Paulas Krugmanas. Graikija virš prarajos

Pro Patria

Jau kurį laiką akivaizdu, jog euro sukūrimas buvo didelė klaida. Europoje niekada nebuvo pradinių sąlygų, būtinų sėkmingam vieningos valiutos funkcionavimui, visų pirma – reikiamo tipo fiskalinės ir bankų sąjungos. Egzistuodama Amerikoje tokia sąjunga, pavyzdžiui, užtikrina, jog sprogus nekilnojamojo turto burbului Floridoje centrinė valdžia automatiškai imsis priemonių, leidžiančių užtikrinti, jog nenukentės vyresniųjų piliečių sveikatos apsauga ar jų bankų indėliai.

Vis dėlto palikti pinigų sąjungą – gerokai sunkesnis ir labiau gąsdinantis sprendimas, nei prie jos nesijungti iš pat pradžių, ir kol kas net didžiausius sunkumus patiriančios Senojo žemyno ekonomikos kaskart apsigręždavo, priartėjusios prie šio sprendimo. Vėl ir vėl vyriausybės galiausiai nusileisdavo kreditorių reikalavimams griežtai taupyti, tuo tarpu Europos centrinis bankas sugebėdavo suvaldyti paniką rinkoje.

Tačiau situacija Graikijoje pasiekė tašką, kuriame apsigręžti, rodos, nebegalima. Bankai laikinai uždaryti, įvestos kapitalo kontrolės priemonės: galimybių perkelti lėšas už valstybės ribų suvaržymai. Atrodo labai tikėtina, jog netrukus vyriausybė turės pradėti atlyginimus bei pensijas mokėti kvitais, taip sukurdama paralelinę valiutą. Be to, kitą savaitę šalyje vyks referendumas, kuriame bus sprendžiama, ar priimti „troikos“ – kreditorių interesus atstovaujančių institucijų – reikalavimus vykdyti dar griežtesnę politiką.

Šiame referendume Graikija turėtų balsuoti „ne“, o jos valdžia turėtų būti pasiruošusi prireikus palikti euro zoną. Kad suprastumėt, kodėl tai teigiu, turite suvokti, jog daugelis dalykų (nors ne visi), kuriuos girdėjote apie Graikijos išlaidavimą ir neatsakingumą yra netiesa. Taip, praėjusio dešimtmečio pabaigoje Graikijos valdžia išlaidavo daugiau, nei išties galėjo sau leisti. Tačiau nuo tada ji pakartotinai „karpė“ išlaidas ir didino mokesčius. Darbo vietų skaičius viešajame sektoriuje smuko daugiau nei 25 proc. ir pensijos (lig tol išties buvę gerokai per dosnios) buvo smarkiai apkarpytos. Jei sudėtume visas taikytas taupymo priemones, jų būtų daugiau ne pakankamai ne tik pradiniam deficitui padengti, bet ir jo pavertimui dideliu perviršiu.

Tad kodėl taip neįvyko? Neįvyko, nes Graikijos ekonomiką ištiko krachas, kurį labiausiai lėmė tos pačios išlaidų mažinimo priemonės, drauge sumažinusios ir pajamas. Šis krachas glaudžiai susijęs su euro valiuta – Graikiją sukausčiusia „ekonominiais tramdomaisiais marškiniais“. Sėkmingais taupymo atvejais, kuriais šalys suvaldo deficitą nesukeldamos ekonominės depresijos, tipiškai vykdomas ir ženklus valiutos devalvavimas, skatinantis konkurencingumą eksporto srityje. Taip, pavyzdžiui, buvo pasielgta 90-aisiais Kanadoje ir ne taip seniai – Islandijoje. Tačiau Graikija, neturėdama savos valiutos, neturėjo ir devalvacijos galimybės.

Ar lig šiol išdėstyti argumentai reiškia, jog Graikija turėtų pasitraukti iš euro zonos? Nebūtinai. Pagrindinė su Graikijos pasitraukimu susijusi problema visuomet buvo finansinio chaoso, paniško indėlių atsiiminėjimo sukeltų bankų sistemos veikimo trikdžių ir tiek pastarųjų, tiek neaiškaus skolų teisinio statuso lemtų verslo sunkumų rizika. Būtent dėl jos Graikijos vyriausybės viena po kitos pasidavė reikalavimams taupyti ir netgi Syriza, valdančioji komunistų partija, buvo linkusi sutikti su lig šiol Graikijai jau primestomis taupymo priemonėmis. Viskas, ko reikalavo ši politinė jėga, buvo taupymo priemonių negriežtinti dar labiau.

Vis dėlto „troika“ nesutiko ir su tuo. Šioje situacijoje lengva pasimesti detalėse, tačiau jos esmę apibūdina teiginys, jog Graikijai buvo pateiktas take-it-or-leave-it pasiūlymas – toks, kurį ši tegalėjo be išlygų ir diskusijų priimti arba atmesti. Iš esmės tokia pati politika kreditorių interesus atstovaujančių institucijų buvo taikoma visus penkerius pastaruosius metus.

