengti tokios katastrofos? Deja, Merkel ir Obama, atrodo, stumia Ukrainą sudaryti nepalankią taiką, kuri leis Putinui nuolat destabilizuoti Ukrainą, atkirstą nuo Europos Sąjungos ir NATO. Ir vienintelė kaina, kurią jis (Putinas) turėjo sumokėti, yra sankcijos, kurios, jis tikisi, netrukus bus panaikintos.
Žymus rusų komentatorius ir Putino kritikas Andrejus Piontkovskis tvirtina: jei „Putinui pasiseks ir jis visiškai pajungs sau Ukrainos politiką ir užblokuos jos europietišką pasirinkimą, tada jis pratęs šią kampaniją. Ir kitas taikinys bus Baltijos šalys“ (žr. Paul Goble santrauką). Jei jis pralaimės Ukrainoje, jis negalės judėti kito savo taikinio link ir jo režimui gali kilti grėsmė. Mes nekalbame apie mažų žingsnelių taktiką.
Kas dėl Putino, šis žaidimas beveik baigtas. Ruoškimės kitam.
Šiuo metu atrodo, kad Putino įsiveržimas rugpjūčio pabaigoje padarė galą sėkmingai Ukrainos antiteroristinei operacijai ir suniokojo Ukrainos pajėgas pietryčiuose. Ukrainos armija ir nacionalinė gvardija atsitraukė tikėdamasi persigrupuoti. Putinas priartėjo prie savo tikslo – pietryčių Ukrainos autonomijos, per kurią jis galės manipuliuoti visa Ukraina, ir jis dabar jau moka tą kainą, kuri jam atrodo esanti verta.
Piontovskio teigimu, Baltijos šalių narystė NATO Putino neatbaidys. Greičiau jį paskatins. Hibridiniai karai prieš Estiją, Latviją ar Lietuvą, panašūs į vykdomą Ukrainoje, „sukeltų abejones (NATO) aljansu ir tuo suteiktų Putinui didžiulę pergalę“. Putinas regi pasiekiamą didįjį prizą – tai NATO, jo didžiausio priešo, tos organizacijos, kuri sunaikino SSRS ir apsupo Rusiją – de facto sunaikinimas. Tokios avantiūros rizika būtų didelė, bet atlygis būtų astronominis.
Bet palaukite, pasakys skeptikai, juk Putinas tikrai supranta, kad bet kurios iš Baltijos šalių užpuolimas palies NATO sutarties 5 straipsnio dėl savitarpio gynybos sąlygą. Argi Jungtinių Valstijų prezidentas rugsėjo 3-iąją Taline iškilmingai nepažadėjo, kad „Penktasis straipsnis aiškus kaip krištolas. Vienos šalies užpuolimas yra visų šalių užpuolimas… Taigi, jei tokiu momentu dar paklausite, kas ateis jums į pagalbą, atsakymą žinosite: NATO aljansas, įskaitant Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotąsias pajėgas, kaip tik čia, yra, dabar.“?
Putinas neišdrįs, kalba tokie skeptikai. Juk B. Obama nubrėžė raudoną liniją, ir šį kartą jis būtent tai ir turi omeny.
Neskubėkime su išvadom! Mes manėme, kad Putinas neišdrįs įsiveržti ir aneksuoti Krymo ir apversti nusistovėjusią pokarinę tvarką, bet jis tai padarė. Mes manėme, kad jis nenaudos reguliarios kariuomenės Pietryčių Ukrainoje, bet jis tai padarė. Ir visais atvejais jis išsisuko praktiškai nenubaustas. Putinas atsakytų taip: „Aš jau buvau ir padariau tai Ukrainoje. Aš galėsiu taip pat susitvarkyti ir Baltijos šalyse. Aš žinau, kaip tai padaryti.“ Jo žodžiuose yra tiesos. Rusija turi šešerių metų patirtį hibridiniuose karuose ir nė vieno jų nepralaimėjo. Vienas iš jų buvo prieš Gruziją, priklausančią „NATO Partnerystė taikos labui“. Putinas aneksavo Gruzijos teritorijos dalis, o NATO nepadarė nieko ar beveik nieko.