Šis pasiūlymas yra ir, tikėtina, buvo sąmoningai suprojektuotas būti nepriimtinas Graikijos ministrui pirmininkui Aleksiui Tsiprui, nes priėmimas paneigtų jo egzistavimo politinėje arenoje prasmę. Todėl galima manyti, jog pasiūlymu siekta A. Tsiprą „išversti“ iš ministro pirmininko posto. Jei Graikijos visuomenė konfrontacijos su „troika“ bijo pakankamai, kad artėjančiame referendume pasisakytų „už“ paklusimą jos reikalavimams, veikiausiai šis tikslas bus pasiekas.

Tačiau pasisakyti „už“ jie neturėtų dėl trijų priežasčių. Pirma, šiandien žinome, kad vis griežtesnis taupymas veda į aklavietę: po penkerių taupymo metų Graikijos būklė blogesnė nei bet kada anksčiau. Antra, didelė ir galbūt didžiausia dalis chaoso, kurį sukeltų Graikijos pasitraukimas ir kurio baimintasi, išties jau yra sukelta. Kai bankai jau uždaryti, o kapitalo kontrolė įvesta, nebe tiek daug žalos, kurią dar būtų galima padaryti.

Galiausiai, sutikimas su „troikos“ reikalavimais reprezentuotų galutinį bet kokių Graikijos pretenzijų į nepriklausomybę atsisakymą. Neapsigaukite patikėdami teiginiais, jog „troikos“ pareigūnai tėra technokratai, neišauklėtiems neišmanėliams graikams aiškinantys, ką tikrai privalu padaryti norint, jog krizė pagaliau liautųsi. Šie tariami technokratai išties yra fantastai, lig šiol ignoravę viską, ką žinome apie makroekonomiką, ir klydę kiekviename žingsnyje. Šioje situacijoje lemiamą įtaką turi ne analizės rezultatai, o galia: kreditorių galia nutraukti Graikijos ekonomiką maitinančią „virkštelę“. Galia, kuri išliks gaji, kol apie šios šalies pasitraukimą iš euro zonos mąstysime kaip apie protu nesuvokiamą sprendimą.

Atėjo metas liautis nesuvokti: kitu atveju Graikija bus pasmerkta nesibaigiančiam taupymui ir ekonominei depresijai be užuominų apie šviesą tunelio gale.

„The New York Times“

Trumpai apie autorių: Paulas Krugmanas yra amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas, Prinstono universiteto ekonomikos ir tarptautinių santykių profesorius.

propatria.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
stasys

Europa ne Amerika ..ir jai įprastu tapkiu čia neparduosi ..ne tik skirtingas žmonių susiformavęs mentalitetas pinigu atžvilgiu ..bet ir dvasiškai žmonės čia kitokie ..O tai skatina visai kitus atsakimus,.. kodėl Graikijai prie visų tų šimtu milijardu euru supumpuotu prieš 5 metus ..taip ir nepavyko atgaivinti ekonomikos bent jau iki šilto lavono .. Autorius bando čia teigti kad Graikijoje buvo mažinamos išlaidos viešajame sektoriuje ..bet jei tas nedavė efekto galima daryti prielaida kad nepakankamai buvo mažinama ..pjaustyti gyva visuomenės lavoną po truputi yra ne mažiau pasibjaurėtina ,.kaip ir nevaisinga versti narkomaną laisvamaniškai atsisakyti savo priklausomybės.. Graikija nemoka – nenori gyventi kitaip ..priešingų atvejų visi sprendimai jau seniai butų sudėti ant į ..neprivedant šalies iki tokios situacijos kai „pažeminimo“ tema tampa labiau… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis stasiui

Teisingai, Stasy, norint kilti, reikią kažką paaukoti, t.y. valstybė vardan Visuomenės Labo turi paaukoti nereikalingus pensininkus ir mažai uždirbančiųjų perteklių, kad tie arba išmirtų, arba emigruotų. Graikai visa tai suprato dar per balsavimą už įstojimą, o būdami daug krikščioniškesni nei dabartiniai katalikai su protestantais, vos per plauką nelaimėjo neįstojimo. Dabar, jei išstos, kurį laiką bus badas, užtat brolis neaukos brolio vardan Visuomenės Labo, o norintiems gyventi prabangiai kitų sąskaita reikės apriboti savo apetitus. Kita vertus, stiprėjant satanofašizmui, mums Graikija bus artimiausia šalis, į kurią bent teoriškai galima pabėgti nuo Antikristo su jo iškrypėliška „laisve” – prakeiktais lustais, bankiniu teroru ir Visuomenės Labu, tebūnie jis prakeiktas! Tokia tad yra tiesa, jei neminėsim, kad Lietuvą į ES įvarė ne gobšumas ir aistra… Skaityti daugiau »