Kaip rašo Thomas Lifson leidinyje „American Thinker“: „Dabar mes esame labai pavojingoje zonoje. Matydama B. Obamos grasinimų tuštumą Rusija bus paskatinta eskaluoti savo provokacijas. Putinas kartą jau paminėjo, kad Rusija yra branduolinė valstybė, ir per daug neslėpė grasinimų pradėti trečiąjį pasaulinį karą, jei jo būsima agresija gautų atsaką. Esama pavojaus, kad parodęs, jog gali būti išgąsdintas, B. Obama reaguos per vėlai […] taip paskatindamas Armagedoną“.
Mes jau dabar galime aprašyti Putino žaidimo planą, kaip sunaikinti NATO per naujo tipo karą, jo ištobulintą Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje. Jis gali prasidėti bet kurioje iš trijų Baltijos šalių. Rusija jau pradėjo provokaciją Estijoje, bet tai greičiausiai diversija. Tikėtina, kad pirmuoju taikiniu bus Latvija, dviejų milijonų gyventojų šalis, kurių ketvirtadalį sudaro rusai, o 150 000 iš jų net nėra Latvijos piliečiai.
Pirmasis žingsnis Rusijos hibridiniame kare, tikėtina, jau buvo žengtas slaptai atliekant Latvijos etninių rusų viešosios nuomonės tyrimą. Putino propagandos įrankis RT jau trimituoja apie Latvijos valstybės vykdomą rusų diskriminaciją. Prieš Latviją nukreiptiems pasiruošimams paspartinti, RT ir Rusijos televizijos kanalai, kurie yra daugumos Latvijos rusų pagrindinis informacijos šaltinis, vis labiau ir labiau rodys kraupias pasakas apie Latvijos rusų žudymus, kankinimus ir prievartavimus, esą vykdomus Latvijos nacionalistų ir neonacių, remiamų Latvijos „kriminalinės“ valstybės. Rusijos karinės žvalgybos (GRU) ir FSB (KGB paveldėtoja) agentai įsiskverbs į Latviją kartu su samdiniais, ginkluotais pinigais ir jų galimų šalininkų sąrašais. Mažesniuose rytinės šalies dalies miestuose, kur didelė gyventojų dalis yra rusai, bus organizuojamos riaušės. Protestuotojai demonstruos lozungus, reikalaudami lygių teisių bei autonomijos statuso. Ginkluotos minios įveiks vietos policiją ir užims savivaldybių pastatus. Tada pastatų užgrobėjai paskelbs „Laisvąją Latvijos Liaudies Respubliką“. Jie apjuos užimtus pastatus spygliuota viela, degančiomis padangomis ir Kalašnikovais ginkluotais banditais.
Neramumams įsisiūbavus, Rusijos armija pradės „seniai suplanuotas“ pratybas Latvijos pasienyje. Kremlius galbūt pripažins, kad rusų „savanoriai“ perėjo sieną, bet juk Rusijos žmonės turi teisę padėti savo broliams rusams užsienyje, o Kremlius su tuo neturi nieko bendro. Rusija tik nori, kad prie jos sienų būtų taika. Latvijos vyriausybė skelbs pasipiktinimo pareiškimus, o Kremlius tvirtins, kad jis nekaltas, o tuo pat metu jo kariuomenė pasienyje vykdys apgaulingus manevrus.
Jungtinės Latvijos, Lietuvos ir Estijos pajėgos imsis veiksmų pašalinti naujai apsiskelbusius „merus“ ir „gubernatorius“ iš užimtų pastatų bei miestų. Prasidės susišaudymai tarp Baltijos šalių pajėgų ir pasiskelbusios Laisvosios Latvijos Liaudies Respublikos. Aukų skaičius augs. Latvija paskelbs, kad ją užpuolė Rusija, ir apeliuos į NATO 5-ąjį straipsnį. Rusija atsikirs pareiškimais apie savo nekaltumą ir susirūpinimu, kad jos pasienyje užsiplieskė pilietinis karas. Vis dėlto Rusija gali būti priversta įsikišti, jei iškils grėsmė kaimyninės šalies broliams rusams, ir Rusija neatmeta galimybės panaudoti ginklą.