StasysG

1)Šis straipsnis, kaip ir nauji Nobelisto J Stiglitz’o bei prof K Rogoff’o pasisakymai dėl Graikijos Project Syndicate, įrodo, kad 2x-ekspremjeras ponas A Kubilius lietuvių tautą apgavo su savo griežtu taupymu („austerity”). 2)Dar baisesnis yra šis P.Krugmano, kurį labai gerbia ir skaito dabartinis premjeras ponas A Butkevičius, tvirtinimas: „Jau kurį laiką akivaizdu, jog euro sukūrimas buvo didelė KLAIDA. Europoje niekada nebuvo pradinių sąlygų, būtinų sėkmingam vieningos valiutos funkcionavimui, visų pirma – reikiamo tipo fiskalinės ir bankų sąjungos. „.

stasys

Letai ..išstoti iš Euro Sąjungos paskelbus save bankrotų,.. tai viena iš galimybių Graikijai kuri beje nebūtų pati blogiausia atitinkanti dugno sąvoka. Gerbiu tamstos religinius įsitikinimus, bet nuo blogio.. jei jis toks yra.. negalima bėgti ir slėptis. Nesvarbu kiek name kambarių jei jis dega. 🙂 . Grįžtant prie Graikijos temos ..žiūrint į praeitį .. bent man tapo aišku kad tas Europos 2009-2010 metais inicijuotas finansinis pagalbos paketas, suveikė ne kaip priemonė gelbėtis,o kaip savotiška pagalvė amortizuoti sunkias pasekmes . ,..ir tai buvo klaida. Iš vienos pusės tai leido pačiai Europai atsitiesti ,.iš kitos paliko Graikija su tomis pačiomis iliuzijomis, kurias šiandiena dar karta tenka išgyventi. . Valstybė negali prisiimti tokiu įsipareigojimu kuriu nepajėgtu pati į vykdyti visiškai sustojus ekonomikai. O tai… Skaityti daugiau »

Dėdė stasiui

Taip, graikams teks iš naujo sukurti savo valstybę – gal ši krizė yra gera, bet paskutinė proga. Žinoma, tarptautiniame versle dar dešimtmečius niekas jais nepasitikės ir reikalaus išankstinio apmokėjimo. Graikijoje yra vienas didžiausių pasaulyje save įdarbinančių (anglų k. – self employed) specialistų dalis, kurie tiesiog nemoka jokių pajamų mokesčių. Moka juos tik įmonių darbuotojai, kurie negali jų išvengti, nes jie automatiškai išskaičiuojami iš atlyginimo. 99 proc. gydytojų Graikijoje deklaruodavo pajamas iki 12 tūkst. Eurų, sumos, nuo kurios nemokami mokesčiai. Taip elgėsi net milijonus eurų uždirbantys plastikos chirurgai. Net nekalbu apie legendinius nieko nemokančius laivų magnatus – net ši superkairioji Graikijos valdžia jų nelietė ir neatsiliepė į Briuselio raginimus didinti socialinį teisingumą. Kur investuoti nuo mokesčių paslėptus pinigus? Investuoti į nekilnojamą… Skaityti daugiau »

Vytautas Ju.

Tas pats bus ir su Lietuva, kai Struktūrinių fondų lėšos bus „įsisavintos“, nebeliks ir verslų. Laisvi žmonės, jei tokių dar bus, iškeliaus į anglijas. Liks pensininkai, invalidai, kaliniai ir politikai. Pajamų į biudžetą nebus iš ko imti.
Graikijoje apie 70 procentų gyventojų užsiima individualia veikla, dirba pagal patentus ir licencijas. Mokesčiai simboliniai, bet ir iš valdžios nieko nesitiki. Ir pensijas kaupia patys, tad nėra skirtumo, kada išeina į pensiją. Į ES stojo dėl Kipro, kad galėtų atkeršyti turkams.

Dėdė Vytautui Ju.

Dėl graikų pensijų – joms biudžete buvo skiriami neįtikėtini 16%.
Dėl lietuvių – yra daug bendro tame „imigrantiškame” požiūryje į savo valstybę kaip į „niekieno valstybę”. Tiesa, graikų ir armėnų atveju tai labiau paplitęs požiūris nei tarp lietuvių ar gruzinų.

Letas Stasiui

Neturiu „religinių įsitikinimų” – turiu krikščionišką tikėjimą ir (tikiuosi) – pasitikėjimą D-vu.
O mano minėtas pabėgimas – tai tik teorinė išeitis atskiriems individams po visiško degradavimo, į kurį neišvengiamai rieda profesionalių parsidavėlių vedama Lietuva. Tačiau ir veiklos suvokimo nėra. Siūlau pasinaudoti ES augančiu praregėjimu ir nepasitenkinimu bei kurti teokratinį sąjūdį salafitų pavyzdžiu. Salafitų atgimimas sėkmingiausiai remiasi autentišku XIII a. islamu. Krikščionių atgimimas turi remtis autentiškos Karolingų Europos-Bažnyčios pavyzdžiu. Vieni lietuviai nieko nepakeis, bet generuoti ir platinti idėjas gali kuo puikiausiai. Graikai gali tam paskatinti, nors ir ortodoksai. Krikįščionybė turi apsivalyti nuo antraeilių apnašų. Kitaip gali būti, kad krikščionybė pasirodys silpnesnė už islamą (praktiškai jau arti to).

8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top