Rusija ir Jungtinės Valstijos vėl stovi akis į akį. Mes nežinome, jei pavartotume Dean Rusk metaforą, kuri iš jų sumirksės*. Ką NATO ir JAV tokiu momentu darys? Atsakymas toli gražu nėra aiškus.
Radijas, spauda ir internetas jau bus prisotintas bauginančių perspėjimų apie Trečiąjį pasaulinį karą. Putinas kartą yra jau yra viešai pareiškęs, kad jis gali laimėti karą prieš NATO panaudojęs taktinį branduolinį ginklą. Putino apologetai Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Jungtinėse Valstijose klaus: „Ar mes tikrai pasiruošę mirti dėl Latvijos ar Estijos? Tuomet Putinas pasisiūlys būti taikdariu. Žinoma, jis gali kai ką padaryti. Juk neramumai Latvijoje nėra reikšmingiau nei nepavykęs Škotijos referendumas. Kodėl turėtume versti pasaulį aukštyn kojom vien dėl pilietinio karo mažoje, nereikšmingoje šalyje, kurią tik nedaugelis gali rasti žemėlapyje.
Skubiai sušauktame NATO susitikime Briuselyje Baltijos šalys apeliuoja į 5-ąjį straipsnį. Po nemažos trinties NATO nusprendžia palaukti ir žiūrėti. Galbūt viskas pasibaigs geruoju. Vis daugiau samdinių ir technikos pereina sieną ginti Laisvosios Latvijos Liaudies Respublikos. Latvija grimzta į įšaldytą konfliktą, kurio pabaigos nematyti. Rusijos kariuomenė lieka pasirengusi pasieny.
Putinas pavadina NATO blefu, ir pasaulis pamato, kad NATO yra tuščias lukštas. NATO daugiau nebėra. Putinas yra vištidės karalius. Jis yra tas, kuris nusprendžia, ko bus pasigailėta ir kas bus nubaustas.
ISIV ir Putinas moko tos pačios pamokos. Jei Vakarai nori laimėti, jie turi priešintis, kol ne vėlu. ISIV būtų buvę lengva nugalėti, kol ji dar buvo neorganizuota kelių tūkstančių grupės jėga. Putiną būtų buvę lengva sustabdyti, jei Vakarai būtų atsiuntę karo laivus, lėktuvnešius ir NATO karius į Lenkiją ar Kijevą per patį pirmąjį Krymo aneksijos veiksmą. Putino nestandartinis įsiveržimas į Pietryčių Ukrainą galėjo būti sustabdytas galingomis sankcijomis dar prieš jam įvykdant nusikaltimus (o ne po to), tiesiai atmetant Rusijos nekaltumo pareiškimus ir suteikiant Ukrainai realią karinę pagalbą nuo pat pradžių. Jau vėlu daryti tai, ką turėjome padaryti, bet turėkite omeny mano pirmiau aprašytą scenarijų. Netrukus išties gali būti per vėlu.
Ukraina kovoja viena, negaudama jokios ar beveik jokios pagalbos iš minkštakūnių sąjungininkų. Po jos aukų eilėje stovinčios šalys supranta, kad padėtis yra neatidėliotina. Kiti nesupranta, jei tik B. Obamos pastaba neseniai vykusioje lėšų rinkimo kampanijoje yra tiksli: „Geopolitiniu požiūriu, […] tai kas vyksta Ukrainoje, mums grėsmės nekelia“. Ši pastaba gali likti istorijoje greta Čemberleno „taika mūsų laikams“.
* 1962 metų Karibų krizės metu, kai buvo realiai iškilusi branduolinio karo grėsmė, Valstybės sekretorius Dean Rusk ištarė: „We’re eyeball to eyeball, and I think the other fellow just blinked“.
Iš anglų kalbos vertė Leonas Merkevičius ir Medardas Taurinskas